Jei dar prieš savaitę kas nors būtų pasakęs, kad kažkokie iš Strasbūro atvykę ekspertai gali reikalauti iš Seimo pasiaiškinti dėl žodžių, kuriuos debatų metų vartoja parlamentarai, kad žmogų galima per dieną išmesti iš darbo už viešai išsakytą mintį, būčiau nepatikėjęs. Per pastaruosius du dešimtmečius žodžio ir spaudos laisvė Lietuvoje tapo vienu tų nedaugeliu dalykų, kuriais visiškai pagrįstai galėjome didžiuotis.
Prisipažinsiu, matant, kaip Lietuvos žiniasklaida bulvarėja ar įsitraukia į politinės galios žaidimus, kokie nieko bendra su tikrove neturintys teiginiai nuskamba viešojoje erdvėje, kartais imdavo ir sukirbėdavo mintis: O gal ir neblogai būtų tą žodžio laisvę kiek suvaržyti? Nejau melas, įžeidinėjimai ar nešvankybės iš tiesų yra neišvengiamais teisės į minties ir žodžio laisvę palydovais?
Po praėjusio ketvirtadienio įvykių, kuomet už straipsnį „Veide“, niekaip nesusijusį su jo darbine veikla, iš tarnybos VRM išmestas istorikas, mokslų daktaras Petras Stankeras, man tokios mintys jau niekados nebekils. Viena yra retkarčiais kartoti atmintin įstrigusias pastoriaus Martino Niemoellerio eiles: „Pirma jie atėjo pas komunistus, paskui pas jehovistus, paskui pas žydus ir galiausiai – pas mane“, visai kas kita – savo akimis išvysti, kaip už viešai tartą žodį susidorojama su žmogumi. Šiandieną jau visiškai nebesvarbu, ką aš pats pagalvojau prieš trejetą savaičių, perskaitęs P.Stankero straipsnį. Šiandieną svarbu suvokimas, kad pakanka nedidelės grupės iš anksto nusistačiusių, stipriai politiškai angažuotų veikėjų, kuriems nepatinka kokios nors mintys, kad žmogus būtų nubaustas už tai, ką jis mano ir sako. Tai – pats tikriausias Georgo Orwello romane „1984-ieji“ aprašytų visa matančio „Didžiojo brolio“ ir „minčių policijos“ įsikūnijimas praktikoje. Tik tai vyksta ne antiutopijoje, ne Sovietų sąjungoje, ne nacių Vokietijoje, o demokratinėje Lietuvoje.
Kodėl naująją vienamintystę skiepijančios organizacijos pastaraisiais mėnesiais nesirinkdamos būdų itin stengiasi nutildyti kitaminčius? Gal todėl, kad mato europiečių galvose vykstančias permainas, suvokus, kad dešimtmečius diegti politinis korektiškumas, daugiakultūriškumas, pacifizmas, visuotinės kaltės jausmas davė atvirkščią, nei tikėtasi, rezultatą? Ir kad apie tai jau nebebijoma kalbėti atvirai?
Referendumas dėl minaretų Šveicarijoje, čigonų deportavimas Prancūzijoje ir Italijoje, pastarieji rinkimai Švedijoje visų viešosios minties prižiūrėtojų galvose turėjo aidėti kaip pavojaus varpų dūžiai. Bet tikras žemės drebėjimas juos ištiko Vokietijoje. Čia centrinio banko valdybos narys, žymus socialdemokratų veikėjas Thilo Sarrazin‘as parašė knygą „Vokietija naikina save“ apie nevisaverčius imigrantus musulmonus, apie žydus, kurie turi jiems vieniems būdingą geną. Pirminė reakcija į knygą buvo tokiems atvejams įprasta – rasistu ir naciu apšauktą T.Sarrazin‘ą bankas nedelsdamas atleido, socialdemokratai pašalino iš partijos. Bet toliau įvyko dar visai neseniai neįmanomas dalykas – Vokietijos visuomenė stojo į T.Sarrazino pusę. Per keturis mėnesius išspausdinta 11 pakartotinų jo knygos leidimų, tiražas viršijo milijoną egzempliorių. Matydama, kaip kinta viešoji nuomonė, pati kanclerė Angela Merkel viešai paskelbė: „Daugiakultūriškumas žlugo“.
Tačiau pirmiausia žlugo tradicinis susidorojimo su kitaminčiais mechanizmas. „Sarrazino atvejis parodė, kad bauginimai iš politiškai teisingų minčių prižiūrėtojų pusės, grasinant išmesti neįtikusius žmones už visuomenės ribų, nebeveikia, – rašė žymus publicistas Matthias Matussekas. – Vokiečiai mokosi“. Įdomu, ar pasimokė mūsų žmogaus teisių gynėjai, ar atsiras jų tarpe kas įkandin Voltairo pakartos: „Nesutinku su jumis, bet numirsiu, kad jūs galėtumėte išsakyti savo nuomonę“?