Nuo 1990 metų Lietuvoje nusižudė 31 tūkst. žmonių. Kodėl Lietuva tapo pasauline savižudybių lydere?

Jolantai 55-eri, ji dirba buhaltere nedidelėje provincijos įmonėje. Į pokalbį moteris ateina apsirengusi juodai. Kalba lėtai, beveik nepakeldama akių, o kai mūsų žvilgsniai kartkartėmis susiduria, matau neapsakomai liūdnas, ašarų pritvinkusias jos akis.
Tą rytą Jolanta kaip paprastai skubėjo į darbą. Atsikėlė, greit paruošė sau ir vyrui pusryčius. Kaip visuomet, juodu kartu papusryčiavo, aptarė dienos ir artėjančio savaitgalio planus. Romas jau buvo pensininkas, užtarnauto poilsio išėjęs prieš pusantrų metų, tad niekur neskubėjo. Pusryčiavo apsivilkęs savo seną mėlyną chalatą ir įsispyręs į Jolantos dovanotas šlepetes, buvo kaip visada nekalbus. Tiesa, kaip dabar prisimena pašnekovė, šis tas tą rytą vis dėlto buvo kitaip. Į sentimentalumus nelinkęs vyras tąkart atsisveikindamas ją pabučiavo ir žiūrėdamas į akis ištarė „sudie“.
Perpiet jis jai dar paskambino į darbą, pasiteiravo, ar spėjo parengti planuotą ataskaitą. Sakė niekur neisiąs, nes oras nelabai koks. Atsisveikino ir padėjo ragelį.
Po darbo Jolanta dar užsuko į parduotuvę. Atsirakino buto duris, nusiavė batus. Namuose buvo įtartinai tylu – vyro paltas kabėjo koridoriuje, bet į žmonos pasisveikinimą jis neatsiliepė. „Pamaniau, gal prigulė, nes skundėsi nugaros skausmais“, – vėl pakeldama akis prisimena tą dieną Jolanta. Apie tai, kas buvo po to, kalbėti ramiai ji nebegali: moters balsas ima trūkčioti, skruostais nurieda ašaros.
Vyrą ji rado vonios kambaryje, jis buvo jau be gyvybės ženklų. Atsisveikinimo laiške – tik keli žodžiai: „Taip bus geriau. Pasirūpink savimi. Myliu, Romas.“
Nuo tos dienos praėjo jau daugiau nei pusmetis, bet Jolanta, kaip ir dauguma tų, kurie yra susidūrę su artimo žmogaus savižudybe, tebeklausia savęs: kodėl? Kodėl gyvenimą mylėjęs vyras pasirinko mirtį kilpoje? Kodėl nieko nesakė apie savo savijautą, neišliejo širdgėlos, neieškojo kitų išeičių? Į daugelį šių klausimų jau niekada nebus atsakymo.
Tokius klausimus kelia ir viso pasaulio mokslininkai, nes šiais medicinos ir technologijų pažangos laikais, kai mokslas vis labiau atitolina mūsų ligas ir natūralią mirtį, o didieji karai jau praeityje, būtent žmogus pats sau kelia pačią didžiausią grėsmę.
Tarp gyvūnų tik nedaugeliui rūšių yra būdingas suicidinis elgesys. Daugybė pačių nuodingiausių ir plėšriausių gyvūnų yra pasirengę sunaikinti viską, kas pasitaikys jų kelyje, bet jie niekada nenukreips šios agresijos prieš save.
Žmonijos istorijoje savižudybė yra senas reiškinys. Savižudybių buvo visais laikais, tačiau šių dienų pasaulyje šis reiškinys įgauna naują mastą ir naujus pavidalus.
Daugybę amžių savižudybė buvo griežtai smerkiama. Ji buvo laikoma didžiule nuodėme, ėjimu prieš Dievo valią. „Jei suvoksime žmogų kaip Dievo kūrinį, tai savižudybė yra nusigręžimo nuo Dievo rezultatas, – sako filosofas dr. Stanislovas Juknevičius. – Religingi žmonės žudosi nepalyginti rečiau nei netikintys.“
Kai žmogus liovėsi bijojęs Dievo, savižudybių ėmė daugėti. Per pastaruosius penkiasdešimt metų, kaip rodo Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) duomenys, išsivysčiusiose šalyse savižudybių padaugėjo daugiau nei dvigubai ir jos tapo viena pagrindinių jaunų žmonių iki 34 metų mirties priežastimi.

Nusižudo daugiau žmonių, nei žūva per karus

Kiekvieną dieną pasaulyje nusižudo apie tris tūkstančius žmonių. Tyrimo „Global Burden of Disease“ duomenimis, 2010 m. nuo savižudybių pasaulyje mirė 883 715 žmonių – daugiau nei dėl karų, žmogžudysčių ar gamtos nelaimių kartu sudėjus (669 956).
Tarp 15–49 metų amžiaus žmonių išsivysčiusiose pasaulio šalyse nuo savižudybių jau miršta daugiau žmonių nei nuo vėžio ar širdies ligų. Tuose kraštuose, kuriuose žmonės grumiasi su skurdu, stokoja elementarių buities sąlygų ir gyvena gerokai trumpiau nei Vakarų pasaulio gyventojai, savižudybių yra mažiausiai, o ten, kur žmonės nežino, ką reiškia neturėti geriamojo vandens ir kasmet keičia išmaniuosius telefonus, kur gyvenimo trukmė dėl medicinos pažangos vis ilgėja, nes vis lengviau įveikiame klastingiausias ligas, žmogus pats imasi spręsti, kada nori gyventi ir kada – mirti.
Amerikiečių analitinis žurnalas „Newsweek“ suskaičiavo, kad pastarąjį dešimtmetį JAV nusižudė apie 400 tūkst. žmonių. Nuo 1999 m. savižudybių rodiklis JAV kasmet kyla vis aukštyn.
Kokių netekčių dėl savižudybių patiria daugiau nei šimtą kartų už JAV mažesnė Lietuva? Nuo 1990 iki 2012 m. tris milijonus gyventojų turinčioje Lietuvoje nusižudė 30 993 žmonės. Maždaug tiek, kiek šiandien gyvena Jonavoje.
Daug tai ar mažai? Jei išvestume analogiją, kad Lietuva turi tiek pat gyventojų kiek JAV (t.y. ne 3 mln., o 306 mln.), tai pagal dabartinius savižudybių rodiklius savižudybių aukos per dešimtmetį siektų ne 400 tūkst., o daugiau nei 1,2 mln. Kad ir kokia grėsminga padėtis daugėjančių savižudybių akivaizdoje dabar atrodo amerikiečiams, Lietuvoje ji iš tiesų gerokai dramatiškesnė: JAV mirtingumo nuo savižudybių rodiklis 100 tūkst. gyventojų yra 12, Lietuvoje – 31. Būtent Lietuva tebėra pirmaujanti šalis juodojoje savižudybių statistikoje. Tai mes pasauliui apie save skelbiame žinią, kad, nepaisant atkurtos nepriklausomybės ir viso gyvenimo lygio kilimo, susijusio su perėjimu iš sovietinės į jau labiau vakarietišką ekonomiką, tebesame didžiausių savižudžių tauta šiuolaikiniame pasaulyje.
Pasižvalgykime po Lietuvos provinciją – Kupiškio rajono savivaldybę, kuri yra viena savižudybių lyderių šalyje. Savižudybių rodiklis čia dukart didesnis nei šalyje. Pasikalbėjome tiek su politikais, tiek su paprastais gyventojais, ir visi jie savo artimoje aplinkoje buvo susidūrę bent su vienu savižudybės atveju.
„Mano draugas, dar jaunas vyras, prieš trejus metus nusižudė. Buvo verslininkas, turėjo finansinių problemų ir, matyt, neatlaikė. Be tėvo liko nepilnametis sūnus“, – pasakoja Kupiškio seniūnas Julius Vytautas Semėnas.
„Žudosi tikrai ne vien asocialūs žmonės, gyvenantys užribyje. Štai viena pagyvenusi močiutė šią vasarą nuėjo ir nusiskandino laiškelį parašiusi, – priduria Kupiškio rajono savivaldybės meras Jonas Jarutis. – Mes ne kartą bandėme pasitelkę ekspertus analizuoti, kas paskatina tas savižudybes, bet atsakymo nerandame.“
Nedarbas, emigracija, girtavimas, užaugusi jau kelinta karta valstybės išlaikytinių – šių dienų Lietuvos provincijos realybė pati diktuoja atsakymus, nes savižudybės neatsiranda iš niekur.