- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Kodėl vengiame būti ponais, arba Paryžiaus pasiilgusiems

Autorius: veidas.lt | 2013 02 14 @ 16:00 | Žmonės | No Comments


Jaroslavo Melniko „Paryžiaus dienoraštis“ – apie tai, ko lietuviai galėtų pasimokyti iš prancūzų.

Stovim Gedimino prospekte priešais knygyno vitriną su išeksponuotais perkamiausių knygų dešimtukais ir stebimės: „Paryžiaus dienoraštis“ – numeris vienas, puikuojasi greta ką tik lietuviškai iškeptų pasaulį pavergusių E.L.James „Penkiasdešimties pilkų atspalvių“. Savoje negrožinės literatūros kategorijoje paryžietiški Vilniuje gyvenančio rašytojo įspūdžiai aplenkė Laimos Lavastės, kepėjos Beatos, Godos Ferensienės ir Jo Šventenybės Dalai Lamos knygas.
Jaroslavas švyti: tai – tarsi jo gimtadieniui užsakytas stebuklas, kuriuo sunku patikėti. Svarstom, kad vertėtų autoriui šalia tokios vitrinos kuo greičiau įsiamžinti: stebuklai juk netrunka amžinai. Ankstesnės penkios Jaroslavo lietuviškos knygos apie panašias aukštumas galėjo tik pasvajoti: autorius pats suvokia, kad komercinis populiarumas jo fantastiniais virsmais (bionika, genų inžinerija, transplantacija…) dvelkiančiai prozai Lietuvoje negresia. Jautėsi labai pamalonintas, kai į susitikimą pasikvietę Vilniaus universiteto studentai filologai ištisą valandą kamantinėjo protingais klausimais.

Bonjour, monsieur
O štai „Paryžiaus dienoraštyje“ fantazijos mažai – daugiau Vilniaus ir Paryžiaus konkretybių lyginimo bei šiuose miestuose galiojančių skirtingų elgesio kodų nagrinėjimo. Įžengę pro prancūziškai pasivadinusios kavinės duris, neišgirstame nei „bonjour, monsieur“, nei „bonjour, madame“. Vilniuje, pasak Jaroslavo, klientų sveikinti ponais nepriimta, o Paryžiuje – savaime suprantama. Kadangi „Paryžiaus dienoraštyje“ šiai temai nepagailėta dėmesio, viena knygos skaitytoja jau pranešė autoriui visiškai nepageidaujanti būti vadinama „ponia“.
„Bet kodėl? Juk tai ir malonu, ir kelia žmogaus savigarbą. Lietuvoje tiek daug žmonių serga depresija, netgi tarp rašytojų, menininkų apstu depresuotų žmonių. O tokia būsena dažniausiai susijusi su pašlijusia asmens savigarba“, – svarsto J.Melnikas.
Jeigu prancūzas kavinėje ar parduotuvėje neišgirs „bonjour, monsieur“, labai tikėtina, kad kitą dieną pasirinks kitą parduotuvę ir kavinę. Lietuviai tokių iš vaikystės įdiegtų „kompleksų“, deja, neturi, todėl ir įstaigų savininkai klientų sveikinti vis dar nemato prasmės. Tai šokiruoja Lietuvon atvykusius dirbti prancūzų diplomatus, lektorius ir verslininkus. Paradoksalu, bet Kalvarijų turguje prekiautojai gerokai dažniau kreipiasi į tave „pone“ nei padavėjai respektabilioje sostinės kavinėje.
Mokantis pinigus klientas Paryžiuje visuomet išgirs „merci, monsieur“, nesvarbu, kokia bus sąskaita – keli šimtai eurų ar vienas euras. Tuo tarpu lietuviai labiau įpratę už aptarnavimą dėkoti patys.
Žinoma, tuose poniškuose pasveikinimuose ir padėkojimuose netrūksta savotiškos vaidybos, tačiau galbūt geriau truputį apsimesti, nei visąlaik niūriai tylėti? „Lietuviai bijo pasitraukti iš tylos zonos, mano, kad apsimetinėdami nebebus savimi. O Prancūzijoje pagirti nepažįstamo žmogaus veidą, šukuoseną ar garderobo detalę – natūralus dalykas, neturintis priekabiavimo atspalvio. Tai mielai daro ne tik vyrai, bet ir moterys. Netgi man paliekanti kavinę ponia yra tarstelėjusi: „Jūsų gražus veidas.“ Ėjo sau ir nuėjo: ir jai gerai, ir man pakėlė nuotaiką“, – pasakoja rašytojas.
Antra vertus, tokie pastebėjimai gali išreikšti ir paslėptą ironiją. Jaroslavas prisimena, kaip vienas jaunuolis bandė be eilės prasibrauti į miesto autobusą ir vietoj gėdinimų tesulaukė pašaipios replikos: „O, koks jūs gražus.“ Be to, kuo labiau ant jūsų patyliukais niršta prancūzas, tuo dažniau ir primygtiniau kartoja jums „madame“ ir „monsieur“. Pasak J.Melniko, konfliktų prevencijai skirtas etiketo kodas Prancūzijoje įsišaknijo dar karalių valdymo laikais, kai mažiausias nesusipratimas rūmuose dvariškiui galėdavo reikšti greitą mirtį.

Mon Bel Ami
Daug turistų iš mūsų regiono atvažiuoja nusifotografuoti prie Eifelio bokšto ir išvažiuoja. J.Melnikas kasmetinių savo kelionių Prancūzijon metu irgi neslepia aplankantis bokšto papėdę, bet dažniausiai – paskutinėmis kelionės dienomis. Jo manymu, Paryžiuje daug svarbiau pajusti laisvą miesto dvasią, plevenančią gatvėse, kavinėse, Senos krantinėse, nei aplankyti vieną ar kitą turistinį objektą.
„Paryžiuje pats jaučiuosi kitoks. Knygoje mėginu paaiškinti, kodėl. Štai kavinės Vilniuje – jaukesnės ir originalesnės negu Paryžiuje, kuriame dauguma jų labai panašios. Staliukai gatvėse Gedimino prospekte vasarą irgi primena Paryžių. Bet pažiūrėkite, kokie atsipalaidavę kavinėse jaučiasi paryžiečiai ir kaip įsitempę jose sėdi lietuviai. Ir pokalbių temos vyrauja skirtingos: Paryžiuje netgi klošarai, geriantys pigiausią vyną, sugeba pašnekėti apie madingas knygas, spektaklius, parodas, nes tokia kultūringo bendravimo tradicija. Tarkim, po Goncourt’ų premijos skyrimo, nieko nežinodamas apie ją laimėjusį autorių ir knygą, jautiesi tiesiog svetimas, išmestas iš bendro rato“, – pasakoja J.Melnikas.
Tiesa, ši garbingiausia Prancūzijos literatūrinė premija vis dažniau skiriama imigrantams, nes prancūzams patinka žmonės, atveriantys jiems kitokį pasaulį. Itin gerai sutinkami iš buvusių Prancūzijos kolonijų, ypač Afrikoje, kilę rašytojai. „Svetimas kultūras, nebandančias diktuoti sąlygų patiems prancūzams, jie priima labai noriai – jaučiu tai, pats būdamas užsienietis. Kita vertus, iš Rytų Europos rašytojų kone vieninteliam rusui Andrei’ui Makine’ui yra pavykę laimėti Goncourt’ų premiją. Iki šiol ginčijamasi, ar šio rašytojo frankofilė senelė, įkvėpusi „Prancūzišką testamentą“, buvo tikra ar išgalvota, tačiau ruso, išaukštinusio prancūzų kultūrą, romanas neliko neįvertintas. Nors prancūzai dažnai laikomi slavofilais, slavų literatūros vertimai į prancūzų kalbą šalies knygynuose negali pasigirti dideliu populiarumu“, – atkreipia dėmesį rašytojas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/kodel-vengiame-buti-ponais-arba-paryziaus-pasiilgusiems

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.