Didžiosios Britanijos ir dar 15-os valstybių monarchė Elizabeth II tebėra tokia pat populiari ir mylima, kaip ir karūnavimo dieną prieš 60 metų. Kaip tai įmanoma Vakarų pasaulyje, kuriame monarchijų reikšmė baigia visiškai sunykti?

Praėjusio šimtmečio pabaigoje buvo prognozuojama, kad XXI a. liks tik trys karaliai: du šachmatų lentoje, trečiasis – Jungtinėje Karalystėje. Ir nors ši prognozė neišsipildė, nes pasaulyje vis dar tebėra kelios dešimtys monarchijų, viena ryškiausių karalienių tarp visų karališko kraujo turinčių valdovų tikrai tebėra Didžiosios Britanijos karalienė Elizabeth II.

Kaip tik šiuo metu švenčiamas jos valdymo 60-metis puikiai atskleidžia, kad ji be galo mylima ne tik Didžiojoje Britanijoje, bet ir visame pasaulyje. Jos gerbėjų dabar yra pilnos Londono ir kitų miestų gatvės. Karalienės garbei vyksta įspūdingi koncertai, o kone visi Jungtinės Karalystės namai puošiasi šalies vėliavomis.

Tai gali atrodyti keistoka. Juk gyvename moderniųjų technologijų amžiuje, kai karūnos, puošnūs karališki rūmai ir tarnai su perukais turėtų atrodyti mažų mažiausiai atgyvena. Be to, demokratijos klestėjimo laikotarpiu lenktis prakilnybei, kurios statusą nulėmė ne daugumos valia, o kraujo ryšiai, irgi turėtų būti nei šis, nei tas. O kur dar karalystei išlaikyti kasmet skiriamos lėšos, kurios vien Didžiojoje Britanijoje sudaro apie 200 mln. svarų sterlingų (beveik milijardą litų), iš kurių penktadalis atsieina tik su karaliene susijusioms išlaidoms padengti.

Tačiau britams visa tai nė motais. Simpatijas monarchei reiškia per 70 proc. šalies gyventojų, o respublikoje vietoje monarchijos norėtų gyventi vos apie 18 proc. britų. Panašiai karalienė vertinama ir kitose ją pripažįstančiose valstybėse – čia jos populiarumas svyruoja nuo 50 iki 80 proc.

Primena garbingą praeitį

Sociologų ir psichologų vertinimu, toks palankumas karalienei bent jau Didžiojoje Britanijoje nėra sunkiai paaiškinamas. Istorikė ir sociologė dr. Kate Williams teigia, jog viena svarbiausių priežasčių yra tai, kad karalienė neatsiejama nuo britų pasididžiavimo savo praeitimi. Ypač tai pasakytina apie karalienės ir princo Philipo duetą. Mat Elizabeth II į sostą atsisėdo 1951-aisiais, po Antrojo pasaulinio karo, ir britams labiausiai asocijuojasi būtent su šiame kare pasiektomis pergalėmis bei po karo prasidėjusiu pakilimo laikotarpiu. Britams ji kėlė ir tebekelia susižavėjimą ir savo stiprios moters įvaizdžiu. Juk karalienė nuo ankstyvos jaunystės vairavo automobilį, profesionaliai jodinėjo žirgais, o Antrojo pasaulinio karo metu netgi yra dirbusi lėktuvų mechanike. Tačiau kartu ji visuomet sugebėjo išlaikyti karališką laikyseną, orumą, ir bučiuoti jai ranką iki šiol kiekvienam britui tebėra didžiulė garbė.

Vyresnė karta karalienę myli dar ir dėl to, kad patys su ja tapatinasi. Jie prisimena jos ir princo Philipo vestuves, jos karūnavimą, kaip jai gimė pirmas kūdikis. Kai mirė karalienės motina, jie gedėjo kartu su ja. Jie išgyveno kartu, kai jos vaikams nesisekė vedybinis gyvenimas, nes tokios pat bėdos pasipylė daugybėje britų šeimų. Ir kartu jie žavėjosi jos disciplina ir išorine ramybe – net sunkiausiomis akimirkomis Elizabeth II niekuomet nekeisdavo iš anksto suplanuotos darbotvarkės ir neatskleisdavo tikrųjų savo jausmų.

Beje, žurnalistas Adamas Tayloras iš ”The business insider” pabrėžia, kad karalienė unikali ir daugeliui simpatiškiausia būtent todėl, jog niekuomet nepasako ko nereikia, visuomet išlieka rami ir racionali, oriai iškelta galva. ”Niekas nežino, ką karalienė galvoja, ir tai yra išskirtinė jos savybė, didžiausia intriga ir labiausiai pagarbos verta jos laikysena”, – apibendrina A.Tayloras.

Vis dėlto labiausiai sociologai karalienės populiarumą linkę aiškinti jos sugebėjimu modernizuoti monarchiją. Juk net ir jos karaliavimo 60-mečio renginiuose dalyvavo ekscentriškos, skandalingos scenos žvaigždės. Be to, karalienė sugebėjo ir monarchijos įvaizdį pakeisti: jos dėka karališkoji šeima tapo lankstesnė, žmogiškesnė, prieinamesnė plačiajai visuomenei.

Tiesa, pirmuosius žingsnius čia žengė dar 1936-aisiais karūnuotas Elizabeth II tėvas karalius George’as VI. Jis buvo pirmas karalius, kurio kalbos buvo transliuojamos per televiziją ir kurį britai ”įsileido į savo namus”. Per karą su Vokietija jis palaikė skausmo ištiktus savo šalies gyventojus – juos guodė ir drąsino, o kartu kėlė pasididžiavimą savo šalimi. ”Visi ligtoliniai Didžiosios Britanijos monarchai buvo šalti, tolimi, svetimi. George’as VI tapo pirmu širdžių karaliumi. Su savo žmona, karaliene Motina, jiedu nusprendė nesitraukti iš Londono net kai šis miestas buvo bombarduojamas. Kai bomba nukrito ant Bekingemo rūmų, monarchai buvo sunkiai sužeisti dūžtančio langų stiklo, tačiau net tai neprivertė karaliaus dėl saugumo išsiųsti dviejų savo dukterų į Ameriką ir šeima apsistojo ne ką saugesnėje Vindzoro pilyje. Visa tai sukūrė iki tol neregėtą ryšį tarp karališkosios šeimos ir šalies gyventojų. Ir jis bėgant metams tik stiprėjo”, – teigia dr. K.Williamsas.

Elizabeth II šį ryšį su visuomene labiausiai įtvirtino nuolat pasirodydama viešai. Joks kitas karalius ar karalienė nepasakė tiek viešų kalbų ir tokiomis skirtingomis temomis. Be to, karalienė prisiėmė daug daugiau pareigų, nei buvo numatyta karališkuosiuose protokoluose. Be to, ji ne tik demonstruoja susidomėjimą tiek vidaus, tiek užsienio politika, bet ir yra neatsiejama kiekvienos britų šeimos Kalėdų dalis: kasmet per Kalėdas trečią valandą po pietų ji sako sveikinimo kalbą, o britai yra įpratę būtent klausydami karalienės pradėti pjaustyti kalėdinę žąsį. ”Ji – mūsų šalies stiprybė ir simbolis”, – apibendrina dabartinis šalies premjeras Davidas Cameronas, su karaliene kas savaitę aptariantis aktualiausius šalies politinio gyvenimo įvykius.

Beje, Didžiojoje Britanijoje Elizabeth II vaidmuo iš tiesų nėra toks jau simbolinis, kaip dažnai kalbama. ”Jos žinioje – valdžių atskyrimo principo užtikrinimas ir net demokratijos saugojimas: būtent karalienė 1970-aisiais užkirto kelią vos neįvykusiam kariniam perversmui”, – teigia Didžiosios Britanijos istorikai ir politologai.

Tegyvuoja karalius?

Suprasdami simbolinę ir politinę monarchų reikšmę, savo karalius labiau ar mažiau myli ir kitų Europos karalysčių gyventojai. Pavyzdžiui, neseniai karaliavimo 40-metį atšventė seniausios Europos monarchijos – Danijos – karalienė Margaret II, kuri populiarumu beveik nenusileidžia Elizabeth II. Apie 70 proc. gyventojų simpatijas reiškia ir šiai monarchei, ir jos giminaičiui – Švedijos karaliui Carlui XVI Gustafui. Pastaruoju metu didėja ir Norvegijos karališkosios šeimos populiarumas. Beje, ir šiaip labai palankiai nusiteikusi tauta dar daugiau simpatijų savo monarchams pajuto sužinojusi, kad karalių rūmai buvo tapę žudiko Anderso B.Breiviko taikiniu.

Iš esmės savo valdovus palaiko ir jais daugiau ar mažiau džiaugiasi ir Olandijos, Belgijos, Liuksemburgo, Lichtenšteino gyventojai. Pavyzdžiui, Belgijoje ir Olandijoje respublikos pageidauja mažiau nei 15 proc. gyventojų, o štai Lichtenšteine net negalėtų būti apie tai kalbama: nykštukinėje valstybėje, kurioje gyvena vos 35 tūkst. žmonių, jos aukštenybė Hansas-Adamas II yra vienintelė šalies suverenumo viltis. Mat jei monarchijos čia neliktų, ši mažytė šalis greičiausiai atsidurtų Šveicarijos žinioje.

Užtat Ispanija šiame monarchijų sąraše yra tikra išimtis. Karališkosios šeimos populiarumas čia yra nukritęs iki rekordinių žemumų, o monarchai tapę visuotinės neapykantos ir pajuokos objektu. Mat pastarąjį pusmetį nuolat pasigirsta skandalų ir skandalėlių, susijusių su šios šeimos atstovų ir jiems artimų asmenų sukčiavimu bei pinigų plovimu, turto švaistymu, piktnaudžiavimu savo padėtimi.

Pavyzdžiui, Karaliaus Juano Carloso I žentas, jo jauniausios dukters Cristinos vyras Inaki Urdangarinas, anksčiau žaidęs Ispanijos rankinio olimpinėje rinktinėje, kaip tik šiuo metu įtariamas pasisavinęs milijonus iš vienos pelno nesiekiančios organizacijos.

Na o gegužės pradžioje Ispanijos karalius Juanas Carlosas I ir pats tapo tautos pajuokos objektu (beje, ne pirmą kartą), mat naktį Botsvanoje medžiodamas dramblius jis, kaip įtariama, būdamas neblaivus pargriuvo ir susilaužė klubą. Nuo tos akimirkos yra vadinamas jau ne girtų meškų medžiotoju (prieš kelerius metus nušovė specialiai apsvaigintą žvėrį ir sulaukė ne tik visuotinio gyventojų, bet ir gamtosaugininkų pasipiktinimo), o džiunglių karaliumi.

Tačiau 74-erių ispanų monarchas, kurio santykis su savo tauta yra visiškai priešingas nei Elizabeth II, ir toliau mėgina vaizduoti išdidų, neprieinamą. Net tuomet, kai bulvarinė Ispanijos spauda mirgėjo nuo neblaivaus karaliaus karikatūrų, ligoninėje operuotas monarchas nusprendė nesileisti į diskusijas su tautiečiais. Išeidamas iš gydymo įstaigos, Juanas Carlosas I sutiko atsakyti į vieną vienintelį klausimą vienam vieninteliam žiniasklaidos kanalui. Keisčiausia, kad jis netgi iš anksto padiktavo ir klausimą (“Kaip jūs jaučiatės”?), ir pasirinko, kam į jį atsakys, – valstybinei televizijai TVE.

Tokia karaliaus povyza dažnai lyginama su kitų nekenčiamų, despotiškų ir konservatyvių karalių įvaizdžiu, tad neretai Juanas Carlosas I pavadinamas išpuikusiu ir arogantišku despotu, kuris, jei tik galėtų, tuoj pat grąžintų giljotinos laikus.

Monarchijų mažėja

Dėl panašaus į Ispanijos karaliaus elgesį monarchijų (beje, kartais valstybės taip nesivadina, tačiau vis tiek yra valdomos pagal kraujo liniją, tik neturi kai kurių monarchijoms būdingų savybių) skaičius pasaulyje sparčiai mažėja. Vienose šalyse karališkųjų šeimų atstovai karūnų netenka laisvu gyventojų pasirinkimu. Pavyzdžiui, ne taip seniai tai padarė Graikija, Italija, Portugalija, o tokiose šalyse, kaip Prancūzija, Vokietija, Austrija, iki šiol gyvos kai kurios karališkosios tradicijos, nors monarchijomis jos jau seniai nebevadinamos.

Kitose šalyse, ypač arabų, Lotynų Amerikos, karaliai iš sosto išverčiami revoliucijomis. Taip įvyko, tarkime, 1973-iaisiais Afganistane.

Ten, kur nemėgstami valdovai savo rankose vis dar tvirtai laiko karališkuosius skeptrus, neretai kartojasi riaušės ir protestai. Pavyzdžiui, Sirijos diktatorius Basharas al-Assadas, nors ir mėgino šaliai vadovauti kiek švelniau už savo tėvą, dabar yra bene nekenčiamiausias valdovas visame pasaulyje, nes jo nurodymu tiesiog skerdžiami valdžia nepatenkinti šalies gyventojai. Čia ir daugelyje kitų vis dar išlikusių monarchų vadovaujamų valstybių Elizabeth II populiarumas veikiausiai kelia nuostabą, o Europoje tokia populiari frazė ”Dieve, apsaugok karalienę” nebuvo ir niekada nebus suprantama.

“Jei tokiose šalyse, kaip Svazilendas ar Kambodža, ištariama frazė ”Dieve, apsaugok valdovą”, tai reiškia nebent ”Dieve, apsaugok mane nuo paties monarcho”, – sarkastiškai apie despotiškus šių laikų monarchus, kurių suskaičiuojama beveik dvi dešimtys, kalba JAV politologas ir rašytojas Bruce’as Cumingsas. Beje, dalydamasis savo įspūdžiais apie įvykius Šiaurės Korėjoje po ilgamečio lyderio Kim Jong-Ilo mirties, B.Cumingsas reiškia įsitikinimą, kad jei pasaulyje ir liks trys karaliai, iš kurių du bus šachmatų lentoje, tai trečias neabejotinai sėdės savo poste Šiaurės Korėjoje, net jei jo niekas nevadins karaliumi, o šalies karalyste.

Rima Janužytė

BOX:

Monarchijos Europoje:

Andoros kunigaikštystė

Belgijos karalystė

Danijos karalystė (taip pat Grenlandija bei Farerų salos)

Lichtenšteino kunigaikštystė

Liuksemburgo Didžioji Hercogystė

Monako kunigaikštystė

Nyderlandų karalystė (taip pat Nyderlandų Antilai, Aruba)

Norvegijos karalystė (taip pat Buvė sala, Svalbardas ir Jan Mayenas)

Ispanijos karalystė

Švedijos karalystė

Jungtinė karalystė (ir visos Britų sandraugos šalys)

Vatikano Miesto Valstybė