"Scanpix" nuotr.

Nuo 2003 m. ilgiau nei dešimtmetį pasaulio ekonomiką veikė vis brangstanti nafta ir dujos. Tuo naudojosi šias žaliavas išgaunančios valstybės, tokios kaip Azerbaidžanas. Dabar situacija smarkiai pasikeitė, kainos smuko iki rekordinių žemumų. Ką Azerbaidžanui pavyko nuveikti per dešimtmetį ir kaip šalis pasiruošusi gyventi kitokiomis ekonominėmis sąlygomis?

Gytis Janišius, geopolitika.lt

Naftos tėvynė

Kiek pasaulis žino naftą, tiek žino ir Kaspijos pakrantės „degančią žemę“. Jau 2600 m. prieš Kristų buvo žinomas „degantis vanduo“, kurį vėliau naudojo graikai, o arabai vadino „graikiška liepsna“. Beveik neabejojama, kad nafta graikus pasiekdavo iš dabartinių Baku apylinkių, kur ji atvirai telkšodavo žemės paviršiuje. Tą patį paliudijo ir garsusis keliautojas Markas Polas, šias vietas aprašęs XIV amžiuje.

1901 m. daugiau nei pusė pasaulyje išgaunamos naftos buvo iš Azerbaidžano.

1846 m. Azerbaidžane, daugiau kaip dešimtmečiu anksčiau nei JAV, buvo išgręžtas pirmas pasaulyje naftos gręžinys ir prasidėjo naftos amžius. 1901 m. daugiau nei pusė pasaulyje išgaunamos naftos buvo iš Azerbaidžano. Nuolat auganti gavyba, sparti su tuo susijusi pramonės plėtra ir plūstantys pinigai skatino atvykti tūkstančius darbininkų ir laimės ieškotojų. Tarp jų buvo ir vėliau išgarsėjęs Alfredas Nobelis, su broliais išplėtojęs didelį verslą Baku.

Nafta turėjo didžiulį poveikį vietos ekonomikai. Carinėje Rusijoje Baku tapo ketvirtu pagal dydį miestu, nusileisdamas tik Maskvai, Sankt Peterburgui ir Kijevui. Nafta buvo svarbus faktorius, todėl bolševikai po Pirmojo pasaulinio karo greitai likvidavo bandymus sukurti nepriklausomą Azerbaidžaną ir prijungė šalį prie SSRS.

„Aukso puodo“ sindromas

Vis augant naftos gavybai, 1999 m. Azerbaidžane buvo įkurtas valstybinis naftos fondas, į kurį pervedami iš naftos ir dujų uždirbami pinigai. Fondo tikslas yra finansuoti strateginius šalies tikslus. Tai sutapo su pasauliniu naftos brangimu, ir Azerbaidžaną užplūdo pinigai. Valstybės BVP visą dešimtmetį augo vidutiniškai po 13,5 procento. Politikai dosniai finansavo kariuomenę, socialines programas, buvo investuojama į kelius ir kitą viešąją infrastruktūrą. 2005 m. atidarytas naftotiekis iš Baku į Turkiją. Buvo smarkiai pakeltos pensijos ir atlyginimai, faktiškai nebeliko nedarbo problemos. Tarptautinės organizacijos pripažįsta, kad skurstančių žmonių skaičių pavyko sumažinti per pusę.

Baku buvo iškelta aukščiausiai pasaulyje vėliava, buvo pakviesta dainininkė Lady Gaga, kurios honoraras už vieną dainą siekė 2 mln. dolerių.

Tačiau ne visus politikų veiksmus būtų galima pavadinti racionaliais ir pagrįstais. Kaip ir kitoms Azijos bei Artimųjų Rytų valstybėms, Azerbaidžanui irgi būdinga didybės manija ir noras pasipuikuoti. Baku buvo iškelta aukščiausiai pasaulyje vėliava (tiesa, dabar ją aplenkė dar aukštesnė Tadžikijoje), buvo pakviesta dainininkė Lady Gaga, kurios honoraras už vieną dainą siekė 2 mln. dolerių. Tai tik simboliniai veiksmai, po jų ėjo daug brangesni – Europos žaidynės, kurių vien atidarymas kainavo 100 mln. dolerių, o tai dukart daugiau nei Londono olimpinių žaidynių atidarymas, „Eurovizijos“ konkursas, „Formulės 1“ etapas ir daug kitų. Tokius veiksmus galima palyginti su kai kurių „Aukso puodo“ laimėtojų istorijomis, kai staiga atsiradę pinigai švaistomi neatsakingai.

Naftos gavyba Azerbaidžane nustelbė visus kitus verslus, buvo per daug susikoncentruota į vieną sritį. 95 proc. šalies eksporto – nafta ir dujos, o importuojama beveik viskas, net miltai duonai kepti. Trys ketvirtadaliai valstybės išlaidų priklauso nuo žaliavų. Atrodė, kad pinigai iš naftos niekada nesibaigs.

Lūkesčiai buvo nepamatuoti

Azerbaidžano prezidentas Ilhamas Alijevas labai taikliai apibūdino smukusias žaliavų kainas – „psichologiškai sudėtingos“. Taip vaizdžiai įvardintas šokas, kurį patyrė Azerbaidžano politikai ir visuomenė. Juk buvo tikėtasi visai ko kito, buvo kuriami visai kitokie planai ir projektai.

Azerbaidžanas vis dar kliaujasi Valstybiniame naftos fonde savo sukauptais turtais, bet vien per 2015 m. fondo kapitalas sumažėjo beveik 10 proc., o išlaidos planuojamos ir toliau.

Smukus naftos ir dujų kainoms, sumažėjo Azerbaidžano biudžeto įplaukos ir problemos greitai persimetė į kitus sektorius. Žlugo keli bankai, krito vietos valiutos manato vertė, vien per 2015 m. 52 proc., pradėjo augti valstybės skola, paaštrėjo socialinės problemos. Valstybė buvo priversta kreiptis pagalbos į Tarptautinį valiutos fondą. Sausio mėnesį ekonominės bėdos peraugo į protestus prieš valdžią, į tai administracija atsakė pensijų ir algų padidinimu bei mokesčių mažinimu duonai. Tai kainuoja, Azerbaidžanas vis dar kliaujasi Valstybiniame naftos fonde savo sukauptais turtais, bet vien per 2015 m. fondo kapitalas sumažėjo beveik 10 proc., o išlaidos planuojamos ir toliau.

Naftos kainų korekcija privertė Baku politikus rimčiau pasižiūrėti į šalį kamuojančias problemas, tokias kaip korupcija, lėšų švaistymas, ir ieškoti alternatyvų naftos pramonei.

Azerbaidžanas išlaiko potencialą

Pasaulio įvykiai smarkiai supurtė Baku politinį ir ekonominį gyvenimą, tačiau nesužlugdė valstybės sistemos. 2015 m. Azerbaidžanas, nors ir pavėluotai, ėmėsi pertvarkyti savo ekonomiką. Didelis dėmesys skirtas žemės ūkio plėtrai. 2015-ieji paskelbti Žemės ūkio metais. Labiau stengiamasi plėsti transporto sektorių ir susisiekimą. Įgyvendinamas Šilko kelias prekybai su Kinija, sujungiant geležinkelius tiek šalyje, tiek kaimynėse bei uostus prie Kaspijos. Tokios priemonės leido išlaikyti 1,1 proc. metinį ekonomikos augimą ir, žvelgiant į visą Nepriklausomų Valstybių Sandraugos regioną nuo Baltarusijos iki Tadžikijos, „degančios žemės“ šalis, atrodo, turi daug geresnę perspektyvą nei jos kaimynės.

Nors ES turi priekaištų Azerbaidžanui dėl demokratijos ir žmogaus teisių, palankiai žiūri į galimybę stiprinti energetinę draugystę.

Baku politikai vėl atsiminė ryšius su Europa ir pareiškė, kad norėtų tartis su Europos Sąjunga dėl strateginės partnerystės sutarties. O juk dar neseniai vadovų susitikime Rygoje Azerbaidžanas paskutiniu momentu atsisakė prisijungti prie bendros šalių deklaracijos, pripažįstančios kiekvienos šalies pasirinktą europinę perspektyvą. Nors ES turi priekaištų Azerbaidžanui dėl demokratijos ir žmogaus teisių, palankiai žiūri į galimybę stiprinti energetinę draugystę.

Kai kas Azerbaidžane vis dar tyliai tikisi, kad naftos bei dujų kaina greit grįš į ankstesnį lygį, ir visos problemos savaime susitvarkys, tačiau viešumoje vis labiau suprantama, kad viską statyti tik ant naftos kortos buvo klaida. Šalis gavo brangią pamoką ir dabar ėmėsi tų pačių priemonių ūkiui stiprinti, kurios išbandytos kitose šalyse, kur niekada nebuvo atrasta naftos.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. gegužės 30 d.