Viešojoje erdvėje kartkartėmis plyksteli apsišaudymai tarp vilniečių ir kauniečių, kurie jų “tikresni miestiečiai” ar “dvasingesni lietuviai”.

Apskritai į tokį varžymąsi, ypač pereinantį į asmeniškumus, derėtų žiūrėti su šypsena. Jeigu ne vienas faktas: šiuo metu visas svarbiausias vietas valstybės gyvenime – versle, moksle, politikoje, valdymo aparate užima keturiasdešimtmečių karta, kurios vertybinės orientacijos formavosi vėlyvuoju sovietmečiu. Kaune ir Vilniuje tai vyko visiškai skirtingai.
Esminis skirtumas tarp XX a. aštuntojo devintojo dešimtmečio kauniečių ir vilniečių toks, kad pirmieji sovietmečiu per Lenkijos televiziją žiūrėjo Europos kino šedevrus ir pasaulinio lygio JAV serialus, skaitė lenkiškus ir vokiškus žurnalus bei smetoniškas knygas iš senelio bibliotekos, vaikščiojo XX a. pirmosios pusės Vakarų Europos architektūros namais apstatytomis gatvėmis. Tegu tie filmai ir žurnalai buvo su “liaudiškai demokratišku” prieskoniu, bet vis ne “Literaturnaja gazeta”, “Vokrug sveta” ar “Novyj mir”, nuo kurių alpdavo Vilniaus inteligentai, kurių minčių, elgesio ir apdarų madas diktavo iš Maskvos parvykstantys “nomenklatūrščikai” bei sovietų liaudies artistai. Tuo tarpu Kauno poniutės orientavosi į Varšuvą, kuri savo ruožtu žvilgčiojo į Paryžių.
Vilniečiai nuo Lietuvai artimiausių Vakarų, kurie buvo Lenkijoje, sovietmečiu buvo absoliučiai atkirsti ir vilnietį nuo kauniečio lengviausiai buvo galima atskirti pagal lenkų kalbos mokėjimą: kaunietis mokėjo (nes Lenkijos TV žiūrėjo dažniau nei “Centralnoje televidenije”), o vilnietis – ne. Tipiškas mano paauglystės ir ankstyvosios jaunystės vaizdelis: susirenka giminė į senelio namus švęsti Joninių, pavakarėn ir kitą dieną “vilniečių frakcija” susigrūda į tolimajame namo gale esantį saloną, kur per balių būdavo išnešamas televizorius, ir kaip stebuklą žiūri vakarietiškus filmus bei nematytos kokybės pramogines laidas. O kuris nors iš kauniečių turi jiems vertėjauti, nes nė vienas lenkiškai nesupranta.
Dėl tokio skirtingo informacinio lauko bet kurio kauniečio “aplink 40″ galima drąsiai klausti, ar Makepeace “pasirašė” Dempsiui, ar tik “dinamą suko”, kuris Majamio policininkas kietesnis – Sonny Crockett ar Rico Tubbs. Šiuo požiūriu kauniečiai visiškai įsipaišo į savo bendraamžių Europoje ir JAV kontekstą. O vilnietis, tokių klausimų išgirdęs, tik akytėmis mirksėti pradės ir nedelsdamas ims niekinti “kavianską” spekuliantą, kuris nei Tarkovskio, nei Michalkovo pasaulinių kino šedevrų nematė.
Vis dėlto didžiausias skirtumas buvo santykis su miestu. Kaunietis jau nuo paauglystės galėjo parodyti, kur yra Prezidentūra, kur Ministerių kabinetas, kur Lietuvos bankas, o kur – Valstybės teatras, gerdamas kavą skaitė laikraščius Nunciatūros skverelyje, kildamas laiptais iš Laisvės alėjos į Žaliakalnį praeidavo pro sovietų ir Vokietijos ambasadas. Dažnas galėjo bakstelėti į namą, kurį kadaise pastatė ar kuriame dirbo jo tėvas arba senelis, o kai kurie laimingesni juose tebegyveno ir sovietmečiu. Eidamas Laisvės alėja, kurios sovietijai visiškai svetimo pavadinimo atvažiuodavo pasižiūrėti turistai iš Rusijos, kaunietis eidavo per savo valstybės sostinę, kurios kiekvienas namas jam buvo savas.
Tuo tarpu vilniečiams Vilnius buvo svetimas miestas, kuriame “tikrai lietuviškas” (pagal to meto supratimą) buvo nebent Gedimino pilies bokštas. Visus kitus pastatus, pastatytus nežinia kieno ir nežinia kada, nutarusiajam tapti vilniečiu tekdavo jaukintis. Taip gimė legendos apie “ypatingą Vilniaus dvasią” ir, atitinkamai, dvasinguosius vilniečius, priešpriešinančius save kauniečių konkretumui bei materializmui. Teisėtai vadindami Vilnių universitetiniu miestu, vilniečiai kažkaip pamiršdavo, kad universitetas tas – Vytauto Didžiojo, perkeltas iš Kauno 1940-aisiais.
Per keturis pokario dešimtmečius vilniečiai pamažu prisijaukino Vilnių, jau ėmė jį laikyti savu, panašiai kaip kauniečiai – Kauną. Bet čia atėjo Sąjūdis, nepriklausomybė, ir vilniečiai staiga su siaubu pamatė, kad jų taip sunkiai savu padarytas miestas užimtas kauniečių. Pastarieji, nuo vaikystės pratę gyventi valstybės sostinėje, tiesiog pasislinko šimtu kilometrų ryčiau ir vėl vaikščiojo gatvėmis, kuriose veikė jų valstybės Seimas, Vyriausybė ir ministerijos, Valstybės teatras ir Lietuvos bankas.
Nesukdami sau galvos dėl kažin kokių “ypatingų Vilniaus dvasių”, kauniečiai ėmė tvarkyti savo sostinę lygiai taip pat konkrečiai, kaip buvo pratę tvarkytis Kaune, – statyti naują, lietuvišką Vilnių. Atsigavę po pirmojo šoko vilniečiai sukilo į kovą prieš verslo “barbarus”, už Vilniaus išsaugojimą. Štai čia ir paaiškėjo, kas yra sava vilniečiui, o kas – kauniečiui. Vilniečiai, kaip savo jaunystės miesto simbolį, siekė išsaugoti sovietinę betondėžę, it pasityčiojant pavadintą “Lietuvos” vardu. Kauniečiai tuo pat metu sukilo už “Romuvos” kino teatro, nepriklausomos Lietuvos architektūros šedevro, išsaugojimą. Dėsninga ir teisinga, kad nugalėjo kauniečiai, o vilniečiai liko prie griuvėsių krūvos.