Ekonomikos sūpuoklių skrydį gali sužadinti keturios jėgos – vartotojai, verslas, Vyriausybė ir eksportas. Didžiausia jėga – vartotojai, bet Lietuvoje ji dar silpnoka.

Pastarosiomis dienomis premjeras Andrius Kubilius aktyviai aiškino apie atsigaunančią ekonomiką, nuolat tą atsigavimą pateikdamas kaip ekonomikos augimą. Atsigavimas ir augimas – net kalbos požiūriu sąvokos toli gražu ne tapačios. Ekonomistų ausims – tuo labiau.

Atsigavimas – tai ekonomikos pagyvėjimas, kalbantis apie tai, kad ekonomika daugiau ar mažiau padidina savo apimtis. Na, sukuriama daugiau BVP. Su tuo ginčytis sunku. Tiesa, pernai sukurta BVP vertė buvo keturiais milijardais litų mažesnė nei 2007 m., tačiau trimis milijardais viršijo 2009 m. lygį. Taigi turime svyravimą, o dabar sūpuoklės kyla į viršų.

Pažiūrėkime, kokia jėga stumtelėjo mūsų ūkį. Ekonomikos sūpuoklių skrydį gali sužadinti keturios jėgos – vartotojai, verslas, Vyriausybė ir eksportas. Didžiausia ekonomiką veikianti jėga – vartotojai. Jų išlaidos paprasti gerokai perkopia per 60 proc. visų šalyje išleistų pinigų, vis dėlto pernai Lietuvoje jos sumažėjo beveik 2 mlrd. Lt. Šios išlaidos priklauso nuo namų ūkių pajamų ir jų turimo turto. Kai būstų kainos ar akcijų kursai kyla, vartotojai pasijunta turtingesni, o jų išlaidos didėja. Priešingai, kai būstų kainos ir akcijų kursai krinta, vartotojai išlaidauja mažiau, o ekonomika silpsta. Būstų kainos vis dar labai nestabilios, o akcijų rinkų atsigavimas netvarus, tad čia kažko ypatingo tikėtis nebuvo galima.

Kita vertus, pernai daugumos Lietuvos gyventojų pajamos mažėjo: kompensacija gaunantiesiems darbo užmokestį per metus sumažėjo per 2 mlrd. Lt ir “pakilo” iki 2005 m. lygio. Kitokia padėtis gaunančiųjų pelnus bei mišriąsias pajamas (šiomis džiaugiasi vadinamieji savininkai, kurie patys save įdarbina). Jų pajamos tikrai padidėjo nuo 27,6 mlrd. iki 32 mlrd. Lt ir sugrįžo gerokai arčiau – į kokius 2007-uosius.

Žinodami, kad šiuo atveju netiesiogiai vertiname turtingesnių (gyvenančių iš nuosavybės, verslo) žmonių, kurių, beje, gerokai mažiau nei pirmoje grupėje, ir įvertinę iš esmės regresinį Lietuvos pajamų apmokestinimą galime sakyti, kad šios grupės gyventojai krizę jau baigia perkopti, bet jų vartojimas vargu ar yra labai didelė parama Lietuvos ekonomikai: dalį savo pajamų jie sutaupo, o mes už tai jiems grąžiname pajamų mokesčio, dalį išleidžia kitose valstybėse – gal keliaudami, gal pirkdami anų kraštų importines prekes. Pirmosios grupės žmonių pajamos tikrai neskatino vidaus vartojimo, o jų mažėjimas ir toliau griovė smulkųjį šalies ūkį, vis sunkiau randantį pirkėjų.

Vartotojų išlaidas taip pat veikia ir toks efemeriškas dalykas, kaip pasitikėjimas. Kuo pesimistiškiau vartotojai vertina savo ateitį, tuo atsargiau leidžia pinigus. Ar Lietuvos žmonės tapo didesni optimistai? Matydami sąskaitas už šildymą ir didėjančias maisto kainas bei girdėdami valdžios ir verslo kalbas, kad šildymas dar brangs, jie turi labai mažai pretekstų optimistiškai paišlaidauti.

Verslo investicijos yra antra po vartotojų išlaidų BVP dalis. Daugybė veiksnių lemia verslo investicijas: tai ir padidėję pelnai, aukštesni akcijų kursai, mažesnės palūkanų normos, ir tikėtinas investicijų pelningumas. Vis dėlto, be jokios abejonės, pagrindinis verslo investicijų variklis – tikėtina ateities pardavimų prognozė. Jei vartotojų paklausa didėja labai sparčiai, tai reaguodamas verslas plečiasi. O jei vartotojų paklausa atsitraukia, tai galiausiai taip pat elgiasi ir verslas. Būtent investicijos yra savotiškas akceleratorius, kuris ekonomiką gali pastūmėti pirmyn arba, atvirkščiai, sustabdyti. Pernai investicijos išaugo, ir tikimasi, kad šiemet tas prieaugis bus dar didesnis. Vis dėlto labai menka vidaus rinka, tikėtina, išliks tvaraus investicijų augimo stabdžiu.

Vyriausybės išlaidos 2010 m. taip pat sumažėjo ir absoliučia suma (nuo 20,1 mlrd. iki 18,9 mlrd. Lt), ir santykinai (nuo 21,9 iki 19,9 proc. BVP). Tie prarasti 400 mln. Lt panašiai tokia pat apimtimi sumažino vidaus vartojimą, ir tai dar viena prasta žinia verslui, kuris norėtų dirbti Lietuvos rinkoje.

Na, ir pasiekėme ketvirtąjį, ir dabar jau, atrodo, tikrai atsigavimą lėmusį veiksnį – eksportą. Pernai eksporto apimtys tikrai padidėjo gana gražiais 14,5 mlrd. Lt, iki 64,5 mlrd. Lt. Bet ką išties kalba šie skaičiai? Žinoma, daugiau Lietuvos žmonių turėjo darbo ir galbūt vieną kitą ilgesnį litą. Tai gerai. Vis dėlto – ar eksporto augimas pakankamas, kad ekonomika ramiai ir be ypatingų šuolių eitų pirmyn? Kokiu laipsniu eksporto augimas priklausomas nuo pigios darbo jėgos Lietuvoje, t.y. nepabijokite pasakyti tiesiai – nuo kartais atviro darbuotojų išnaudojimo?

Kad nebūčiau apkaltinta tuščia fraze, primenu, kad “Lelija” savo darbuotojoms už 192 val. darbo per mėnesį pernai lapkritį pavėluodama mokėjo 513 Lt ir taip netgi sugebėjo savo verslo naudai nusirašyti Lietuvos socialinio draudimo lėšas, kurias skyrėme šios esą verslo bendrovės sąnaudoms darbo jėgai dengti. Taigi kas bus su Lietuvos eksportu, jei jam teks mokėti realesnę darbo kainą? O jei dar sumažės fondų upeliai iš Europos?

Ir va dabar apie augimą. Ekonominiam augimui būtina normali sveika paklausa ir atitinkama pasiūla. Lietuvos ūkio paklausa, visada buvusi labai nestabili, per krizę buvo iš esmės pažeista. Didelės problemos kamuoja ir pasiūlos erdves.

Tiesą sakant, daugybė veiksnių lemia šalies sėkmę ir tai, ar verta investuoti į jos bendroves. Infliacija ir palūkanų normos, vartotojų išlaidos ir verslo pasitikėjimas labai svarbūs trumpu laikotarpiu. Ilguoju laikotarpiu šalies turtėjimas ar stagnacija priklauso nuo tuo, ar tinkamas jos gyventojų, kapitalo ir idėjų derinys. Jei šie dalykai deramai susieti, trumpo laikotarpio svyravimai nebus itin didelė bėda. Bet ar tai Lietuvos pavyzdys?

Dėl mažo gimstamumo, visuomenės senėjimo ir tragiškos emigracijos Lietuvos darbingo amžiaus gyventojų skaičius traukiasi. Mažėjantis darbingų gyventojų skaičius riboja tai, kiek gali pagaminti ekonomika. Esminiai dalykai, kurie lemia, kiek tie darbuotojai produktyvūs, – kapitalas, idėjos, teisinė ir kultūrinė aplinka. Vien pernai netekome 2,6 proc. savo žmonių, darbo našumas sumažėjo (!), apie kažkokias naujas itin efektyvias idėjas negirdėti. Vien norint kompensuoti darbo jėgos praradimą būtinas ypatingas produktyvumo šuolis, nes liekant dabartinėms tendencijoms gresia smukti žemyn. Bet gal premjeras rašys naujas ne tik ekonomikos, bet ir matematikos knygas?