Kol savanoriška karinė tarnyba netaps savaime suprantama Lietuvos elito pareiga valstybei, tol geresniąja visuomenės dalimi save įsivaizduojantys veikėjai neturės moralinės teisės siūlyti, kad privaloma tvarka į kariuomenę būtų šaukiami tik prastuomenės atstovai.

Įdėmiai sekantiems permainas kariuomenėje dar pernai tapo aišku, kad privalomasis šaukimas į karinę tarnybą viena ar kita forma bus atnaujintas. Nors krašto apsaugos ministras Juozas Olekas kadaise padarė viską, kad šaukimas būtų sukompromituotas ir panaikintas, tad netgi po Rusijos agresijos Ukrainoje ilgai nesileido į jokias kalbas, naujasis kariuomenės vadas Jonas Vytautas Žukas nuolat kartodavo, kad didžiausia kariuomenės problema – eilinių karių ir parengto rezervo trūkumas. Generolas gerai girdimas S.Daukanto aikštės rūmuose, tad buvo akivaizdu, kad, kariuomenės vadui ir Prezidentei prabilus vienu balsu, ministrui teks nusileisti.

Mat barbarų ordoms stovint prie vartų ir NATO vadovybei atviru tekstu sakant, kad Baltijos šalims iškilęs tiesioginis Rusijos agresijos pavojus, nėra jokio kito būdo, kaip greitai ir veiksmingai užpildyti kariais mechanizuotus batalionus. Rūsti tiesa, kad šiuo metu Lietuvos kariuomenė į kovos liniją gali sustatyti mažiau nei tris tūkstančius karių, nes visi kiti – tai parama, logistika, ryšiai, štabai, mokomieji daliniai. Eilinių karių yra tik trečdalis reikalingo kiekio, o parengto rezervo visiškai nepakanka.

Juoba šauktiniai kariai nėra prastesni už savanorius profesionalus. Retas žino, kad profesionalumo etalonu laikoma JAV armija eilinį pėstininką, tinkamą vykti į frontą Irake ar Afganistane, parengia per 14 savaičių. Tad dabar numatyti devyni privalomosios tarnybos mėnesiai yra pakankamas laikas intensyviai mokant parengti eilinius karius. O pratybų stoka Lietuvos kariuomenė dabar skųstis tikrai negali. Be to, dairantis į kaimynus matyti, kad dauguma Rusijos kaimynių – Norvegija, Suomija, Estija, Baltarusija, Ukraina, Turkija – išsaugo privalomąją karinę tarnybą. Lenkija, 2008-aisiais kartu su Lietuva panaikinusi šaukimą, jau metus aktyviai diskutuoja, ar nereikėtų grąžinti privalomosios tarnybos.

Nepaisant grėsmės rimtumo ir smarkiai į gerąją pusę pasikeitusio visuomenės požiūrio į valstybės gynybą, šaukimo atnaujinimas daliai jaunuolių sukėlė šokią ir isteriją: esą aš Lietuvai nieko neskolingas, jei mane pašauks – iš karto emigruosiu! Esu kategoriškai prieš privalomąjį jaunuolių smurtinimą ir geriausių jų gyvenimo metų įšaldymą primetant jiems pseudopareigą! Tegu tarnauja tie, kurie nieko kita nesugeba! O kas už mane paskolą bankui mokės? Kariuomenė sugniuždys mane, kaip asmenybę!

Bailių dvasnų verksmai užplūdo socialinius tinklus, hipsterių mėgstamas kavines, sporto klubus ir rado atgarsį bei moralinę paramą iš žinomų visuomenės atstovų pusės.

Ekonomistas Nerijus Mačiulis visiškai rimtai pasiūlė, kad kasmetiniai 3500 šauktinių į privalomąją tarnybą būtų atrenkami vien iš „23 900 niekur nedirbančių ir niekur nesimokančių jaunuolių“ masės, neliečiant „dirbančių ir darbo vietas kuriančių asmenų“.

Europarlamentaro Valentino Mazuronio siūlymu, į kariuomenę pirmiausia reikėtų šaukti… nusikaltėlius, esą tai būtų „šansas nusikaltusiam jaunimui pasitaisyti, išpirkti kaltę, o kariuomenei gauti pusiau motyvuotų žmonių (juk tikrai didesnė dalis mieliau rinksis kariuomenę nei kalėjimą, mieliau ir tarnaus žinodami, kas laukia priešingu atveju)“.

Liberalų sąjūdžio, kadaise kartu su socialdemokratais padariusio viską, kad privalomasis šaukimas būtų sustabdytas, pirmininkas Eligijus Masiulis ėmė siūlyti didinti atlyginimus profesionaliems kariams, labiau juos motyvuoti ir retoriškai klausė, ar tos tarnybos, kurios atsakingos už profesionalų ir savanorių paiešką, viską padaro. Jo bendraminčiai netruko sugalvoti, kad trūkstamų pinigų kariuomenės biudžete profesionaliems kariams samdyti Lietuva galėtų pirmiausia pasiskolinti, o skolą grąžinti vėliau, privatizavus dalį valstybės įmonių turto.
Nenorinčiųjų su ginklu rankoje ginti Lietuvą netgi tiesioginės karinės grėsmės akivaizdoje argumentacija iš pirmo žvilgsnio tarsi įvairi, tačiau savo esme sutelpa į fotografo Augusto Didžgalvio feisbuko profilyje paskelbtą manifestą: „Tiesiog realiai per gerą gyvenimą gyvenu, kad klausyčiau įsakymų, atsisakyčiau 3G interneto ar iškeisčiau savo „Helly Hansen“ striukę į kitelį. Aš noriu burgerio, noriu picos, noriu trikampių sumuštinių ir ~lasagne~. Giedoti kasdien rytais himną? ~Fuck~, tegu tai daro tie, kurie nemoka fotografuoti.“ Nors po šio pareiškimo jis prarado krūvą draugų ir (bent jau kariuomenės) užsakymų, vargu ar pakeitė savo požiūrį į piliečio pareigą valstybei. Kaip ir dauguma kitų, menančių save aukštuomene, kuriems tarnyba kariuomenėje asocijuojasi su bukų, mažaraščių prastuomenės atstovų užsiėmimu.

V.Mazuronis savo siūlymą šaukti į kariuomenę vietoj sodinimo į kalėjimą rėmė Jungtinės Karalystės pavyzdžiu. Apie Britaniją tikrai (ir teisingai, bent jau istoriniu požiūriu) sakoma, kad jos kariuomenėje tarnauja tik aristokratai ir degeneratai – aukštuomenės atstovai ir jų ar Karūnos sąskaita pasamdyti savanoriai, neretai iš pačių žemiausių visuomenės sluoksnių.

Tačiau europarlamentaras sąmoningai, o gal dėl neišmanymo pamiršo pirmąją britų ginkluotųjų pajėgų dalį – aristokratus, be kurių kariuomenės iš viso nebūtų. Britų padugnės savanoriškai pasisamdo eiti į karą „už karalių ir šalį“ todėl, kad per amžius patyrė: į mūšį juos ves aristokratai su karališko kraujo gimine priešakyje, ir tai reiškia, kad joks karys nebus lengva ranka pasiųstas į mirtį, nes kartu mirti tektų lordams ir jų vaikams. Tai tvirtas ir sąžiningas, nors nerašytas britų prastuomenės sandėris su aukštuomene, leidžiantis karalystei beveik tūkstantį metų apsieiti be šaukimo (nors per pasaulinius karus šios taisyklės buvo atsisakyta).

Ši savaime suprantama tvarka – šalies elitas už savo teisę valdyti bei naudotis kitomis privilegijomis susimoka kraujo mokestį – galioja ne tik senose feodalinėse, bet ir respublikoniškose valstybėse. Jungtinėse Valstijose senatoriams, kongresmenams ar jų vaikams tarnyba kariuomenėje yra savaime suprantamas dalykas, o štai išsisukimas nuo tarnybos, ypač karo metu, būna politinių oponentų nuolat prikaišiojamas ir laikomas nemenku trūkumu.

Šiuo požiūriu Lietuvos elitas yra nevisavertis. Politikų vaikai (išimtis – Arūnas Valinskas ir dar pora parlamentarų) nėra nei Kosove, Irake ar Afganistane kariavę, nei apskritai kariuomenėje tarnavę, nors per ketvirtį amžiaus tam tikrai buvo ir laiko, ir galimybių. Pagal išsisukinėjimą nuo karinės tarnybos, beje, nėra jokio skirtumo tarp kairiųjų ar dešiniųjų politikų – supratimo apie elito pareigą valstybei neturi nei vieni, nei kiti.

Natūralu – kol elitas pats neina atlikti karinės tarnybos, tol jis neturi jokios moralinės teisės raginti privaloma tvarka šaukti į kariuomenę vien prastuomenės atstovus.

Audrius Bačiulis