Kairiųjų koalicinių derybų virtuozas Juozas Bernatonis nesitraukia nuo naujojo premjero Algirdo Butkevičiaus nė per žingsnį.

Po šešerių metų “tremties” ambasadoje Estijoje (partijos ir kolegų ministrų pasitikėjimą praradęs a.a. prezidento Algirdo Brazausko favoritas) J.Bernatonis ir vėl pirmajame plane. Be jo Socialdemokratų partijos pirmininkas ir naujasis premjeras Algirdas Butkevičius nežengia nė žingsnio: J.Bernatonis intymiu atstumu seka premjerą praktiškai visur ir kone dvylika valandų per parą. Apie tai jau kuriami anekdotai, kuriose figuruoja žodžiai “uodega”, “priekaba” ar tualetiniai juokeliai.
“Iš tiesų Juozas, priešingai, nei kai kurie kiti buvusio LDDP flango veikėjai nėra nei “šlapių” reikalų meistras, nei “prichvatizatorius”, nei patologinis melagis. Palyginti su daugeliu senųjų partijos kadrų, jis yra itin sąžiningas žmogus, ne vagis; bet, jei reikės partijai, jis ciniškai meluos į akis, net, jei ir žinos, jog tu žinai, kad jis kalba netiesą. Jis – partijos “aparatčikas”. Tačiau, nepaisant ciniškos demagogijos, jis yra aukštosios politikos profesionalas, užtat ir pelno partijos vadų prielankumą. Beje, paprastai šis prielankumas materializuojasi į aukštus postus, šį kartą J.Bernatonis užims teisingumo ministro postą”, – J.Bernatonio karjeros vingius piešia partinių užkulisių žinovai.
Taigi, kas J.Bernatonį parviliojo iš gerai mokamos ambasadoriaus pozicijos Lietuvon, kaip jis tapo A.Butkevičiaus “portfelio nešiku” ir, kodėl juo rėmėsi buvęs socdemų lyderis A.Brazauskas?

Patologiškai nekentė dešiniosios opozicijos

Chemikas ir filosofijos mokslų daktaras J.Bernatonis, kaip ir kitas būsimo A.Butkevičiaus ministrų kabineto narys – galimas diplomatijos vadovas – Linas Linkevičius gimė ir augo Kaune, nusikalstamumu ir netvarka garsėjančiame Šančių mikrorajone. Čia baigė Kauno 7-ąją vidurinę mokyklą, įstojo į tuometį Kauno politechnikos institutą, dabartinį KTU.
Po studijų, mūsų rašinio herojus, kaip ir jo tėtis, profesorius Juozas Bernatonis vyresnysis, siekė mokslininko karjeros, bet po ketverių metų, kaip ir kiemo draugas L.Linkevičius, pasirinko greitesnę nei moksle karjerą – tapo Visasąjunginės komunistinio jaunimo sąjungos CK Studentų skyriaus vedėju, o dar po penketo metų jau ir Lietuvos komunistų partijos CK Mokslo ir mokymo įstaigų skyriaus instruktoriumi. O tuo metu, kai Lietuvoje kilo Persitvarkymo sąjūdis (1987 m.), draugas J.Bernatonis išvyko studijuoti ideologinių mokslų į Prahos aukštosios politikos mokyklos aspirantūrą. Į Lietuvą jis grįžo iš tuometės Čekoslovakijos jau po Nepriklausomybės atstatymo 1990-aisiais, būdamas filosofijos mokslų kandidatas; bet savo politinių pažiūrų nekeitė – liko savarankiškos LKP, tapusios LDDP, nariu, įsidarbino partijos referentu.
1992 m., pakrikus dešiniesiems ir paskelbus pirmalaikius Seimo rinkimus, jis pirmą kartą buvo išrinktas į parlamentą. Tačiau, kaip prisimena tuomečiai politiko oponentai, J.Bernatonis tiesiog patologiškai nekentė dešiniųjų ir vis ieškodavo priekabių. Šitą jo charakterio savybę LDDP viršenybė netruko išnaudoti – 1993 m. J.Bernatonis buvo paskirtas Seimo pirmininko Česlovo Juršėno pavaduotoju.
“Pamenu, kiekvieną sekmadienį susirinkdavome Č.Juršėno kabinete aptarti būsimos savaitės darbotvarkės. Ir, kai tik būdavo numatytas koks sudėtingesnis klausimas, kurio frakcija prisibijodavo, Č.Juršėnas paskirdavo tą dieną posėdį vesti Juozui ir, nors iki muštynių nebuvo nė karto prieita, bet jis talentingai opoziciją išvesdavo iš kantrybės”, – sakė vienas buvęs aukštas LDDP atstovas.
“Juozas – labai kruopštus, kiekvieną smulkmeną užsirašinėjantis politikas, be galo darbštus ir protingas, bet tuo pat metu jis ir puikus aktorius, ir natūraliai bjauraus charakterio žmogus: nuožmus, užsispyręs, negailestingas, netgi sakyčiau kerštingas. Jis gal netgi nenorėdamas įžeisti žmogaus sugebėdavo bet ką įžeisti ir įsiutinti. Tai labai tiko, kai reikėdavo pasiekti, kad konservatoriai paliktų plenarinių posėdžių salę”, – antrino kitas buvęs LDDP narys.
Tada ir gimė dešiniųjų aforizmas “komunistų buldozeris”, “LDDP išleido buldozerį Bernatonį”.
“Mes buvome paleidę net tokį skraidantį anekdotą: „Jei nori, kad Seimo salėje kiltų konfliktas, pasodink kokiam sudėtingam klausimui spręsti pirmininkauti J.Bernatonį“, – prieš keletą metų “Veidui” yra sakęs buvęs parlamentaras Saulius Pečeliūnas.
„Būdamas valdžioje jis buvo labai nedemokratiškas, būdamas Seimo vicepirmininkas per jėgą brukdavo savo nuomonę“, – mūsų savaitraščiui yra pasakojęs ir kitas politikos senbūvis, kaip ir J.Bernatonis kadaise buvęs aukštas LKP CK veikėjas, nūnai liberalas Kęstutis Glaveckas.
“Kuomet bendrauji su juo vienu, ypač parlamentinėse kelionėse, jis tikrai nėra bjaurus žmogus, bet parlamente jis visisškai pasikeičia: mėgsta sąmokslus, užkulisinę veiklą, o derantis su juo tiesiog išsenki. Jo būdas – labai erzinantis. Bet gal tai yra Aukštosios partinės mokyklos įdiegtas veiklos modelis, nes kaip kažkada prisipažino buvęs parlamentaras Alfredas Pekeliūnas, toje mokykloje buvo mokoma juoda paversti baltu ir atvirkščiai”, – kalbėjo konservatorė Rasa Juknevičienė.
A.Bernatonis, anot kalbintų 1992 – 1996 m. kadencijos Seimo narių, nesuteikdavo žodžio dešiniajai opozicijai, ją provokuodavo, o susierzinusius seimūnus Seimo vicepirmininkas J.Bernatonis liepdavo išvesdinti iš posėdžių salės.
Už Seimo statuto pažeidinėjimus opozicija rengė jam interpeliaciją.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.