s

V. Drachev nuotr.

Rusijos skleidžiama propaganda neapsiriboja vien kryptingais informaciniais pranešimais, kuriuos įkūnija visame pasaulyje išgarsėjęs Rusijos televizijos laidų vedėjas Dmitrijus Kiseliovas, bet aprėpia daug platesnį kontekstą, verčiantį susimąstyti kol kas pernelyg siauriai Kremliaus veikimą suvokiančią Lietuvą.

Skandalingi Dmitrijaus Kiseliovo, Rusijos kanalo “Rosija 1″ laidos “Vesti nedeli” (Savaitės naujienos) vedėjo ir valstybinės naujienų agentūros “Rosija segodnia” vadovo, pareiškimai tapo sudedamąja Krymo konflikto dalimi. Šešiasdešimtmetį netrukus švęsiantis žurnalistas patraukė ne tik Rusijos visuomenės, bet ir Vakarų žiniasklaidos dėmesį oficialiai tapdamas prezidento Vladimiro Putino ruporu, arba, kaip jį spėjo skambiai tituluoti “The Moscow Times”, naujuoju Kremliaus propagandos vadovu.
Teatrališkai pateikiamoje D.Kiseliovo nuomonėje atsispindi V.Putino politikos bruožai: siekis įgyti vis didesnę įtaką buvusiose Sovietų Sąjungos valstybėse, pradedant Ukraina ir baigiant Baltijos šalimis, konservatyvių vertybių pabrėžimas, Vakarams užklijuojant morališkai nuskurdusios civilizacijos etiketę, bei būtinybė atremti Rusijos paribiuose stiprėjančią Europos Sąjungos ir NATO įtaką.
Politikos apžvalgininkai tai laiko ne tik nuomone, bet ir savotišku šaltiniu, kurio interpretacijos gali atskleisti tolesnių Kremliaus sprendimų kryptį.
“Didieji valstybiniai kanalai bei kelios kitos žiniasklaidos priemonės yra naujasis Rusijos istorijos vadovėlis, skirtas naujos pasaulio vizijos ir ideologijos kūrimo procesui. Jos bruožai yra tarsi tikslas politiniams veikėjams, kurie turi jį įkūnyti”, – teigia propagandą tyrinėjantis filosofas prof. Gintautas Mažeikis.
Kartu D.Kiseliovas tapo akivaizdžiu įrodymu, kad Rusijos propagandos mašina kinta ir apima daug platesnį veiksmų bei metodų spektrą, nei dažnai pabrėžiama diskusijose Lietuvoje.

Už D.Kiseliovo – galinga mašina
D.Kiseliovas tapo ryškiausia propagandos figūra, tačiau už jo slepiasi kryptingai dirbanti mašina, kurios svarbiausius sraigtelius stebėtojams nėra lengva identifikuoti.
“Tokio asmens paskyrimas su V.Putino palaiminimu iš esmės reiškia žiniasklaidos ir valstybės suaugimo tendencijas bei visuomenės fašisizaciją”, – mano Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas prof. Šarūnas Liekis.
Tiesa, kokią realiai galią įgijo D.Kiseliovas, neaišku. Viena vertus, būdamas nuolatiniu televizijos veidu jis lemia visuomenės nuomonę, tačiau veikiausiai nėra tas, kuris formuluoja, kokios konkrečiai idėjos turi būti skleidžiamos.
“Nereikėtų perdėti D.Kiseliovo ar kitų jam artimų pranešėjų vaidmens, nes jis laidos vedėjas, o ne organizatorius, – sako G.Mažeikis. – Jis nėra tas asmuo, kuris derina žiniasklaidos, provokatorių ir inscenizatorių veiksmus. Paprastai tariant, mes matome aktorių scenoje, bet ne tą, kuris turi galią valdyti situacijas. Paviršutiniškas žvilgsnis į D.Kiseliovą yra labai klaidingas, nes šis tampa atpirkimo ožiu, paslepiančiu didžiąsias problemas.”
Eksperto teigimu, D.Kiseliovas yra profesionalus propagandistas – profesijos, apie kurią Lietuvoje kalbama retai, atstovas: “Jį galima vertinti dvejopai: paprasčiausiai kaip žurnalistą, laidų vedėją, ir kaip propagandistą. Lietuvoje nepriimta galvoti apie tokios rūšies veiklą, už kurią mokami pinigai ir kuri tarnauja valstybės sistemos ar eito labui. Jei vertinsime jį kaip propagandistą ir agitatorių, D.Kiseliovas yra agresyvus, drąsus, pakankamai kūrybingas ir suvokiantis, kad kryptingas įtikinėjimas daro masėms įtaką. Jis šias mases veikia, jis paklausus, nes yra mėgstamas ir žiūrimas.”
Būtent dėl to atvirai Baltijos valstybių nepriklausomybę kvestionuojantis ruporas turėtų būti apribojamas bent jau užsienyje. “Jis vis dėlto – tik simptomas, už kurio slepiasi galinga mašina ar industrija. Galima manyti, kad stabdydami D.Kiseliovą pristabdytume ir pačią mašiną – galbūt ne taip efektyviai, kaip norėtųsi, tačiau tai jau būtų konkretus veiksmas”, – svarsto G.Mažeikis.

Smegenų plovimo metodai keičiasi
“Veido” kalbinti ekspertai pabrėžia, kad minėta propagandos mašina apima ne tik nuomonę, kuri formuojama skleidžiant informaciją viešojoje erdvėje, bet ir inscenizuotus veiksmus. Tai buvo akivaizdu Kryme ir iki pat šių dienų – Rytų Ukrainoje, kur esą vietos gyventojų protestus prieš naująją Ukrainos valdžią tikriausiai inspiruoja Kremlius.
“Reikėtų atskirti agitacijos veiksmą – kvietimą, motyvavimą, dezinformavimą – nuo propagandos, kuri susideda ir iš įvykių organizavimo bei kitų socialinių technologijų, – aiškina G.Mažeikis. – Agitacija skiriama pirmiausia paveikti širdžiai, o po to protui. Šioje srityje Rusija ypatingų naujovių netaiko: ir toliau pasitelkiama dvasinga muzika, primenami didieji istorijos įvykiai. Tačiau propaganda kitokia: matome kviestinių grupių arba savanorių vykdomas įvykių inscenizacijas, kurias labai sunku atskirti nuo tiesos arba melo. Tai vadinama socialinėmis ir humanitarinėmis technologijomis, kurios turi ne tik informacinį, bet ir galios lygį. Atsakyti, ar jie tikri protestuotojai, ar ne, ar priešinamasi, ar ne, dirbtinai kuriamų socialinių dramų kontekste ne visada taip paprasta.”
Pasak propagandos tyrinėtojo, susiaurindami propagandos apibrėžimą galime prieiti prie klaidingų išvadų: “Šiuolaikinė propaganda yra daug modernesnė, nei man tenka girdėti Lietuvoje, kur ji apibrėžiama tik kaip melas. O juk reikia nagrinėti galios bei materialiuosius išteklius, kurie įgalina veikimą. Žvelgiant pernelyg siaurai tie, kurie pas mus siūlo riboti informaciją, gali pasirodyti kaip nedemokratiški laisvo žodžio varžytojai. Be to, tokia paviršutiniška kova yra mažų mažiausiai naivi, nes reikia ne tiesmukai koncentruotis į melą, o atpažinti veiksmus ir priemones, po kurių įvyksta konkretūs įvykiai. Priešingu atveju tikintis melo bangos galima sulaukti panašių nutikimų, kurie taip aiškiai nepatenka nei į tiesos, nei į melo kategoriją.”
Turinys, kurį rodo ne tik žodžiai, bet ir inscenizuoti veiksmai, verčia sunerimti. Pasak Š.Liekio, iš esmės paruošta dirva grįžti į agresyvios užsienio politikos laikus. “Anksčiau Rusijos propaganda buvo universalesnio pobūdžio, vartotos nespecifinės sąvokos. Buvo kalbama apie skirtingas vertybes nei Vakaruose, trečiąjį kelią, valdomą demokratiją, korumpuotą netikrą demokratiją Europoje bei JAV ir pan. Dabar pereita prie bandymų apeliuoti į rusiškumą, imperines ambicijas ir etninius rusų sentimentus. Akivaizdu, kad bandoma formuoti tapatybę etninio nacionalizmo pagrindu ir naudojantis tuo plėsti įtaką net už Rusijos ribų. Tokioje schemoje sąjungininkai gali būti tik tie, kurie mato asmeninės naudos iš tokios Rusijos politikos, nes bando Vakaruose perkurti valstybės sampratą į etnonacionalistinę versiją, gyvavusią prieškariu”, – aiškina profesorius.

Vakarų propaganda – nesulyginama
Nors Rusijoje mėgstama pabrėžti, kad Vakarų šalys, siekdamos politinių tikslų, lygiai taip pat pasitelkia propagandinius metodus, toks teiginys nėra pagrįstas.
“Visos didžiosios šalys naudoja propagandą, tik kartais vadina ją kitokiais vardais: informacine politika, viešąja diplomatija ar panašiai, – teigia G.Mažeikis. – Vis dėlto skiriasi priemonės ir jų naudojimo intensyvumas. Tokio masto įvykių inscenizavimo, kokį matome Ukrainoje, kitur vargu ar pamatytume. Tokie veiksmai, tarkime, Europoje kur kas labiau apriboti laike ir erdvėje, nes ši metodika yra demaskuojama, paneigiama ir valstybės viduje žurnalistų bei kitų asmenų ypač kritikuojama dėl galingo antipropagandos mechanizmo. Rusijoje demokratinių veiksnių ir demaskavimo mechanizmų, kurie tai galėtų pristabdyti, nėra, todėl ši taktika ir yra tokia populiari. Žinoma, Kremlius šį aspektą nutyli.”
Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto docentas Mantas Martišius taip pat pabrėžia akivaizdų informacinio veikimo skirtumą: “Rusijos kritika Vakarų atžvilgiu primena posakį: kuo pats kvepi, tuo kitą tepi. Jei pasižiūrėtume britų BBC žinias ir palygintume jas su Rusijos TV kanalais, nereikėtų didelių gabumų, kad įžvelgtume skirtumus informacijos pateikimo, nešališkumo, bandymo suformuoti objektyvų vaizdą požiūriu. Vakaruose nėra žaidžiama į vienus vartus, skiriant visą laidą vienai pozicijai argumentuoti.”
Vadinamųjų demaskavimo mechanizmų, kurie padėtų apriboti valdžiai palankios propagandos sklaidą, radimąsi apsunkina sudėtinga Rusijos žiniasklaidos padėtis. 2013 m. Žiniasklaidos laisvės indekse Rusija tarp 179 šalių užėmė tik 148 vietą, o Ukrainos įvykių kontekste reikalai dar pablogėjo: nepriklausomas kanalas “Dožd” buvo išmestas iš daugelio kabelinių tinklų, dėl to prarado 90 proc. žiūrovų ir 80 proc. pajamų, darbo neteko populiaraus portalo “lenta.ru” redaktorė, toks pat likimas ištiko radijo stoties “Echo Moskvy” vadovą, kuriuos pakeitė valdžiai patikimesni žmonės.
Vis dėlto, pasak G.Mažeikio, alternatyvi informacija tebėra gyva: “Interneto portalas “grani.ru”, radijas “Echo Moskvy”, TV kanalas “Dožd” yra švelniai opoziciniai – ne tokie radikalūs kaip, tarkim, “kasparov.ru”. Šie šaltiniai nebuvo uždaryti, tačiau situacija pasikeitė: dėl įvairių aplinkybių tonas nebėra toks griežtai antiputiniškas. Kontrolė vykdoma keliais būdais: yra leidinių, kurie tiesiogiai finansuojami valdžios, kitus veikia vadinamieji filtrai, pasireiškiantys ne cenzūra, o administraciniais, finansiniais mechanizmais. Bet negalima sakyti, kad Rusijoje veikia totalinė cenzūra ir nėra jokių informacinių kanalų. Egzistuojantys demokratiniai kanalai yra labai reikšmingi, su jais mūsų aktyvistams reikia bendradarbiauti.”