- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Ką apie šių dienų Artimuosius Rytus byloja religiniai Europos karai

Autorius: veidas.lt | 2015 05 21 @ 08:00 | Užsienis | No Comments

Scanpix

Nuo Kalvino iki Kalifato. Laimingai pasibaigusi Europos religinių karų istorija yra puikus įrodymas, kad islamistų ir pasauliečių ideologinė kova Artimuosiuose Rytuose anksčiau ar vėliau irgi gali baigtis taikiai.

Istorija liudija, kad valstybė vienu metu gali būti ir ideologinė, ir racionali: ji gali turėti racionalių tikslų, bet kartais gali elgtis ir paneigdama tradicinę ekonominės bei geopolitinės naudos logiką.

Pirmaujanti Vokietijos kunigaikštystė Palatinatas religinių karų metu pademonstravo abi galimybes. Kunigaikštystei tuomet vadovavo karingi kalvinistai, siekę užbaigti katalikų dominavimą ne tik Šventosios Romos imperijoje, bet ir visoje Europoje. Jie ne kartą bandė suburti protestantiškus judėjimus prieš katalikų galybę, vis pasiųsdami karius į pagalbą kalvinistams Prancūzijoje ir Nyderlanduose.

Vis dėlto didžiąją XVI a. dalį jų išskaičiavimai rėmėsi sveiku ideologijos ir racionalumo deriniu: susidūrę su galingųjų Habsburgų pasipriešinimu ir kolegų protestantų abejingumu, jie atsitraukdavo. Bet vėliau kalvinistų sukilėliai Bohemijoje (tai dar viena svarbi imperijos dalis, kurioje šeimininkavo katalikai) paragino Palatinato kunigaikštį Frydrichą V mesti iššūkį Habsburgams ir tapti jų karaliumi. Frydrichas susigundė ir 1619-aisiais paskelbė Bohemiją savo karalyste, nepaisydamas nei akivaizdžios rizikos sulaukti atitinkamos Habsburgų reakcijos, nei grėsmės dėl to, kad jo atvirai neparėmė didžiuma Europos protestantų. Rezultatas akivaizdus: jau netrukus Habsburgai sutriuškino Frydricho armiją, nusiaubė Palatinatą ir užgniaužė ten vyravusį protestantizmą. Tokie buvo pirmieji Trisdešimties metų karo veiksmai.

Kaip ir šis karas ar bet kuris užsitęsęs regioninis ideologinis nesutarimas, kova tarp islamizmo ir sekuliarizmo vieną irgi dieną baigsis. Tačiau klausimas, kaip tai įvyks ir kokios yra demokratijos perspektyvos Artimuosiuose Rytuose, lieka atviras.

Vakarų istorija liudija, kad legitimumo krizės paprastai išsisprendžia vienu iš trijų būdų: lemiama vienos pusės pergale, konflikto nunykimu arba hibridiniu režimu, kuris sujungia varžovų doktrinas taip, kaip anksčiau būtų atrodę neįmanoma.

Šiandien pirmasis scenarijus, kad akivaizdžiai laimės kuri nors viena ideologija, atrodo mažai tikėtinas. Atsižvelgiant į tai, kad islamizmui toli iki monolitinės ideologijos, jo triumfas neatsakytų į klausimą, kuri iš daugelio jo pakraipų – sunitų ar šiitų, nuosaiki ar ekstremali, pasisakanti už monarchiją ar respubliką – pergalės atveju turėtų dominuoti. Tačiau kiti du scenarijai visiškai įmanomi.

Nors gal ir sunku įsivaizduoti, kad Artimuosiuose Rytuose dabartinė legitimumo krizė tiesiog ims ir išsispręs, tačiau viena iš Vakarų krizių praeityje baigėsi būtent taip. Ankstyvosios šiuolaikinės Europos religinius nesutarimus galiausiai išsprendė nauji režimai, kuriems senieji ideologiniai skirtumai tiesiog nebeturėjo reikšmės. Katalikai ir protestantai liko ištikimi savo religijoms, bet nustojo ją vertinti kaip vienintelę įmanomą ir pamažu perėjo prie Bažnyčios ir valstybės atskyrimo. Panašus konflikto sprendimas Artimuosiuose Rytuose reikštų, kad musulmonai, pradedant elitu ir baigiant masėmis, nustotų vertinti islamo įtakos įstatymams ir viešajai tvarkai reikšmę kaip gyvenimo ir mirties klausimą. Tačiau, atsižvelgiant į didelę dabar vyraujančią poliarizaciją, tokia transcendencijos perspektyva atrodo labai tolima.

Išlieka ir galimybė, kad konkuruojančios tarpusavyje ideologijos gali susilieti, perimdamos dalį viena kitos patirties ir institucijų. Europa tai irgi išgyveno. Nuo 1770-ųjų iki 1850-ųjų žemynas blaškėsi tarp monarchistų, kurie tikėjo, kad valdžia turi būti paveldima, ir respublikos šalininkų, troškusių renkamos vyriausybės. Šios dvi idėjos iš pradžių atrodė nesuderinamos, o monarchijoms ne kartą teko malšinti respublikos šalininkų sukilimus. Bet po kurį laiką trukusių represijų Europos monarchai sudarė naują sandorį su vidurine klase. Sekdamos Jungtinės Karalystės pavyzdžiu, dalis valstybių – Austrija, Prancūzija, Italija ir Prūsija – įtvirtino naujo tipo režimą. Kartais vadinamas liberaliu konservatizmu, jis apėmė monarchiją ir parlamentinius suvaržymus bei didesnes pilietines laisves.

Visa tai dar kartą primena svarbiausią istorijos pamoką: galutinė ideologijos arba kelių ideologijų derinio sėkmė dažnai priklauso nuo to, ar jis palaikomas valstybiniu lygmeniu. Liberalaus konservatizmo triumfas Europoje iš dalies buvo nulemtas jo akivaizdžios sėkmės Jungtinėje Karalystėje, valstybėje, kuri geriausiai pademonstravo jo pranašumus. Ši šalis jau seniai gyveno tokio hibridinio režimo – konstitucinės monarchijos sąlygomis. Konstitucinėje monarchijoje susiliejo tradicijos ir reformos. Be to, Jungtinė Karalystė buvo sėkmingiausia to meto pasaulio valstybė, galinti pasigirti didžiausia ekonomika, plačiausia imperija ir stebėtinai stabilia socialine tvarka. Tad jos režimas buvo pradėtas kopijuoti todėl, kad pasiteisino, ir pasiteisino ne bet kur.

Musulmonų pasaulyje irgi atsiranda požymių, kad stiprėja naujo tipo hibridinis režimas. Šis hibridas kartais vadinamas islamo demokratija.

Nors mokslininkai ilgai manė, kad demokratija ir islamizmas nesuderinami, kai kurie islamistai ir demokratai įvairiose šalyse mėgina sujungti šių dviejų sistemų teoriją ir praktiką. Pavyzdžiui, 2011–2013 m. Egipto laisvės ir teisingumo partija (politinis Musulmonų brolijos sparnas) iš visų jėgų stengėsi pavaizduoti save kaip nuosaikų judėjimą, toleruojantį religinį ir ideologinį pliuralizmą. Šios pastangos galiausiai žlugo, nes prezidentas Mohamedas Morsi ėmė stiprinti savo galią ir galiausiai buvo nuverstas Egipto kariškių. Nuo tada Egiptas, regis, demokratijos kuriam laikui atsisakė, tačiau ši šalis tikrai turi potencialo ir įtakos tapti pavyzdžiu kitoms, jei kada nors nuspręstų pakartoti panašų eksperimentą.

Ktas, šiek tiek sėkmingesnis bandymas sujungti islamizmą ir demokratiją buvo Tuniso politinė partija „Ennahda“, kuri, nepaisant atviro islamistų susierzinimo, 2014 m. pabaigoje surengė demokratinius rinkimus. Tunisas per mažas, kad taptų pavyzdine valstybe, tačiau jis yra ta šalis, kurioje Arabų pavasario pabaiga laimingiausia, ir bent jau parodo, kad tai nėra neįmanoma.

Dabar labai daug kas priklauso nuo politinių pasirinkimų dviejose galingiausiose musulmoniškose regiono valstybėse – Irane ir Turkijoje. Nors nė viena nėra arabiška, kiekviena jų turi ilgą regioninės įtakos istoriją. Iranas „atsakingas“ už islamizmo standarto išlaikymą, kuriuo rūpinasi nuo 1979 m. revoliucijos. Nors šalis oficialiai yra respublika su iš dalies vykstančia rinkimų kova, aukščiausia valdžia priklauso ajatolai Ali Khamenei. Kita vertus, Irano, kaip pavyzdinės valstybės, perspektyvos šiek tiek nukentėjo prasidėjus Arabų pavasariui, nes dosni Teherano parama Assado režimui Sirijoje atstūmė daugumą arabų sunitų. Juolab kad šis režimas atrodė labai trapus po įtartinų 2009-aisiais vykusių rinkimų, sukėlusių abejonių, jog jo kaimynai norėtų sekti tokiu pavyzdžiu. Taigi, kol Iranas tebėra islamizmo pavyzdys, islamizmui tebekyla pavojus.

Turkijos atvejis galėtų būti kitoks. Nors šalis oficialiai yra sekuliari respublika, ji krypsta islamizmo link. Per pastaruosius trejus metus Turkija gerai pasirodė diegdama naują, hibridinį islamo demokratijos modelį. Konkurencingi rinkimai jau ne kartą pasitarnavo valdančiajai Teisingumo ir plėtros partijai, arba AKP, vadovaujamai prezidento Recepo Tayyipo Erdogano, kuris save tapatina su islamo demokratijos avangardu (nors vyriausybės stilių labiau mėgsta vadinti konservatyviu, o ne islamišku). Vos prasidėjus Arabų pavasariui Turkija sulaukė didžiulio populiarumo tarp viso regiono gyventojų ir nuo to laiko toliau plečia savo įtaką. Bet kai prabylama apie islamistinį-demokratinį hibridą, aplodismentai Turkijai prityla. Iš dalies dėl to, kad Erdoganas pamažu perima autoritarinį vadovavimo stilių. Turkija vis dar gali tapti hibridinio režimo pavyzdžiu, tačiau demokratinis šio hibrido elementas šiuo metu yra pakeistas senamadiška autokratija.

Kaip ir daugelis ideologinių varžybų prieš tai, Artimuosiuose Rytuose besitęsianti krizė privertė kai kuriuos stebėtojus kelti klausimą, ar ideologija apskritai yra tikroji jos priežastis. Daugelis analitikų mano, jog krizės priežastys glūdi kitur, ir teigia, kad Vakarų imperializmas – pirmiau Europos, dabar Amerikos – užgavo musulmonus ir labai apribojo jų individualias bei visuomenines galimybes kontroliuoti savo ateitį. Šiuo požiūriu dėl didėjančio smurto esą reikia kaltinti Jungtinių Valstijų karinių pajėgų buvimą regione ir paramą Izraeliui. Bet taip argumentuodami analitikai pamiršta svarbiausią faktą: pasaulis pilnas bejėgių, nusivylusių žmonių ir judėjimų, o JAV hegemonija yra beveik pasaulinė. Tačiau tokių neramumų ir represijų, terorizmo ir žiaurumo bei periodiškai vykstančių užsienio intervencijų vargu ar rasime kur nors kitur, nei Artimuosiuose Rytuose.

Kai kas dėl visko kaltina skurdą. Atseit, jei musulmonai turėtų daugiau turto ir galimybių, jie atsitiestų, o krizė baigtųsi. Tačiau šis argumentas tinka bet kuriai neturtingai visuomenei, kurių nemaža dalis gyvena daug blogesnėmis sąlygomis nei statistinė Artimųjų Rytų valstybė, tačiau joms kažkaip pavyksta išvengti tokių neramumų. Jei skurdas būtų pats svarbiausias rodiklis, tada į pietus nuo Sacharos visa Afrika gyventų nesibaigiančio teroro, revoliucijų ir užsienio invazijų sąlygomis. Šie įrodymai verčia daryti kitokią išvadą: nors ir bejėgiškumas, ir skurdas yra esminiai veiksniai, tačiau tokią krizę, kokia šiandien ištikusi Artimuosius Rytus, jie gali sukelti tik egzistuodami drauge su užsitęsusia legitimumo krize.

Gera žinia ta, kad JAV galėtų prisidėti prie stabilių ilgalaikių rezultatų, remdamos tas šalis, kuriose sėkmingai veikia nuosaiki valdymo sistema, net jei ši sistema ir nėra iki galo pasaulietinė. Bloga naujiena ta, kad tai viskas, ko galima tikėtis: net galingosios JAV negali išspręsti visų regiono problemų, nes visos suinteresuotos pusės tokią intervenciją neišvengiamai laikytų partizaniniais veiksmais. JAV, žinoma, privalo ginti savo interesus – tai pareiga, kuri tam tikru laiku tam tikroje vietoje gali vėl pareikalauti jėgos panaudojimo. Bet kaip Osmanų imperija – musulmonų supervalstybė – religinių karų laikais nepajėgė išspręsti nesutarimų tarp krikščionių, taip šiandien jokia išorinė jėga negali nuraminti Artimųjų Rytų. Tik patys musulmonai gali laimėti savo pačių ideologinį karą.

(Pabaiga. Pradžia – praėjusiame „Veido“ numeryje)

Johnas M.Owenas IV, „Foreign Affairs“.

Vertė Rima Janužytė

 

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/ka-apie-siu-dienu-artimuosius-rytus-byloja-religiniai-europos-karai-2

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.