Egiptas

Barbara Mertz (1927–2013 m.) nukelia mus į tūkstantmečius siekiančią praeitį ir panardina į legendinės dykumų karalystės kasdienio gyvenimo pasaulį, kupiną spalvų ir garsų. Senovės Egipto civilizacija teikė ir tebeteikia įkvėpimo begalei knygų, filmų, dailės kūrinių, mitų, jos sukurti didingi paminklai jau penkis tūkstančius metų stulbina mūsų vaizduotę. Bet kas gi buvo šie žmonės?

„Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ autorė kviečia mus užsukti į jų namus, darbo vietas, šventyklas ir rūmus, kad savo akimis pamatytume, kuo gyvena didikai ir prasčiokai. Galime stebėti, kaip dirba šventikai ir dailininkai, raštininkai ir piramidžių statytojai, vergai, namų šeimininkės ir karalienės, ir mokytis atlikti darbus, gyvybiškai svarbius egiptiečių gyvenimui – nuo mumifikavimo iki papiruso gamybos.

B.Mertz – JAV egiptologė, rašytoja, garsėjanti tiek unikaliomis senovės Egipto studijomis, tiek grožiniais kūriniais – mistiniais ir detektyviniais trileriais. Knyga „Raudonoji žemė, Juodoji žemė. Kasdienis gyvenimas senovės Egipte“ – žavinti, kupina išminties ir sąmojingų įžvalgų apie žmonių gyvenimą senovės Egipte. Ši studija iki šiol nuolat perleidžiama ir verčiama į įvairias kalbas.

***

Mes neįžeisime egiptiečių ir neiškreipsime jų pasaulėžiūros, jei akies krašteliu žvilgtelėsime, kaip jie pasakoja nešvankias istorijas apie dievus, svaiginasi alkoholiu, rašo jausmingas eiles savo išrinktiesiems ar moko savo nuobodžiaujančius vaikus.

Kažkas – man regis, daktarė Margaret Murray – kartą pasakė, kad apie valstybės civilizuotumo lygį galima spręsti pagal moters užimamą padėtį. Kuo aukštesnė šalies kultūra, tuo labiau joje gerbiamos moterys.

Nors ši mintis man atrodo be galo žavinga, deja, ji labai kritikuotina. Štai paprastas pavyzdys: genialaus kūrybiškumo protrūkis Periklio laikų Atėnuose leidžia priskirti tos epochos kultūrą prie didžiausių civilizacijų, tačiau turbūt jokioje kitoje senovės pasaulio kultūroje moteris nebuvo taip nevertinama kaip Sofoklio, Sokrato ir Feidijo amžiuje. Anuomet nebuvo net Kinder, Küche und Kirche1 taisyklės, nes moterims buvo draudžiama artintis prie šventyklų.

Jeigu bet kokioje bibliografijoje paieškotume šaltinių, skirtų „moters senovės Egipte“ temai, rastume šimtus straipsnių, tuzinus knygų, disertacijų ir mažiausiai du parodų katalogus – visa tai rašyta ir išleista per pastaruosius keturiasdešimt metų. Žinoma, mano atmintis ne tokia kaip kadaise, bet negaliu prisiminti nė vienos šiai temai skirtos knygos, kuri būtų pasirodžiusi iki 1960-ųjų. Kas paskatino šį staigų susidomėjimo protrūkį? Moterų emancipacija; ji ne tik privertė mokymo programose susitelkti į šios lyties atstovių veiklą ir laimėjimus, bet ir pagausino moterų mokslininkių bei muziejų vadovių gretas.

Kai kurie žmonės mano, kad moterų studijos, kaip atskira disciplina, yra nereikalingas kraštutinumas. Juk nesama tokio atitikmens kaip vyrų studijos, ar ne? Taip, iš tikrųjų nesama, ir tam yra labai svari priežastis. Akademinės disciplinos ir studijos visada telkė dėmesį į vyrų pasiekimus. Tai neabejotinai galioja ir ankstyvajai egiptologijai. Prielaida, – visiškai natūralia Viktorijos epochos mokslininkams vyrams, – kad senovės Egipto moterys buvo beraštės, pataikūnės ir bejėgės būtybės (išskyrus keletą keistų ir ydingų pavyzdžių, tokių kaip Hačepsuta), buvo suabejota, o paskui ir įrodyta, kad ji klaidinga.

Be abejo, dėl moters padėties senovės Egipte esama nesutarimų net ir tarp moterų mokslininkių. Kai kurios tvirtina, kad moterų vaidmuo buvo ribotas, kitos teigia, kad joms buvo suteikta nemažai laisvės. Iš esmės tai tas pats, kas ginčytis, ar stiklinė yra pustuštė, ar puspilnė. Aš priklausau puspilnės stiklinės mokyklai. Palyginus su klasikine Graikija ar Viktorijos laikų Anglija, Egipto moterų padėtis tikrai nebuvo labai bloga.

Suprantama, jų karjeros galimybės buvo ribotos. Žinių, ką kokios lyties atstovai veikė, mums suteikia keli šaltiniai: antkapiniai užrašai, kur nurodoma palaidoto žmogaus profesija, nuostabios tarnus vaizduojančios statulos, įamžinusios įvairiais darbais rūmuose užsiimančius žmones, ir tai pačiai temai skirti reljefai bei dailės kūriniai. Niekur nematome, kad moteris būtų pavaizduota tapanti antkapį, gaminanti baldą ar užsiimanti kokiu nors kitu amatu; net profesionalūs kepėjai ir aludariai būdavo vyrai, nors drąsiai galime teigti, kad žemesnių klasių šeimose moterys šiais darbais taip pat užsiimdavo.

Raštininko amatas reikalavo pasirengimo, ir mažai tikėtina, kad daug moterų būtų mokėjusios rašyti ar skaityti. Manau, kai kurios moterys buvo gavusios išsilavinimą, tačiau ne mokyklose, o padedamos privačių mokytojų ar giminaičių. Laiškus jos turbūt diktuodavo profesionaliems raštininkams, bet yra išlikusios dvi „raštininko lentelės“, priklausiusios moterims. Abi jos buvo al Amarnos laikotarpio princesės, ir negaliu sugalvoti priežasties, kokiam tikslui merginos būtų laikiusios tokį daiktą, jei nebūtų mokėjusios juo naudotis.

Kelios profesijos, regis, buvo išimtinai moteriškos. Pavyzdžiui, profesionalios raudotojos, kurios, liedamos ašaras ir plėšydamos nuo savęs drabužius, lydėdavo mumiją į kapavietę, be to, kai kuriais atvejais lydimos mokinės mergaitės, besielgiančios taip pat drastiškai kaip vyresniosios draugės. Dėl suprantamos priežasties žindyvės profesija taip pat buvo išimtinai moteriška. Kartais, jei žindomas kūdikis būdavo iš karališkosios šeimos, moteris įgydavo gana įtakingą padėtį – jai suteikdavo specialų titulą. Galbūt žindyvės buvo kviečiamos tik motinai mirus, galbūt neišgalint jai pačiai išmaitinti kūdikio, o gal aukštesnės klasės moterys apskritai nenorėjo žindyti vaikų – šito pasakyti negalime.

Dar moterys ausdavo: jos aprūpindavo savo dirbiniais namiškius, o kas atlikdavo, išmainydavo į kokią nors kitą prekę. Visos šventyklos turėjo patarnautojas. Dažniausiai šventyklų moterys buvo vadinamos „dainininkėmis“; jos susiburdavo į muzikančių ir šokėjų „trupes“ ir savo pasirodymais linksmindavo šventyklos dievybę.

Dainininkės, šokėjos ir muzikantės buvo kviečiamos ir į privačius pokylius. Merginos – dauguma jų buvo jaunos ir gražios – nebūtinai buvo už atlygį dirbančios profesionalės; kartais tai būdavo tarnaitės arba vergės. Tačiau viename pasakojime užsimenama apie būrį klajojančių muzikančių, ir iš teksto galima numanyti, kad tai buvo įprasta.

Žinome keletą atvejų, kai moterys užimdavo įtakingus postus: iždininko ar kito aukšto pareigūno, o viena netgi ėjo faraono patarėjo – antro žmogus valstybėje – pareigas. Kitai moteriai buvo suteiktas žavus „gydytojų prižiūrėtojos“ titulas. Ar turimos omeny moterys gydytojos? Ar pati šio titulo turėtoja buvo praktikuojanti gydytoja? Neįmanoma tvirtai pasakyti. Tokie titulai pasitaiko retai, ir jie tėra išimtis, patvirtinanti taisyklę, kad amatų ir profesinės veiklos srityje dominavo vyrai, bet tai, kad tokių moterų vis dėlto buvo, yra dar vienas „puspilnės stiklinės“ požymis. Kiek Jungtinėse Amerikos Valstijose būta moterų prezidento poste?

Kartais, nesant vyro, žmona perimdavo jo pareigas, ir esu visiškai įsitikinusi, kad tvirto charakterio moteris savo vyro versle ar amate galėjo įgyti didelę įtaką. Vis dėlto dažniausiai jos vieta buvo namie.

Jei garbingas vyras esi, pasistatyk namus ir mylėk juose žmoną, kaip pridera. Pasotink jos pilvą, drabužiu pridenk jos nugarą; tepalo reikia jos kūnui. Kol gyvas esi, daryk, kad širdis jos būtų laiminga – ji vaisingas laukas savo šeimininkui. Nebūk jai teisėjas ir neleiski valdžios įgyti… Tegul širdį malšina jos tai, kas tau atitenka; ilgam tada liks ji namuose tavo.

Štai šitaip su žmona elgtis pataria Ptachotepas, Senosios karalystės laikų išminčius, palikęs savo ainiams patarimų knygą. Sunku įsivaizduoti, kad jis siūlytų dėl žmonos bristi per krokodilų knibždančią upę arba nugrimzti į liūdesį, kai ji savaitei išvyksta paviešėti pas tėvus. Ptachotepas rašė Senosios karalystės epochoje, o meilės dainos atsirado maždaug tūkstančiu metų vėliau, bet visgi laikausi nuomonės, kad skirtumas – ne kultūriniai pokyčiai, o romantiškos meilės ir proziškų vedybų priešprieša. Kito, arčiau meilės dainų epochos gyvenusio išminčiaus žodžiai jausmingesni, bet romantikos juose ne ką daugiau: Kai jaunas esi, kai žmoną išsirenki ir namuose įsikuri, prisimink, kaip tavo motina tave pagimdė ir augino. Neleisk jai tau priekaištauti keliant rankas į dievą, kad jis raudas jos išgirstų… Nevadovauk žmonai namuose, jei žinai, kad ji pati gali susitvarkyti; nesakyk: „Kur tas daiktas? Atnešk jį čia!“, kai ji (jau) padėjo jį geriausioje vietoje. Stebėk ir būk tylus, kad įžiūrėtum, kam ji gabiausia.

Paskutiniai sakiniai parodo, kokiu išskirtiniu jautrumu pasižymėjo šis senas išmintingas ponas; retas vyras suvokia, kaip erzina, kai namų ruošoje tave „šokdina“ dėl visokių smulkmenų!

Ptachotepo tekste romantikos nerasime, tačiau ten esama kito labai malonaus bruožo. Nors šeimininkas privalo būti vyras, jo viršenybė turi būti įtvirtinta teisingumu ir įtikinėjimu, o ne buka jėga. Susidaro įspūdis, jog mušti žmoną išminčiui atrodė pernelyg pasibjaurėtina, kad apie tai net užsimintų, nors tokių dalykų greičiausiai pasitaikydavo. Egiptiečių kultūra daugeliu atžvilgių buvo grįsta švelniu ir mandagiu elgesiu, tai galioja ir vyro bei žmonos santykiams. Nebuvo nieko panašaus į veidmainiškas švelnybes, kurias vakariečiai dažnai priskiria Artimiesiems Rytams, – egiptiečių švelnumas buvo subtilus, netgi rafinuotas.

Šiuolaikinei egiptologijai pamatus kloję Viktorijos laikų mokslininkai, vertindami egiptiečių tradicijas, dažnai įpindavo savo pačių išankstines nuostatas ir prietarus. Poligamija, nesantuokinis sanguliavimas ir haremai buvo ypač mėgstamos temos. Viktorijos epochos žmonės, kurių asmeninis gyvenimas toli gražu nebuvo toks prideramas kaip jų viešas vaizdinys, mėgavosi moraliniu pranašumu prieš „laukinius pagonis“, net jei aptarinėjo jų „iškrypimus“ su gašliu susidomėjimu. Vėlesnių laikų mokslas egiptiečių papročius nušvietė visai kitokioje šviesoje.

Atrodo, kad poligamija Egipte nebuvo tokia paplitusi, kaip kadaise manyta. Vyras galėjo turėti kelias žmonas, bet ar jis turėdavo jas vieną po kitos, ar vienu metu? Mirus sutuoktinei arba išsiskyrus vyras galėjo vesti kitą moterį. Žodis, kuris paprastai verčiamas kaip „sugulovė“ ar „jaunesnioji žmona“, galbūt reiškė visai ką kita. Turimi duomenys prieštaringi, mat egiptiečiai nesivargino išsamiau paaiškinti, kaip supranta šią sąvoką.

Žmona egiptietiškai buvo hemet arba, tam tikrais laikotarpiais, senet – šis žodis, be žmonos, reiškė ir seserį. Manome, kad pirmoji, arba vyriausioji, žmona buvo vadinama „namų ponia“ (arba „šeimininke“). (Kai mūsų dienomis po namus vaikštantys prekeiviai šitaip kreipiasi į mane, man visada kyla pagunda atsakyti jiems egiptietiškai.) Bet žodžiai, verčiami kaip „žmona“ ir „sugulovė“, kartais vartoti kaip vienas kito pakaitalas, ir greičiausiai tai reiškia, kad „sugulovė“ buvo ne „meilės vergė“, o moteris, turėjusi tam tikrą padėtį.

Žodį, verčiamą kaip „haremas“ greičiausiai reikia suprasti kaip „moterų patalpos“. Moterys Egipte nebuvo izoliuotos, joms nereikėjo slėpti veidų po šydais ir jų nesergėjo eunuchai. Kai kuriuose namuose moterims skirtų patalpų nebuvo, bet net jei jos ir būdavo, moterys galėjo išeiti ir pareiti kada panorėjusios. Valdovai, žinoma, turėjo gausų žmonų būrį, ir dvare –

tiksliau, dvaruose, nes atsakingai į savo pareigas žiūrintys monarchai daug keliaudavo ir greičiausiai turėdavo atskiras svitas įvairiose vietose – sukiojosi daugybė moterų.

Apie vedybų ceremoniją žinome mažai, bet dauguma autoritetingų mokslininkų sutinka, kad ji būdavo neįspūdinga – jeigu apskritai būdavo. Greičiausiai vyras tiesiog pasistatydavo namą ir pakviesdavo moterį gyventi kartu; kai ji persikeldavo, pora būdavo laikoma susituokusia. Kartais „jaunavedžiai“ sudarydavo tam tikras teisines sutartis, bet neturime jokių duomenų, kad būtų vykusios religinės apeigos. Egiptiečių santuoka nebūdavo „visiems laikams“. Negalime tvirtai pasakyti, kodėl vykdavo skyrybos; vėlyvuoju laikotarpiu, su kuriuo susiję dauguma išlikusių tokio pobūdžio dokumentų, skyrybų priežastimi kartais nurodomas paprasčiausias nesuderinamumas: „Jeigu aš atstumiu tave, jeigu nebepatinki man ir aš noriu ko nors kito…“

Santuokoje buvo tik vienas rimtas nusikaltimas – neištikimybė. Kaip jau minėjau, egiptiečiai, regis, atsainiai (ar abejingai) žiūrėjo į priešvedybinius santykius, tačiau, kiek galime spręsti iš kelių pasakojimų, susituokus neištikimybė – bent jau žmonos – buvo pavojingas žaidimas. Štai yra išlikęs pasakojimas apie didį burtininką ir jo neištikimą žmoną – moterį, matyt, kamavo išties didelė aistra, jei ryžosi nusidėti turėdama tokios profesijos sutuoktinį. Taigi aiškiaregys burtininkas, suprantama, viską sužinojo. Meilužis buvo atiduotas krokodilui, ir tas jam turbūt padarė šį tą ne itin malonaus, o štai žmona faraono įsakymu buvo sudeginta. Kitoje istorijoje neištikimą žmoną – tiesa, iš tikrųjų ji net nebuvo nusidėjusi, o tik ketino tai padaryti – vyras nužudo, o palaikus išmeta šunims.

Literatūra, deja, nepateikia mums pavyzdžių, kas nutikdavo ištikimybę sulaužiusiems vyrams, bet akivaizdu, kad paleistuvavimas, tiek prieš, tiek po tuoktuvių, buvo smerkiamas. Jau minėjome, kaip buvo nubaustas burtininko žmonos meilužis. Pamokomoji egiptiečių literatūra neapeina šios temos. Štai Ptachotepas rašo: „Jei nori, kad draugystė tęstųsi ilgai, namuose, į kuriuos įžengei kaip sūnus, brolis ar draugas… nesiartink prie moterų… Nedaryk to… tai išties bjauru.“ Vėlesnių laikų išminčius Ani įspėja: „Būk atsargus su moterimi iš svetimo krašto, tavo mieste nematyta. Nespoksok į ją, kai eina pro šalį; „nepažink“ jos: gilus vanduo, kurio vingiai nežinomi – moteris, toli nuo savojo vyro… Nusikaltimas tai didelis, (vertas) mirties…“

Net jei taip, neištikimybė buvo laikoma asmeniniu nusižengimu, prie valstybinių nusikaltimų jos nepriskirdavo. Kai kuriose vedybų sutartyse numatoma, kad užklupta su svetimu vyru moteris neteks teisių į turtą, o viename iš vadinamųjų „Išminties tekstų“ rasime gana įdomią žinutę nusidėti gundomam vyrui: „Tas, kuris mylisi su ištekėjusia moterimi, nužudomas prie jos namų slenksčio“ (matyt, apgautojo vyro rankomis). Bet išminčius nepataria vyrui imtis drastiško keršto: „Jei aptikai žmoną su meilužiu, išsirink sau tinkamą nuotaką.“ Tad visai įmanoma, kad kalbos apie siaubingą meilužių lemtį tėra literatūrinė priemonė siekiant padaryti didesnį įspūdį.

Kad ir dėl kokių priežasčių egiptiečiai skirdavosi, didžiausi ginčai kildavo dėl turto, ir šiuo požiūriu Egipto moterys buvo toli pralenkusios savo laiką. Išlikusios vedybinės sutartys įrodo, kad moteris valdė tiek paveldėtą, tiek darbu įgytą nuosavybę, o porai skiriantis turėjo teisę į tam tikrą užgyvento turto dalį. Už skyrybas buvo skiriama tam tikra piniginė bauda, ją mokėdavo tas, kuris pareikšdavo norą nutraukti santuoką. Laimingai vedęs vyras galėjo tvarkyti žmonos turtą savo nuožiūra, o moteris galėjo atiduoti jai priklausančią nuosavybę kam tik geidžia. Štai viena įpykusi sena ponia atėmė palikimą iš kelių savo vaikų, mat jie deramai ja nesirūpino.

Moters galimybė valdyti savo turtą – itin svarbus dalykas. Finansinė nepriklausomybė yra ir visada buvo pagrindas, ant kurio turi būti statomos visos kitos moters teisės, o štai Anglijoje ir Amerikoje – didžiosiose demokratinėse šalyse – ištekėjusioms moterims ši teisė buvo suteikta tik baigiantis XIX amžiui.

Kam nors gali kilti klausimas, ar daug senovės Egipte buvo laimingų nepriklausomų senmergių… Na, turbūt nelabai daug. Vedybų troško tiek vyrai, tiek moterys, ir paprastai vyras su žmona tikėdavosi savo bendrą gyvenimą šiame pasaulyje pratęsti ir Vakaruose. Kai kurios kapaviečių statulos vaizduoja vyrą ir žmoną sėdinčius greta, su šypsena veiduose žvelgiančius į amžinybę, apsikabinusius, ir tai puikiausias įrodymas, kad meilė ne visada baigiasi sulig mirtimi ar vedybomis.

Moterys ir vyrai buvo lygiateisiai ir kalbant apie nemirtingumą, o egiptiečiams tai buvo be galo svarbi „teisė“. Moteris, kaip ir jos vyras ar tėvas, galėjo tapti Ozyriu, atnašauti aukas ir netgi įsirengti kapavietę. Paprastai žmona būdavo laidojama su vyru bendruose Amžinybės namuose, bet rasta keletas kapaviečių – ne visos jos karališkos, – statytų tik moterims, taip pat šimtai moterims skirtų karstų, ušebčių, „Mirusiųjų knygų“ ir kitų laidotuvėms naudojamų reikmenų. Gana keista, kad žmonų kapavietėse vyrų beveik niekada nėra, o kai kuriose vyrų kapavietėse žmonos vietą užima jų motinos. Turbūt nenustebsite, kad egiptologai iki šiol ginčijasi, dėl kokios priežasties taip nutikdavo.

Moteris tapdavo dar gerbiamesnė, kai susilaukdavo vaikų. Sūnūs privalėjo gerbti motinas ir jomis rūpintis. Vėlyvojo Senosios karalystės ir Pirmosios suirutės laikotarpių kapaviečių užrašuose vardijant palaidotojo pranašumus paprastai nurodoma, kad jis buvo mylimas motinos. Gana keista, bet nė viename tokio pobūdžio užraše neminima žmona. Tėvai, vaikai, broliai ir seserys išreikšdavo savo pagarbą ir meilę mirusiajam, bet žmonos, kiek man žinoma, to niekad nedarė. Tai netikėta, ir paaiškinti to prasmę, jeigu jos esama, sudėtinga.

Moterų teises jau aptarėme. Kokios buvo jų pareigos? Visų pirma būti „lauku vaisingu savo šeimininkui“: gimdyti vaikus, geriau – sūnus. Nors kitos pareigos retai kada nurodomos, be abejo, buvo tikimasi, kad moteris rūpinsis vyro patogumu: ruoš valgį, prižiūrės namus ir drabužius, bus gera motina vaikams. Jeigu vyras buvo ūkininkas, ji padėdavo jam laukuose; pareigūnų ir „verslininkų“ žmonos dažnai tvarkydavo sutuoktinio reikalus, jei šiam tekdavo laikinai išvykti. Vargetų žmonos maldavo grūdus, kepdavo duoną ir darydavo alų, ausdavo ir siūdavo drabužius. Tačiau niekas nesitikėjo, kad jos taisys elektros įrenginius, atkimš kriauklę, diskutuos apie politiką, vairuos automobilį ar bus dietologijos, vaikų psichologijos, interjero, bridžo ir auklėjimo teorijos žinovės.

Esama vieno truizmo, kuriuo, regis, visi tiki: neva Egipte broliai tuokdavosi su seserimis. Paprastai labai įtariai žiūriu į truizmą, ir buvo labai malonu sužinoti, kad ši „tiesa“ iš tik-

rųjų yra abejotina. Prieš keletą metų minėtą prielaidą iš naujo ištyrė Jaroslavas Černý; šio mokslininko vardas nusipelno paminėjimo ne tik dėl troškimo mesti iššūkį ilgai gyvavusiam apibendrinimui, bet ir dėl to, kad jam užteko kantrybės beieškant pavyzdžių išnagrinėti šimtus egiptietiškų užrašų. Dar labiau jo darbą apsunkino tai, kad egiptiečiai savo santykius apibūdindavo labai miglotai. Pavyzdžiui, jie turėjo itin mus klaidinantį įprotį, – turbūt ir lėmusį brolio ir sesers vedybų teorijos atsiradimą, – ne visada žodį „sesuo“ vartoti tiesiogine prasme. XVIII dinastijos laikotarpiu, o gal net anksčiau, „sesuo“ reiškė ir „žmoną“, o meilės poezijoje tai buvo „mylimosios“ sinonimas. Sužinoti, ar sutuoktiniai buvo brolis ir sesuo, galime tik vienu atveju – kai tekste nurodomi jųdviejų tėvų vardai. Deja, toks idealus derinys pasitaiko retokai. Vis dėlto J.Černý atrado pakankamai pavyzdžių, ir rezultatai buvo pribloškiantys. Su Vidurine karalyste susijusiuose pavyzdžiuose pasitaikė vos keletas galimų brolio ir sesers vedybų atvejų, bet vienas jų grindžiamas prielaida, kad iki XVIII dinastijos žodis „sesuo“ nebuvo vartojamas kaip „žmonos“ sinonimas, o kitais atvejais kalbama apie vyrus ir žmonas, kurių motinos turėjo tokį pat vardą – beje, labai paplitusį minimu laikotarpiu. Taigi XVIII dinastijos epochoje J.Černý iš esmės nerado nė vieno brolio ir sesers vedybų atvejo. Žinoma, tai neleidžia mums teigti, kad tokių santuokų nepasitaikydavo, nes neturime galimybės patikrinti visų egiptiečių sutuoktinių. Bet vis dėlto akivaizdu: net jei brolio ir sesers santuokos buvo teisėtos, jų pasitaikydavo retai, ir tai visiškai paneigia populiariąją teoriją.

Taigi nekilmingi vyrai su seserimis nesituokdavo. O štai faraonai, be abejonės, tuokdavosi – ne visada, bet dažnai. Kodėl?

Knygą galite įsigyti ČIA