Prie dviejų trijų ir olimpiečius rengiančių, ir nepriklausomų ekspertų mums prognozuojamų medalių pridėkime vieną veterano iškovotą, vieną netikėtą ir vieną sėkmės pamėtėtą – iš viso gausime 5–6. Panašiai tiek medalių – penkis – mūsų šalies sportininkai iškovojo 2012 m. Londono žaidynėse. Bent tiek jų, tikime, parveš ir iš Rio de Žaneiro.

Inga NECELIENĖ

Prasidėjusius ketvirtuosius olimpinio ciklo metus rugpjūčio 5-ąją atidarymo fejerverkais pasveikins pats didžiausias sporto renginys – Rio de Žaneiro olimpinės žaidynės. Kokios jos bus mūsų sportininkams?

Lietuvos sportininkų rinktinės, delegacijos vadovai, medikai, treneriai ir patys sportininkai jaučia nerimą dėl to, kad pirmąkart per visą žaidynių istoriją Pietų Amerikoje vyksianti olimpiada nepateiktų nemalonių staigmenų. Medikai perspėja, kad ten bėdų gali pridaryti ne tik iš čiaupo bėgantis ne toks kokybiškas vanduo, bet ir specifinės tam kraštui būdingos bakterijos bei virusai, prie kurių europiečių organizmai nėra pratę.

Neiškepto pyrago dalybos

Rezultatus planuoti būtų kur kas lengviau, jei olimpiada vėl vyktų Europoje. Tą pabrėždami į olimpinę delegaciją patenkančių sporto šakų atstovai mini tris būsimų medalių spėlionėms svarbius akcentus.

Pirmasis – objektyviausias indikatorius sportininko fiziniam pajėgumui įvertinti yra pasaulio čempionate parodyti rezultatai. Antrasis – viso olimpinio ciklo laimėjimais grįstos viltys juodu ant balto surašytos į Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) sudarytą 2015–2016 m. olimpinės rinktinės kandidatų sąrašą, kuriame šalia sportininkų nurodoma konkreti iš jų žaidynėse laukiama vieta.

Ir trečiasis, šiek tiek prieštaraujantis antrajam, bet sportininkams ypač svarbus – būsimieji olimpiečiai jaučia didžiulį spaudimą, todėl nereikėtų jiems iš anksto kabinti medalių, verčiau kalbėti apie sporto šakas, iš kurių atstovų apdovanojimų tikimasi, o juk lyderiai ir taip aiškūs.

Jau šiandien mūsų sportininkai yra iškovoję per pusšimtį olimpinių kelialapių. Individualių sporto šakų olimpiečių rengimu besirūpinančio Lietuvos olimpinio sporto centro (LOSC) direktoriaus Lino Tubelio pastebėjimu, palyginti su ankstesnių dviejų laikotarpių priešolimpiniais metais, šiemet garantuotų kelialapių turime daugiau.

Prieš pat Pekino žaidynes 2007 m. jų buvo iškovota 23, 2011-aisiais prieš Londono – 21, o 2015 m. jų turėjome 40 ir vyrų krepšinio rinktinę. Dėl to kitas keliamas tikslas – sportinėje delegacijoje matyti 70 atletų – atrodo nesunkiai pasiekiamas, juolab iki normatyvų vykdymo pabaigos dar likęs pusmetis. Optimizmo prideda olimpinių sporto šakų atstovų medaliai, pelnyti 2015 m. pasaulio čempionatuose: vietoje planuotų 6–7 iškovota 12.

„Nors tai nėra taisyklė be išimčių, bet ten, kur fiksuojamas absoliutusis rezultatas, išmatuojamas minutėmis, sekundėmis ar metrais, kelialapis duodamas jį pa­siekusiam asmeniui, o ten, kur kelionei į žaidynes užsitikrinti reikia užimti nustatytą vietą, neretai įteikia šaliai.

Esame maža valstybė, kurioje tarp pačių geriausių sportininkų vyksta minimali konkurencija, ir tai kartais padaro meškos paslaugą. Kita vertus, būdamas jaunas gali nugalėti savo vyresnį kolegą Lietuvoje, bet atsidūrus tokiame renginyje kaip žaidynės koją gali pakišti patirties stoka, jaudulys ir panašūs dalykai“, – svarstydamas, kas geriau – vardinis ar kelialapis, pelnytas šaliai, sako L.Tubelis.

Bet grįžkime prie milijonų žmonių dėmesio šią vasarą sulauksiančio Rio de Žaneiro, kuris vienai Lietuvos sportininkei artimesnis nei visiems kitiems. 2008 m. Pekino olimpinė vicečempionė Gintarė Volungevičiūtė kartu su vyru, garsiu Brazilijos buriuotoju Robertu Scheidtu Rio de Žaneire, kuriame vyksta pagrindinės pasaulio buriavimo varžybos, praleidžia nemažai laiko. Gintarė olimpinio kelialapio neturi, jį šaliai yra iškovojusi Viktorija Andrulytė, bet artimesnė pažintis su sunkiai nuspėjamais braziliškais vėjais jai jau padėjo triumfuoti 2015 m. rugpjūtį Rio de Žaneire vykusioje olimpinėje regatoje.

Lengvoji atletika – ištvermingų merginų rankose

Jau šiandien į olimpinį Rio lagaminus galėtų krautis 17 lengvaatlečių – tiek žmonių sudarytų tradiciškai gausiausią mūsų rinktinę. Tik prieš išvyką tarpusavio santykius dar tektų išsiaiškinti šešioms maratonininkėms – tiek jų įvykdė olimpinius normatyvus, bet šaliai gali atstovauti tik trys maratono bėgikės.

Nuspręsti nėra paprasta: maratonas per metus bėgamas 2–3 kartus, todėl negalima kaip techninių lengvosios atletikos rungčių atstovams išvakarėse surengti kontrolinių varžybų. Jeigu kaip atskaitos kriterijus bus pasirinktas geriausias normatyvo įvykdymo laikas, olimpinę 42 km 195 m Rio maratono trasą prakaitu laistys Rasa Drazdauskaitė, Diana Lobačevskė ir Monika Juodeškaitė.

„Kai kurie normatyvai tokie aukšti, kad normatyvas praktiškai garantuoja olimpinį medalį. Olimpinės žaidynės – ne guminės, todėl į jas patekti kuo toliau, tuo tampa vis sudėtingiau“, – sako lengvaatlečių rinktinės vyriausiasis treneris Kęstutis Jezepčikas. Žiaurią konkurenciją pašnekovas iliustruoja skaičiais: lengvosios atletikos varžybose dalyvauja maždaug 200 šalių sportininkai, iš kurių apie 80 valstybių yra labai stiprios ir žaidynėse kovoja dėl prizinių 1–8 vietų. Į kai kurias – sprinto, ištvermės sporto, taigi ir to paties maratono, varžybas patenka sąlyginai nedaug europiečių. „O Afrikos žmonės šiuos normatyvus vykdo masiškai“, – atkreipia dėmesį K.Jezepčikas.

Baigiant pirmąkart taip gausiai Lietuvoje užderėjusių gerų maratonininkių temą būtina priminti, kad 2015 m. pasaulio lengvosios atletikos čempionate, kaip jau minėta, geriausiai atspindinčiame sportininkų pajėgumą, R.Drazdauskaitė ne tik užėmė aukščiausią vietą tokio rango varžybose iš visų kada nors dalyvavusių Lietuvos stajerių, bet ir finišavo pirmoji iš visų europiečių, parodydama bendrą 11-ą laiką.

Atskiro paminėjimo verta ėjikė Brigita Virbalytė-Dimšienė: ji tų pačių planetos pirmenybių 20 km ėjimo varžybose parodė geriausią iki tol mūsų šalies atstovių pasiektą rezultatą, pagerino asmeninį rekordą ir užėmusi 7 vietą pakilo aukščiausiai iš visos Lietuvos sportinės delegacijos.

„Niekada nekabiname iš anksto medalių, bet turime 7–8 jaunus lengvaatlečius, kurie mūsų nenustebintų, jeigu patektų į finalą ir galutinį olimpinių prizininkų aštuntuką. Tikrajam lengvaatlečių pajėgumui atsiskleisti pernai labai trukdė traumos, kurios mūsiškius masiškai retino. Prieš pat pasaulio čempionatą susižeidė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, maratonininkė D.Lobačevskė. Kai balansuojama ties galimybių riba, siekiant optimalios formos mikrotraumos neišvengiamos“, – paaiškina K.Jezepčikas.

Blogas sezonas buvo abiem diskininkams – jiems iki pasaulio čempionato finalo pritrūko po 30–40 cm, bet jų, trenerio tikinimu, negalima nurašyti. „Esame trys milijonai, bet mes talentingi, mes galime“, – priduria pašnekovas.

Lengvaatlečių rinktinę gali papildyti vienas labai gerai pažįstamas veidas – po motinystės atostogų grįžusi olimpinė vicečempionė Austra Skujytė, kuri olimpinį normatyvą bandys įvykdyti pavasariop.

„Sezoną pradeda labai gerai, puikiai sekasi stipriosios jos atskiros rungtys – rutulio stūmimas, šuoliai į aukštį, tolį. Tai aiškią motyvaciją ir pretenziją turinti sportininkė, todėl nusispjaudami per kairį petį tikimės, kad ji grįš į ankstesnį lygį“, – viliasi lengvaatlečių treneris.

Nors sumažinus normatyvus žaidynėse vėl turėsime savą atstovą vyrų disko metimo varžybose, naujojo lyderio, koks ilgą laiką buvo Virgilijus Alekna, nėra. „Buvo du sportininkai, už kurių nugaros kiti lengvaatlečiai galėjo pasislėpti. Bet baigus karjerą ilgamečiam vėliavnešiui kito tokio kol kas nematyti. Komandoje nėra naujų lyderių“, – konstatuoja L.Tubelis.

Jis pritaria K.Jezepčikui, kad jei A.Skujytei, vienai iš minimų dviejų lyderių, pavyks patekti į jau penktąsias žaidynes, ji kovos dėl aukščiausių pozicijų.

Ant vandens ir vandenyje: medalių bus!

„Mūsų planai, ko tikimės, įvardyti LTOK sudarytame rinktinės kandidatų sąraše“, – sako Lietuvos irklavimo federacijos (LIF) generalinė sekretorė Inga Domarkienė.

Šiame sąraše prie irkluotojų pavardžių – daugiausia planuojamų medalių ar prizinių vietų rodančių skaičių.

„Kita vertus, patys prisidirbome, patys dabar ir srėbsime – priešolimpiniais metais atrankos varžybose viršijome lūkesčius, todėl dabar mus atidžiai stebi ir studijuoja varžovai, o Lietuvoje irgi esame tarsi po didinamuoju stiklu, nes iš mūsų tikisi medalių. Bet mes ir patys jų tikimės. Anoje olimpiadoje visos trys turėtos įgulos pateko tarp prizininkų, per ketverius metus neregresavome. Pasaulio čempionato bronza patvirtino, kad prie medalio priartėjo jau į trečią olimpiadą vyksiantis Mindaugas Griškonis. Vaikinų dvivietė, kaip ir Donata Vištartaitė, Londone gavo olimpinį krikštą. Kita vertus, sėkmė – dažna debiutantų palydovė“, – nė vienos įgulos neišskiria pašnekovė.

Į olimpinį Rio vyks 10 irkluotojų, sėsiančių į 5 valtis: vyrų ir moterų vienvietės, vyrų ir moterų dvivietės bei pirmąkart istorijoje vyrų keturvietė. Kaip žinoma, šalis į žaidynes gali siųsti po vieną įgulą į visų 14 akademinio irklavimo rungčių varžybas.

Kokios irkluotojų rezultatų kilimo priežastys? „Daug lėmė nuoseklus ir kryptingas darbas, pavyko juos išsaugoti ir nepradanginti nuo pat perspektyvinės pamainos rengimo iki aukšto sportinio meistriškumo etapo, kuriam įveikti reikia mažiausiai trijų olimpinių ciklų – bent 12 metų“, – sako L.Tubelis.

Nors mūsų irkluotojai Europos ir pasaulio čempionatuose jau ragavę įvairių medalių skonio, prognozuojant nepamiršti atsargumo I.Domarkienę verčia ne tik nenoras perspausti sportininkų, bet ir pernai olimpinę trasą išbandžiusių pasaulio jaunių čempionato pamokos. Kaip parodė karti praktika, pernai Rio kanale kas antros šalies irkluotojai susidūrė su apsinuodijimais, kitomis sveikatos bėdomis.

„Labiau laikytis higienos, negerti vandens iš čiaupo. Net išsivalius dantis pagalvoti, ar galima iš čiaupo bėgančiu vandeniu prasiskalauti burną arba iš vandens buteliuko, numesto į valties dugną, gerti“, – perspėja I.Domarkienė.

Galbūt irkluotojai ketina laikytis ypatingo atsargumo plano – ne tik pirktinis vanduo, bet ir atsivežtiniai lašiniai? „Lašiniai visą laiką keliauja kartu. Mes juokaujame, kad jie – mūsų stiprybės šaltinis“, – šypsosi I.Domarkienė, prasitardama, kad tradicijos visur vežtis lietuviškų lašinių griežtai laikosi vaikinai, bet kuris konkrečiai didelis jų mėgėjas – neatskleidžia.

Didžiausia dar pernai vasarą tarp kanojininkų užsimezgusi intriga – ar jaunystei ir prieš pat žaidynes pasiseks įveikti patirtį. Į Rio gali vykti tik vienas kanojininkas, todėl nors kelialapį šaliai pelnė Henrikas Žustautas, jų su Jevgenijumi Šuklinu tarpusavio kovos baigtis lems, kuris pateks į žaidynes. Labai tikėtina, kad atsiradusi lygiavertė konkurencija abiem kanojininkams išeis į naudą ir laimėję savo kieme, tai yra Lietuvoje, kalnus nuvers ir Rio.

Antro panašaus pajėgumo baidarininko kaip minėti du kanojininkai iki žaidynių neatsiras, taigi šaliai iškovotu kelialapiu pelnytai pasinaudos ypač stipriu startu pasižymintis Ignas Navakauskas.

Į žaidynes pateko dar viena vandenininkų komanda – 4×100 m kombinuotos estafetės vyrų plaukimo rinktinė, sudaryta iš Dano Rapšio, Giedriaus Titenio, Mindaugo Sadausko ir Tado Duškino. Tai ne tik leis daugiau akredituoti aptarnaujančio personalo, bet ir į komandą pakviesti du atsarginius.

Individualių rungčių asmeninius kelialapius kol kas yra iškovoję trys plaukikai: be D.Rapšio ir G.Titenio, 100 m krūtine varžybose matysime neabejotiną plaukikų lyderę Rūtą Meilutytę.

Dvikovininkai: bent vienam burtai kris

Dvikovos sporto šakų atstovams – boksininkams, dziudo kovotojams ir imtynininkams – kol kas Brazilija dar tolima. Nors galimybių pelnyti olimpinius kelialapius būta nemažai, daugumai jų reikės laimėti papildomus atrankos turnyrus.

„Panaši padėtis buvo ir prieš ketverius metus – tada dvikovininkai į žaidynes pateko ne per pasaulio čempionatus, o per papildomas atrankas“, – nieko dramatiško čia nemato LOSC direktorius L.Tubelis.

Turint kelialapį kišenėje galima ramiai ruoštis būsimoms kovoms. Kita vertus, Lietuvos bokso federacijos prezidento Dariaus Šalugos tikinimu, visi boksininkai tvirto charakterio, todėl jų psichologinė pusiausvyra nesutriks, jei kelialapis bus pelnytas paskutinę akimirką. Ne kitaip buvo ir prieš Londono žaidynes: jose bronzą laimėjęs Evaldas Petrauskas teisę kopti į olimpinį ringą gavo likus 4-iems mėnesiams iki žaidynių. Didžiausios boksininkų viltys siejamos su profesionalais besivaržančiais ir šioje bokso lygoje galinčiais kelialapius pelnyti E.Petrausku bei pernykščiu Europos čempionu Eimantu Stanioniu. „Vienas boksininkas būtų minimalu, du – optimalu, nes daugiau išvežti į žaidynes, esant tokiai sudėtingai atrankos sistemai, sunkoka“, – prisipažįsta D.Šaluga.

Dvi pastarąsias olimpiadas bronza džiuginę imtynininkai irgi neturi nė vienos garantuotos vietos ant Rio tatamio, dėl patekimo į žaidynes jie kovas pradės balandį. Tarp realių kandidatų – gerai pažįstami Mindaugas Mizgaitis, Aleksandras Kazakevičius, Edgaras Venc­kaitis. Dziudo imtynininkų kišenėse bilietų į Rio irgi dar nėra, bet jau nuo sausio jie rinks reitingo taškus, nes į žaidynes bus kviečiami pagal reitingą.

Jiems privalo pasisekti

Nereikia pasakoti, ką mums reiškia krepšinis. Gera žinia ta, kad be papildomos daug nervų, laiko ir pinigų kainuojančios atrankos mūsų krepšininkai olimpinį kelialapį jau nuo ano rugsėjo turi savo rankose. Todėl dukart per vieną vasarą nereiks pasiekti optimalios formos, kas akivaizdžiai pakišo koją prieš ketverius metus Londone.

Papildomo tikėjimo įkvepia trenerių štabas, 2014 m. pasaulio čempionate sugebėjęs be pagrindinio įžaidėjo nuvesti komandą iki finalinio ketverto, o pernykščiame sidabru suspindusiame Europos čempionate užgesinti didesnių žvaigždžių turinčių ekipų olimpinio kelialapio viltis.

Šiek tiek skaičių ir prietarų: pastarąjį kartą krepšininkai olimpinę bronzą laimėjo 2000-aisiais Sidnėjuje, kai komandai vadovavo Jonas Kazlauskas. Be to, po trejų bronzinių žaidynių iš eilės kitose trejose ant krepšininkų krūtinių nesužibo medaliai. Šis santykis išsilygino – 3:3, gal vėl atėjo pokyčių metas?

Šįkart tarp galimų medalininkų neminimi dviratininkai. Galbūt pirma laiko nekabinamas medalis padės geriau susitelkti į didįjį sportą grįžusiai trekininkių lyderei Simonai Krupeckaitei. Pasaulio plento grupinėse lenktynėse iškovodamas bronzą viltis pakurstė ir geriausias šalies plento dviratininkas Ramūnas Navardauskas.

Iš mums visiškai naujų sporto šakų, kurių atstovų dar neturėjome olimpinėse žaidynėse, drąsiausia būtų įrašyti tenisininko Ričardo Berankio ir paplūdimio tinklininkių Ievos Dumbauskaitės bei Monikos Povilaitytės pavardes. Į Londono žaidynes vardinio kelialapio negavęs R.Berankis, jeigu vėl nenori laukti malonės, turi patekti tarp pirmųjų 56 Teniso profesionalų asociacijos  (ATP) žaidėjų. Šaliai žaidynėse gali atstovauti ne daugiau kaip 4 tenisininkai, todėl dalis R.Berankio konkurentų atkris. Vadinasi, olimpines viltis kurstys ir 60–70 ATP reitingo vieta. Bet aukštyn palypėti būtina – šį sezoną R.Berankis baigė būdamas 85-as.

Paplūdimio tinklininkių laukia itin sunki atranka, bet tik ką tarp suaugusiųjų patekusios merginos, iškovodamos Europos žaidynių medalius, parodė, kad kai nėra kur trauktis, jos moka susikaupti ir iš savęs išspausti daugiau nei maksimumą.

Dar tolimajame Rio turėsime pora badmintonininkų, gimnastų, šaulių, sunkiaatlečių. Ir dar vienos pas mus itin stiprios sporto šakos atstovų. Paskutinę Londono olimpinių žaidynių dieną šios šakos atstovė baigė pačiu skambiausiu akordu – olimpiniu auksu. „Iš penkiakovininkų pasaulio čempionate medalius pelnė Laura Asadau­skai­tė-Zadneprovskienė ir Justinas Kinderis, tai iš kažkurio jų apdovanojimo ir tikimės“, – atsargiai prognozuoti baigia L.Tubelis.