Per dvejus metus stojančiųjų į Lietuvos profesines mokyklas padaugėjo 40 proc. Didelis nedarbo, ypač jaunimo tarpe, lygis – šių dienų galvosūkis daugumai Europos Sąjungos (ES) valstybių. Lietuvai, kur darbo negali susirasti daugiau nei 30 proc. jaunų žmonių – taip pat.

Tačiau dalį atsakymų į šį galvosūkį galima rasti valstybių, kurios šios negandos išvengė, pavyzdžiuose. Vokietijoje, Austrijoje ir Olandijoje jaunimo nedarbas yra mažesnis nei dešimt procentų, o bendras nedarbas siekia nuo 3,7 proc. Austrijoje iki 6 proc. Vokietijoje. Žinoma, šios šalys nesusidūrė su tokia recesiją, kokia ištiko Lietuvą, Vokietijos pramonė stipriausia ES, tačiau Europos švietimo ekspertai nurodo dar vieną priežastį, kodėl Vokietijoje ar Austrijoje nedarbo lygis mažiausias ES. Europos prekybos ir pramonės rūmų asociacijos „Eurochambres“ ES reikalų patarėja švietimui, inovacijoms ir verslumui Margarete Rudzki įsitikinusi, kad šias šalis gelbėja ir stiprus profesinis mokymas.

Pavyzdžiui, Vokietijoje įdiegtas vadinamasis dualinis profesinis mokymas, kai jaunuolis ne tik mokosi profesinėje mokykloje, bet ir kelerius metus tris keturias dienas per savaitę atlieka mokamą praktiką įmonėje. Tūkstančius tokių praktikantų pasiima žinomos kompanijos, tarp jų ir elektrotechnikos bei technologijų koncernas „Siemens“. Nors ši profesinio rengimo sistema brangi ir darbdaviams parengti vieną mokinį kainuoja apie 62 tūkst. Lt, daugiau nei 200 tūkst. kompanijų profesinių mokyklų auklėtiniams siūlo atlikti praktiką. O išlaidas įmonės dalijasi su valstybe.

„Ką tik lankiausi Vokietijoje bei Austrijoje ir įsitikinau, kad dualinis mokymas, kai didžioji dalis įgūdžių įgyjama ne mokykloje, o įmonėse, labai efektyvus. Mokiniai išmoksta praktinių dalykų, be to, darbdaviai dažnai juos pastebi dar nebaigusius mokslo ir pažada būsimą darbo vietą. Tuo tarpu Lietuvoje daugiausia laiko praleidžiama profesinėse mokyklose ir tik pastaraisiais metais jaunuoliai išsiunčiami atlikti praktikos į įmones“, – skirtumus pabrėžia Lietuvos profesinių mokyklų direktorių asociacijos prezidentė Elena Pelakauskienė. Viešosios politikos ir vadybos instituto vyriausiojo analitiko Žilvino Martinaičio nuomone, Vokietijoje profesinis mokymas masinis ir labai kokybiškas dėl to, kad valstybės ilgalaikė strategija – konkuruoti eksportui skirtomis prekėmis. Tuo tarpu Lietuvos 2020–2030 m. strategijoje tarp eilučių galima perskaityti, kad ateitis – aukštos pridėtinės vertės paslaugos, o ne produktai. Vadinasi, reikia orientuotis į IT specialistus.

Skiriasi ne tik strategija, bet ir požiūris į šią mokymo grandį. Profesinių mokyklų įvaizdis Lietuvoje apgailėtinas, o vyraujanti nuomonė, kad ten stoja tik visiški nevykėliai, daugelį atgraso nuo tokios galimybės. Net prasčiausiai besimokantys jaunuoliai žūtbūt stengiasi įgyti aukštojo mokslo diplomą – visai nesvarbu kur ir kokį.

Ž.Martinaitis mano, kad profesinis mokymas yra lygiai tokia pat svarbi grandis, kaip ir aukštasis mokslas, bet Lietuvoje jis ilgai buvo nepelnytai nuvertintas. „Profesiniam mokymui teko “našlaitėlio” vaidmuo, nes visas dėmesys buvo sutelktas į aukštąjį mokslą. Per pastaruosius 20 metų profesiniame mokyme dalyvavo gerokai mažiau asmenų nei aukštajame moksle, ir pastarasis, mano galva, per daug išsiplėtęs. Dabar apie 60 proc. lietuvių dirba srityse, kur reikalingas profesinis išsilavinimas, o tai rodo, kad darbo rinkai reikalingi ne vien  žmonės, turintys aukštąjį išsilavinimą. Paradoksas, bet kartais jau ir kai kurios aukštųjų mokyklų specialybės orientuotos į profesinį orientavimą“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

 

Į populiarias specialybes – konkursai

 

Nors „profkėmis“ lietuviai ilgą laiką gąsdino prastai besimokančius savo vaikus, vis dėlto stojančiųjų į profesines mokyklas daugėja. Švietimo ir mokslo ministerijos duomenimis, 2008 m. profesinį mokymąsi rinkosi 5200 abiturientų, 2010 m. – 8500, o 2011 m. – 8250 abiturientų. Ar šie skaičiai rodo, kad požiūris į profesinį mokymąsi iš lėto keičiasi?

„2008 metais į valstybės finansuojamas vietas universitetuose įstojo 15,8 tūkst. abiturientų, o į profesines – tik 5 tūkst. 2011 m. skaičiai kitokie – 9,6 tūkst. įstojo į valstybės finansuojamas vietas universitetuose, apie 9 tūkst. į kolegijas, o 8,3 tūkst. pasirinko profesines mokyklas. Atsirado balansas, nes anksčiau lygindami darbo poreikį ir besimokančiųjų aukštosiose ir profesinėse mokyklose skaičių matėme apverstą piramidę. Juk įgyti vadybininko ar teisininko diplomą, o po to atsidurti „Maximos“ kasoje, ne pats geriausias variantas“, – tvirtina Švietimo ir mokslo ministerijos Bendrojo ugdymo ir profesinio mokymo departamento direktoriaus pavaduotojas Romualdas Pusvaškis.

Didesnį stojančiųjų į profesines mokyklas skaičių R.Pusvaškis sieja su aukštojo mokslo reforma – prieš porą metų įvesta tvarka, kad įgijęs specialybę profesinėje mokykloje, stodamas į tą pačią specialybę kolegijoje jaunuolis gauna du papildomus balus, o pretenduodamas į valstybės finansuojamą vietą universitete – balą. Tiesa, iš karto balus gauti gali tik su pagyrimu baigę jaunuoliai, o kiti turi metus padirbėti.

Profesinių mokyklų vadovai tvirtina, kad dabar į šias mokyklas stoja labiau motyvuoti jaunuoliai nei anksčiau. E.Pelakauskienė pasakojo, kad jauni žmonės atidžiai renkasi, klausinėja, kokių mokykla turi technologijų, ką gaus čia mokydamasis. Vis dažniau pasitaiko ir atvejų, kai gerai besimokantys moksleiviai pirmiau pasirenka ne kolegiją ar universitetą, o profesinę mokyklą.

Baigę profesinę mokyklą kai kurie jaunuoliai stoja į universitetą ar kolegiją. Tiesa, tokių nėra daug – kasmet iki 10 proc. nusprendžia tęsti mokslus aukštojoje mokykloje. Vienas iš tokių – 26 metų profesinėje mokykloje automechanikos mokytoju dirbantis Vitalijus Kabelis. Mokydamasis profesinėje mokykloje vaikinas atliko praktiką įmonėje, po jos gabų jaunuolį pastebėjęs darbdavys pasiūlė jam darbą. Tačiau Vitalijus norėjo mokytis toliau, tad baigęs profesinę mokyklą dirbo ir kartu baigė vakarines studijas Vilniaus Gedimino technikos universitete. „Labai džiaugiuosi, kad baigiau profesinę mokyklą. Esu iš užmiesčio, kur mokiausi dešimtmetėje mokykloje, tad ją baigus vis tiek reikėjo galvoti, kur toliau mokytis – ar kur nors vidurinėje, ar profesinėje mokykloje. Buvau geras mokinys, o mano pomėgis buvo technika, todėl nusprendžiau pradėti gilintis į šią sritį ir kartu gauti vidurinio mokslo diplomą“, – kodėl pasirinko mokslus profesinėje mokykloje atskleidžia vaikinas.

Vilniaus geležinkelio transporto ir verslo paslaugų mokyklos direktorius Juozas J.Chmieliauskas taip pat pritaria, kad nuomonė apie profesines mokyklas keičiasi į geresnę pusę. „Anksčiau visi sakydavo, kad jei nieko nesugebi, eik į „profkę“. O dabar profesinėse mokyklose yra specialybių, į kurias susidaro konkursai – pavyzdžiui, šiemet į lokomotyvų mašinistų specialybę pretendavo 2,5 žmogaus į vieną vietą“, – pateikia pavyzdį J.Chmeliauskas. Žinoma, kaip ir universitetuose, profesinėse mokyklose tendencijas apsprendžia mados. Prieš krizę, kai atlyginimai statybų sektoriuje gerokai išsipūtė, konkursai susidarydavo į beveik visas statybos profesijas, tačiau dabar ta banga atslūgusi.

Populiari ir automechaniko specialybė, kurią įgijus atsiveria galimybė įsteigti smulkųjį verslą. E.Pelakauskienė tvirtina, kad jos vadovaujamoje mokykloje, kur rengiami automechanikai, niekada nesutelpa visi norintys ir prireikia papildomos grupės. „Ypač išaugo susidomėjimas tarp baigusiųjų 12 klasių. Ateina net ir po kolegijų bei aukštųjų mokyklų, nes jiems trūksta praktinių įgūdžių“, – priduria E.Pelakauskienė.

Profesinėse mokyklose taip pat populiarios su informacinėmis technologijomis susijusios specialybės, tokios kaip kompiuterių remontininkas, dažniau siekiama įgyti logisto, virėjo, kulinaro, padavėjo, floristo profesiją.

Beje, pastaraisiais metais išpopuliarėjo viešbučių tarnautojų, auklių specialybės. Kadangi ši specialybė Lietuvoje nėra perspektyvi, manoma, kad ją bando įgyti jaunuoliai, besiruošiantys emigruoti iš šalies. Tad valstybė turėtų pagalvoti, kaip užkirsti kelią, kad nemokamai už mokesčių mokėtojų pinigus parengti specialistai neišvyktų kelti kitos šalies ekonomikos.

 

Nenori būti siuvėjai ar suvirintojai

 

Įpusėjus sunkmečiui Lietuvoje išryškėjo struktūrinio nedarbo problema, kuri vis aštrėja. Nors tūkstančiai gyventojų negali rasti darbo, kai kurių profesijų darbuotojų rinkoje trūksta, o prisivilioti jaunuolius mokytis tų specialybių sudėtinga – prie tokių galima priskirti siuvėjų, įvairių žemės ūkio, taip pat suvirintojų profesijas. Darbo biržos duomenimis, pirmąjį šių metų pusmetį darbdaviai ieškojo 2 tūkst. siuvėjų, 1,4 tūkst. suvirintojų ir 1,3 tūkst. žemės ir miško ūkio technikos operatorių. Siuvėjų profesija nepopuliari dėl mažų atlyginimų rinkoje, o žemės ūkio technikos operatorių – dėl stereotipų apie nusiplūkusius, prakaituotus traktorininkus.

J.Chmieliauskas tvirtina, kad rinkoje trūksta ir prieš 10–15 metų populiarių šaltkalvio, tekintojo profesijų. „Atkūrus nepriklausomybę šių specialistų buvo daug parengta, bet jų niekas nepriimdavo, nes didžiulės įmonės buvo likviduotos. Taigi šleifas tęsiasi. Dabar laivų statyklose reikia šių specialistų, bet niekas neina mokytis“, – vardija J.Chmieliauskas. Iš tiesų Klaipėdoje šiuo metu ieškoma net 38 laivų korpusų surinkėjų.

„Mums norėtųsi, kad jaunuoliai rinktųsi inžinerines profesijas, tokias kaip suvirintojas, metalo apdirbimo staklininkas, bet tai nėra labai populiarios profesijos, nors perspektyvos didelės. Visuomenėje dar likęs didžiųjų sovietinių laikų įmonių vaizdas, kur vaikšto tepaluoti staklininkai, automatinių sistemų darbininkai. Darbdaviai deda daug pastangų, kad parodytų, kaip pasikeitusi ši profesija – dabar tai modernus, kompiuterinis darbas valdant technologinę įrangą“, – stereotipus sklaido R.Pusvaškis.

Neišmanydami ko griebtis, darbdaviai jau patys pradėjo rengti tokio profilio darbininkus. Štai įmonė „Arginta“ įkūrė Suvirinimo akademiją, kur naujokus moko geriausias įmonės specialistas.

 

Į profesinį mokymą investuojama 400 mln. Lt

 

Pašnekovai vienu balsu tvirtina – įgijus darbo rinkoje paklausią profesiją neretai gali greičiau susirasti darbą ir uždirbti daugiau, nei baigus neperspektyvius mokslus universitete. Juk šimtai vadybos ar teisės mokslų absolventų mina Darbo biržos slenkstį.

„Aukštosiose mokyklose išmokoma skaičiuoti pagal formules, tačiau jau pats pirmas darbdavys klausia: „O ką tu moki daryti?“ Atsakymas „Moku skaičiuoti pagal formules“ darbdavio netenkina, nes formulės su pirštu ant purvino antvožo nerašinėsi, reikia praktinių žinių“, – profesinio mokslo pranašumą pabrėžia V.Kabelis.

Daugiau nei šalies atlyginimų vidurkis uždirba lokomotyvų mašinistai (2–3 tūkst. Lt, atskaičius mokesčius), automobilių remontininkai, tarptautinių reisų vairuotojai, mechatronikai. Žinoma, dabar nelengva įsidarbinti visų mokslų absolventams – R.Pusvaškis lygina, kad prieš porą metų tik apie 4 proc. profesinių mokyklų absolventų registravosi darbo biržoje, o dabar tokių net iki 20 proc. Vis dėlto stiprus ir kokybiškas profesinis parengimas padėtų mažinti nedarbą Lietuvoje, nes Darbo biržos duomenimis, trys iš keturių registruotų laisvų darbo vietų yra skirtos kvalifikuotiems darbininkams.

Beje, pastaraisiais metais nuspręsta stiprinti profesinį mokymą ir į šias mokyklas investuoti apie 400 mln. Lt – šiuo metu kuriami 42 sektoriniai praktinio mokymo centrai. „Mes dažnai pakritikuojami, kad absolventams trūksta šiuolaikinių technologinių praktinių įgūdžių. Šiuo metu naudojant ES struktūrinius fondus modernizuojama praktinio mokymo bazė, iš esmės atnaujiname profesinių mokytojų technologines kompetencijas ir mokymo turinį – modulines programas. Tokie centrai bus atviri ne tik tos įstaigos besimokantiems, bet ir kolegijų bei universitetų studentams“, – informuoja R.Pusvaškis.

O, kad šios investicijos atsipirktų, pirmiausia reikia motyvuotų mokinių. Kokią profesiją įgyti jaunuoliai turėtų spręsti ne vaikydamiesi mados vėjų, o atsižvelgdami į savo sugebėjimus ir pomėgius. Kvalifikuotas ir patyręs suvirintojas valstybei gali būti kur kas naudingesnis negu teisės mokslų diplomą į stalčių nugrūdęs padavėjas.

 

Įgijus darbo rinkoje paklausią profesiją neretai gali greičiau susirasti darbą ir uždirbti daugiau, nei baigus neperspektyvius mokslus universitete.

 

Profesinės mokyklos skaičiais

Lietuvoje yra 69 profesinės mokyklos

Jose iš viso mokosi 46,3 tūkst. jaunuolių

Apie 10 proc. pabaigusių profesines mokyklas stoja į aukštąsias mokyklas

400 mln. Lt – tiek bus investuojama į profesinį mokymą iki 2013 m.

 

 

Baigus profesinį mokymą didesnės galimybės įsidarbinti

Tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonių vairuotojams

Siuvėjams

Pardavėjams

Betonuotojams

Barmenams padavėjams

Metalo apdirbimo staklių operatoriams

 

Baigus profesinį mokymą mažos galimybės įsidarbinti

Automobilinio krautuvo vairuotojams

Degalinių operatoriams

Floristams

Staliams

Kirpėjams, manikiūrininkams, kosmetologams

 

Šaltinis: Lietuvos darbo birža

 

Profesinėse mokyklose daugėja mokinių

Metai      Įstojo abiturientų

2008       5200

2010       8500

2011       8250

 

Šaltinis: Švietimo ir mokslo ministerija