Dausuva – toji svajonių Lietuva – būtų patrauklus ir tautą keliantis reikalas, jeigu kas nors imtųsi ją kurti. Kelios pastabos šio „Veido“ numerio pagrindinės temos paraštėse.

ene įdomiausias dalykas, kurį sužinojau pastaruoju metu, yra tai, kad žmonės prognozuoja ateitį tomis smegenų dalimis, kuriose kaupiasi atmintis. Taigi istorija yra gyvenimo mokytoja – žinoma, tiems, kurie neatmeta pamokų.

Kilus karui posovietinėje erdvėje – Rusijai užpuolus Ukrainą, ateities spėjikai atvėrė praeities scenarijų katalogą. Imta spėlioti, kurie dabar metai, pavyzdžiui, „1914-ieji“ ar „1938-ieji“. Įvykiai suprantamesni, kai nurodomos analogijos: Čekoslovakijos padalijimas, Lenkijos užpuolimas.

Kada ieškoma gerovės receptų, irgi dairomasi sektinų pavyzdžių, kuriuos kai kas žymi tikrų ir pasakiškų gyvūnų vardais – svarstoma apie „tigrus“, „drakonus“. Lietuvos vizionieriai mielai tapatinasi su tokia fauna. Įdomios ir suluošintų, tačiau prisikėlusių „erelių“ istorijos. Tokių Lietuvai reikšmingų feniksų yra bent du. Tai stambūs „paukščiai“ – Vokietija ir Lenkija.

Vokietija tapo Vokietija palyginti neseniai – 1870 m. Vienybė nepridėjo saugumo. Reichui grėse karas dviem frontais, jeigu užpultų Prancūzija ir Rusija. Dukart vokiečiai bandė įveikti grėsmę prevenciniais smūgiais ir pralaimėjo. Antrąkart siaubingai. Pastarosios katastrofos nuoskaudą sunkina tai, kad dėl žlugimo kalti viso labo du subjektai: nežmonišką politiką vykdęs reichskancleris Adolfas Hitleris ir vokiečių tauta, kurios dauguma jį palaikė.

Po Antrojo pasaulinio karo Vokietija pakilo iš pelenų. Greta vokiečių darbštumo prie to prisidėjo ir sumažėjęs rūpestis dėl saugumo. Vokietija liko riboto suverenumo valstybe, nes jos globėja tapo Amerika (taikos sutartis tarp Vokietijos ir karo nugalėtojų iki šiol nepasirašyta). Praradusi teritorijų, geležine uždanga atskirta nuo buvusios Prūsijos, kurios net vardo neliko politiniame žemėlapyje, Vakarų Vokietija sugebėjo stebuklingai prasimušti į stipriausių pasaulio ekonomikų gretą. Pasirodė, kad galima apsieiti be „gyvybinės erdvės“ Rytuose ir vergų, nes apstu laisvų turkų, norinčių dirbti už gana kuklų atlygį.

Po Antrojo pasaulinio karo atsiradusi naujoji Lenkija buvo mažesnė už senąją maždaug Lietuvos dydžio teritorija. Sovietų Sąjungos dominavimas daugeliu atvejų traumavo, tačiau lenkams reikėjo mažiau rūpintis sienų saugumu – socialistiniame lageryje jos buvo nustatytos ir beveik nekintamos. Nemažai atsilikusių „kresų“ (pakraščių) atiteko dabartinėms Lietuvai, Baltarusijai ir Ukrainai, o apie pusę dabartinės Lenkijos sudaro buvusios Prūsijos, paskui Vokietijos valdos. Gal todėl pasakymas „darbštus kaip lenkas“ savo turiniu artėja prie apibūdinimo „darbštus kaip vokietis“.

Vokietijos ir Lenkijos „erelių“ istorijos perša išvadą, kurią Lietuva turėtų užsirašyti į mokyklinį sąsiuvinį: nacionalinė katastrofa gali būti nacionalinės sėkmės prielaida.

Sunku įvertinti, kieno istorinė trauma baisesnė – vokiečių, lenkų ar lietuvių. Bet sėkmės istorija, kuri lietuvius vis dar šildo, – smetoniškos Lietuvos metai, – tai traumuotos, sostinę praradusius valstybės kuklus klestėjimas.

Kadangi geriau koks nors projektas negu jokio, nereikėtų baidytis vizionierių, svajojančių apie itin modernią agrarinę XXI a. Lietuvą. Bet kur jurgučiai, aleksos, tūbeliai, nuvesiantys į tas praeities lankas ateityje? Ir – nebijokime to vardo – Antanas Smetona, telkiantis lyderis, koks jis šiek tiek buvo.