- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Europos migrantų prieglaudoje vietos yra ne visiems

Autorius: veidas.lt | 2015 05 07 @ 08:00 | Užsienis | No Comments

Scanpix

 

XXI amžiuje Viduržemio jūroje žuvo daugiau nei 22 tūkst. išsvajotąją Europą mėginusių pasiekti pabėgėlių. Pastaroji tragedija, kai nuskendo 800 iš Libijos į Europą plaukusių migrantų, dar kartą atkreipė europiečių dėmesį į šios vis didėjančios problemos mastą. Tačiau Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą išlieka labai kuklus.

Iš Šiaurės Afrikos į Europą per Viduržemio jūrą keliaujantys migrantai pastaruoju metu dažniausiai išplaukia iš pilietinių neramumų kamuojamos Libijos. Tarp kitų populiariausių migrantų maršrutų – ir kelionė iš Egipto, Maroko arba saugesnis, bet kur kas ilgesnis sausumos kelias per Turkiją ir Balkanų valstybes.

Į pavojingiausią gyvenimo kelionę išsiruošę migrantai paprastai sugrūdami į mažas ir perkrautas gumines valtis su nedaug degalų, be kapitono ar įgulos. Kartas jie suvaromi į sukežusius žvejybinius laivelius su įgula, kuri vėliau taip pat apsimeta pabėgėliais.

Tarp Libijos ir piečiausių Italijos salų – keli šimtai kilometrų, ir ši kelionė trunka mažiau nei dieną. Tačiau toli gražu ne visi laiveliai yra bent minimaliai parengti pasiekti kelionės tikslą. Vos nutolę nuo Libijos krantų ir pradėję dreifuoti, šie laivai dažnai tiesiog siunčia pavojaus signalą, tikintis, kad juos paims praplaukiantys prekybiniai laivai, žvejai arba Italijos ar Maltos pakrantės apsaugos tarnybos laivai. Didžioji dalis migrantų, išplaukiančių iš Libijos, pasiekia Italijos krantus – paprastai mažą Lampedūzos salą. Graikija ir Malta – taip pat populiarus kelionės tikslas.

Tarptautinė ir jūrinė teisė sako, kad laivų kapitonams būtina pagelbėti bet kokį nelaimės signalą vandenyje pasiuntusiems žmonėms. Pagal jūrinę teisę jie negali ignoruoti jokio pagalbos signalo. Tačiau realybėje jie dažnai susiduria su problemomis „iškraudami“ niekam nereikalingą žmogiškąjį krovinį, kurį ką tik išgelbėjo jūroje. Atsiranda nesuderinamumas tarp tarptautinės ir nacionalinės teisės – ką gi iš tiesų daryti su jūroje plūduriavusiais ir į krantą pristatytais migrantais. Be to, laivų kapitonams dažnai iškyla dilema, nes jų pirminis tikslas yra vykdyti komercinius užsakymus ir kaip galima greičiau iš taško A nuvykti į tašką B. Pasitaiko atvejų, kai jiems už migrantų gelbėjimą tenka atsakyti teisme.

Itin rizikingą ir pavojingą kelionę paprastai renkasi žmonės iš pilietinių konfliktų, karų ir skurdo kamuojamų valstybių. Dauguma Europoje geresnio gyvenimo pasirengusių ieškoti migrantų yra jauni vyrai. Daugiausiai migrantų ir pabėgėlių į Europą atvyksta iš „Afrikos rago“ valstybių (Eritrėjos, Somalio, Etiopijos), Vakarų Afrikos šalių (Senegalo, Gambijos). Nuo 2013-ųjų į Europą masiškai pradėjo plūsti ir pabėgėliai iš kariaujančios Sirijos. UNHCR (Jungtinių Tautų pabėgėlių agentūra) duomenimis, pernai iš šios šalies atvyko 31 proc. visų Europos migrantų, pabėgėliai iš Eritrėjos sudarė 18 proc.

UNHCR skaičiuoja, kad kelionė iš Libijos į Italiją kainuoja nuo 200 iki 1 tūkst. JAV dolerių, o jei vykstama iš „Afrikos rago“, visos kelionės įkainis gali siekti iki 6 tūkst. dolerių. Kai kurioms vietinėms bendruomenėms, gyvenančioms prie svarbiausių migrantų kelių, jų klajonės jau tapo pagrindiniu uždarbio ir pragyvenimo šaltiniu.

Vien Italijos krantus šiemet jau pasiekė daugiau nei 26 tūkst. migrantų, o tokios kelionės Libijoje šiuo metu laukia dar nuo pusės iki milijono migrantų. Panašus jų skaičius buvo ir pirmaisiais 2014-ųjų mėnesiais, tačiau per pirmąją 2014 m. pusę žuvo 96 žmonės, o šiemet jau skaičiuojama daugiau 1,7 tūkst. žūčių. Baiminamasi, kad dėl šiltuoju metų laiku geresnių oro sąlygų migrantų srautai ir nelaimių skaičius netrukus dar labiau išaugs.

Nelaimingų atsitikimų gausėjimą nesunku paaiškinti. 2013-ųjų spalį, po to, kai šalia Lampedūzos salos apvirto migrantų laivas ir žuvo trys su puse šimto žmonių, Italija pradėjo karinę pakrančių apsaugos operaciją „Mare Nostrum“, per kurią Italijos laivai intensyviai patruliavo netoli Libijos krantų, tarptautiniuose vandenyse perimdavo migrantų laivelius ir padėdavo jiems pasiekti išsvajotąją Europą. Skaičiuojama, kad per operacijos vykdymo metus iki 2014-ųjų spalio iš viso taip buvo paimta ir į krantą nugabenta 140 tūkst. žmonių.

Operaciją finansiškai rėmė Europos Komisija, bet netrukus paaiškėjo, kad jos kaina – 9 mln. eurų per mėnesį – yra nepakeliama ne geriausius finansinius laikus išgyvenančiai Italijai. Be to, ji buvo kritikuojama už tai, kad skatina į žemyną atvykti dar daugiau migrantų. Operaciją „Mare Nostrum“ pakeitė Europos Sąjungos sienų agentūros „Frontex“ vykdoma operacija „Triton“, kuriai skirta tris kartus mažiau lėšų. „Triton“ operacijos pajėgos – du stebėjimo lėktuvai, du sraigtasparniai, trys laivai ir septynios gelbėjimo komandos patruliuoja ir stebi ne tarptautinius vandenis, bet tik 30 jūrmylių (56 km) pločio Italijos pakrantės ruožą. Daugelis į jūros dugną nugarmėjusių laivelių šios ribos taip ir nepasiekia.

Nutraukdama „Mare Nostrum“, Italija pabrėžė negalinti viena prisiimti atsakomybės dėl šios visą Europą liečiančios problemos. „Visada sakėme, kad nutrauksime „Mare Nostrum“ programą, kai tik Europa prisidės prie šios problemos sprendimo ir įneš savo indėlį. Dabar jaučiama, kad Europa savo dalį pridėjo“, – sakė Italijos vidaus reikalų ministras Angelino Alfano.

„Frontex“ atstovai greičiausiai suvokė, kad naujosios programos galimybės užkirsti kelią tragedijoms yra gerokai menkesnės. Tačiau tuomet argumentuota, kad „Mare Nostrum“ nutraukimas pavers kelionę per Viduržemio jūrą kur kas pavojingesne ir atbaidys migrantus nuo šios rizikos. Tačiau akivaizdu, kad taip neatsitiko, – politikos pokytis tiesiog reikšmingai padidino mirčių skaičių.

Po pastarosios tragedijos ES lyderiai sutarė trigubai padidinti finansavimą Bendrijos paieškų ir gelbėjimo misijai Viduržemio jūroje. Pasak Europos Vadovų Tarybos pirmininko Donaldo Tusko, tai sustiprins „Triton“ operatyvinius pajėgumus. Tačiau misijos mandatas nepasikeis – operacijos ir toliau bus vykdomos tik prie Europos krantų.

Prieš pabėgėlių krizei skirtą viršūnių susitikimą D.Tuskas paragino visų šalių lyderius prisidėti prie problemos sprendimo. „ES valstybės, be kita ko, turi būti pasirengusios dėl bendros gerovės paaukoti kai kuriuos nacionalinius interesus“, – sakė jis. Į šį prašymą atsiliepė ir Lietuva, į Viduržemio jūrą porai mėnesių siųsianti paieškos ir gelbėjimo sraigtasparnį su įgula.

ES lyderiai susitikime taip pat tarėsi dėl sprendimo imtis karinių priemonių žmonių kontrabandininkų atžvilgiu. Po susitikimo ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini buvo įpareigota pasiūlyti veiksmų, siekiant sunaikinti kontrabandininkų laivus, dar prieš jiems išplaukiant į atvirą jūrą. O Prancūzija atskirai pareiškė, kad sieks JT rezoliucijos, kuri leistų tokius laivus naikinti.

Europos lyderiai sutarė tik dėl priemonių, kaip kovoti su reiškinio pasekmėmis, bet ne priežastimis. Tačiau nesutarta dėl konkrečių veiksmų sprendžiant klausimą, ką daryti su migrantais, pasiekusiais Europos krantus.

Europos Sąjungos Dublino reglamentas sako, kad pirmoji Europos valstybė, kurią pasiekia migrantas, privalo prisiimti atsakomybę už jį. Natūralu, kad dėl to labiausiai kenčia ne pačius geriausius laikus ir taip išgyvenančios Pietų Europos valstybės, paprastai tampančios pirmąją migrantų kelionės stotele.

Bendra migracijos politika ES praktiškai neegzistuoja ir Briuselis turi itin mažai galimybių daryti jai įtaką – tai yra 28 skirtingos nacionalinės teisės sistemos, sukurtos remiantis konkrečios šalies tradicijomis, istorine ir kasdienine patirtimi. Pavyzdžiui, dideli atvykėlių į Didžiąją Britaniją ir Prancūziją srautai daugiausia yra kolonijinės šių valstybių praeities rezultatas. O Vokietijoje migracijos politika susiformavo dar „ekonominio stebuklo“ metu praėjusio tūkstantmečio septintajame dešimtmetyje, kai į šalį beveik nevaržomai plūdo darbo ir geresnio gyvenimo ieškantys darbininkai, daugiausia iš Turkijos.

Pokomunistinės Rytų ir Vidurio Europos valstybių visuomenės nėra įpratusios prie didelių migrantų srautų, be to, ir pačios dažnai yra darbo jėgos donorės Vakarų Europai. Didžioji Britanija ar Prancūzija dar palyginti neseniai buvo imperijos su gausybe užjūrio teritorijų, o Baltijos šalys dažnai linkusios save traktuoti kaip pokolonijines valstybes, kurioms pavyko išsivaduoti iš Sovietų Sąjungos imperinio jungo. Latvijoje ir Estijoje esama demografinė padėtis taip pat suvokiama kaip okupacijos palikimas, o tai lemia ir susiformavusią įstatymų bazę.

Todėl, pavyzdžiui, pilietybės politika Latvijoje – viena griežčiausių pasaulyje. Iki šiol čia daugiau nei 12 proc. šalies gyventojų, daugiausia sovietmečiu atvykę rusakalbiai, turi vadinamąjį nepiliečio statusą, kuris sunkiai suvokiamas ir dažnai kritikuojamas Vakarų Europoje. Vargu ar galima tikėtis, kad tokios skirtingos valstybės staiga sutars dėl migracijos, pilietybės ar prieglobsčio politikos. Ar juo labiau – esant tokiai situacijai sutiks įsileisti ir priimti tolimus atvykėlius iš trečiojo pasaulio šalių.

Be to, būtina pabrėžti, kad iš Afrikos ar Azijos šalių atvykę migrantai netrokšta apsigyventi pokomunistinėse valstybėse. Pavyzdžiui, Vokietijoje vien šiemet prieglobsčio prašys per 300 tūkst. žmonių, pernai jų buvo per 200 tūkst. O štai Estijoje pernai sulaukta 155 prašymų,  Latvijoje – 375, Lietuvoje – 440. Daugiausiai – iš Rytų Europos valstybių: Gruzijos, Ukrainos. Visose ES valstybėse pernai prieglobsčio prašytojų iš viso buvo 627 tūkst. Jei skaičiuosime proporcingai gyventojų skaičiui, dažniausiai prieglobsčio prašoma Švedijoje – 8,4 žmogaus tūkstančiui gyventojų.

Itin skiriasi ir ES valstybių narių prieglobsčio suteikimo politika. Vienos šalys tai daro gana lengva ranka, kitos – kaip įmanydamos riboja bet kokias tokio pobūdžio galimybes. Pavyzdžiui, pernai Švedijoje iš beveik 40 tūkst. priimtų sprendimų neigiami tebuvo vos maždaug kas ketvirtas. O po kelionės per Balkanų valstybes pabėgėlių iš Sirijos dažnai pasiekiama Vengrija iš penkių su puse tūkstančio prašymų patenkino vos maždaug kas dešimtą.

Didelė problema ir tai, kad nors daugelis prieglobsčio prašymų Europoje ir yra atmetama, tik mažiau nei 40 proc. migrantų iš Europos deportuojama atgal į valstybes, iš kurių jie atvyko.

Pasiekę Europą, migrantai ir pabėgėliai paprastai patenka į perpildytas pabėgėlių stovyklas ar sulaikymo centrus. Kitur jie tiesiog atsiduria gatvėje ir verčiasi kaip išmano. Pavyzdžiui, atvykėliams atplaukus į Lampedūzos salą paprastai pradedamas teisinis procesas, siekiant išsiaiškinti, ar jie yra nelegalūs migrantai. Jei nusprendžiama taip, jų laukia apie 5 tūkst. eurų bauda. O jeigu pavyksta įrodyti, kad jie atvyko dėl karo ar politinio persekiojimo, jiems suteikiami laikini dokumentai, su kuriais jie paprastai mėgina keliauti toliau – į Vokietiją, Šveicariją ar Skandinavijos valstybes.

Dar sudėtingesnė padėtis Graikijoje. Čia migrantai ir pabėgėliai patenka į perpildytas ir vargingas stovyklas, kurias nuolat kritikuoja žmogaus teisių gynėjai, o Europos žmogaus teisių teismas yra priėmęs sprendimą, kad Graikijos prieglobsčio politika – neadekvati ir žeminanti. Dėl šio sprendimo daugelis ES valstybių nustojo deportuoti pabėgėlius atgal į Graikiją, nors tokią galimybę suteikia Dublino reglamentas. Situacija dar pablogėjo prasidėjus karui Sirijoje. Kairiųjų partijos „Syriza“ vadovaujama vyriausybė neseniai nusprendė problemą išspręsti paprastai ir aiškiai – tiesiog paleisti 3,5 tūkst. Atėnų pabėgėlių stovyklos gyventojų tiesiai į gatvę. Teigiama, kad tai dar vienas būdas skolų kamuojamai šaliai spausti Briuselį.

Ar artimiausiu metu situacija gali keistis? Akivaizdu, kad migrantų noras pasiekti demokratišką ir turtingą Europą tikrai nemažės. Kaip „Veidui“ yra sakęs Vytauto Didžiojo universiteto Regionistikos katedros vedėjas prof. Egdūnas Račius, per artimiausius 5–10 metų Vidurio Rytų gyventojų poreikis judėti į Europą neabejotinai dar labiau padidės pirmiausia dėl demografinio spaudimo, nes teritorijoje, kurioje yra labai mažai išteklių, o ypač gėlo vandens, sparčiai daugėja gyventojų. Tai lems, kad regione neišvengiamai aštrės atskirų valstybių nesutarimai dėl išteklių. Be to, emigracijos mastams įtakos turi ir nepavykęs regiono demokratizacijos procesas, todėl tikėtinos ir naujos reakcijos prieš išlikusias diktatūras, pilietiniai maištai. Kaip rodo Sirijos ar Libijos pavyzdys, tai paprastai pastebimai didina migracijos srautus. Tokia padėtis, profesorius nuomone, sukels ne tik socialinių, bet ir politinių iššūkių, nes jau dabar kai kuriose valstybėse stiprėja radikalios dešiniosios partijos.

Ką Europa gali padaryti, kad šis, atrodo, neišvengiamas procesas bent jau nebūtų toks pražūtingas? Jau dabar nuogąstaujama, kad sprendimas kovoti su nelegalių migrantų plukdymu užsiimančiais kontrabandininkais ir naikinti jų laivus gali sukelti dar daugiau nestabilumo ir neramumų Libijoje, be to, paskatinti naudoti dar mažesnius ir kelionėms jūra absoliučiai netinkamus laivus.

Italijos ministras pirmininkas Matteo Renzi siūlo Šiaurės Afrikos šalyse, bendradarbiaujant su Jungtinėmis Tautomis, sukurti prieglobsčio prašymo centrus, kad migrantams nereikėtų leistis į labai rizikingą kelionę per jūrą, o patekus į Europą apsigyventi perpildytuose pabėgėlių centruose ir laukti deportacijos atgal. Taip pat siūloma sukurti bendrą galimybės atvykti į Europą sistemą, kuri būti panaši į JAV žaliąją kortą.

Tačiau labiau už viską pasitarnautų taikos ir stabilumo užtikrinimas Libijoje, kuri dar visai neseniai buvo viena labiausiai pasiturinčių Afrikos valstybių, Sirijoje bei kitose problemiškiausiose valstybėse, iš kurių į Europą pastaraisiais metais masiškai plūsta pabėgėliai. Deja, tai kol kas atrodo kaip labiau utopinė nei reali galimybė.

Lietuvos indėlis sprendžiant šią visos Europos problemą labai kuklus. Ar galėtų ir ar turėtų jis būti didesnis? Kai Paryžiuje, rasių ir tautų katile, pasijunti lyg ir nebe Europoje, suvoki, kad tai šios šalies ilgametės kolonijinės politikos palikimas. Patys vokiečiai pripažįsta, kad turkiškėjanti Vokietija – tai kaina, kurią vokiečiai moka už norą jų valstybei turtėti pasinaudojant pigia darbo jėga iš Turkijos, naiviai tikintis, kad kai vokiečiams jos nebereikės, ji grįš atgal, iš kur atvažiavusi, o ne vis gausės. Lietuva tokių „skolų“ neturi, tad gal ir mažiau turėtų jaustis atsakinga už į ES plūstančius pabėgėlius iš kitų šalių.

Antra vertus –  aksioma: multikultūriškumas ir atvirumas valstybėms ne tik kelia rūpesčių, bet ir smarkiai prisideda prie jų BVP kūrimo. O Lietuva – labai uždara valstybė, kuri net kentėdama dėl demografinių problemų ir puikiai žinodama, kad kiekvienais metais jos vis labiau temps šalį žemyn, vis tiek bando kiek įmanoma priešintis kitataučių, o ypač kitarasių kurdinimuisi Lietuvoje. Juo labiau pabėgėlių, nes dažniausiai tai skurdūs ir nedidelio išsilavinimo asmenys, bėgantys nuo karų ir persekiojimo savo šalyje.

Na, teisybės dėlei ir į Europą plūstantiems pabėgėliams Lietuva nėra svajonių šalis. Daugeliui jų tai tik tranzito stotelė pakeliui į kur kas sotesnę Vokietiją ar atviromis rankomis pabėgėlius priimančią Švediją.

Mūsų valstybė pagal pabėgėlių patenkintų prašymų skaičių proporciškai gyventojų kiekiui – viena kukliausių bėdos ištiktų žmonių recipientų visoje ES. Nuo 1997 m., kai Lietuva, ratifikavusi Ženevos konvenciją, įsipareigojo teikti prieglobstį užsieniečiams, kurie paliko savo kilmės šalį dėl karo, persekiojimo ar šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų, pabėgėlio statusą ji tesuteikė vos 202 asmenims, o  papildomą apsaugą (ji metams suteikiama asmeniui, kuris neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, tačiau negali grįžti į tėvynę dėl pagrįstos grėsmės) – 3,8 tūkst. žmonių. O per šį laikotarpį prieglobsčio mūsų šalyje prašėsi per 7,5 tūkstančio, maždaug penki šeši šimtai kasmet. Daugiausiai, bet vis tiek labai mažam skaičiui ieškančiųjų prieglobsčio Lietuvoje suteiktas pabėgėlio statusas pernai – 24-iems (paprastai būdavo po keliolika asmenų). Vieniems metams priimama maždaug 110–120 žmonių, pernai rekordiškai daug – 153. Bet nors prieglobsčio prašytojų pastaruosius kelerius metus daugėja, antplūdžiu to tikrai nepavadinsi.

Lietuvos teisinė bazė garantuoja apgyvendinimą visiems prieglobsčio prašytojams – tiek atvykusiems teisėtai, tiek neteisėtai. Jiems teikiamos materialinės, socialinės, medicininės ir kitos paslaugos, mokama finansinė pašalpa. Tarptautinės institucijos, žinia, prisideda prie pabėgėlių išlaikymo. Lietuvoje prieglobsčio prašytojus priima du centrai. Užsieniečių registracijos centras Pabradėje, kur atvykėliai gyvena jų prašymo nagrinėjimo metu, vidutiniškai porą mėnesių, per metus laikinais namais pabūna maždaug penkiems šešiems šimtams asmenų. O Pabėgėlių priėmimo centre Rukloje įkurdinami prieglobstį jau gavę asmenys ir nepilnamečiai prieglobsčio prašytojai, Lietuvoje atsidūrę nelydimi šeimos narių.

Kitose šalyse, pavyzdžiui, Švedijoje, pabėgėliai įkurdinami jaukiuose bendrabučiuose, o pas mus jų lietuviškoji biografija prasideda Užsieniečių registracijos centro sulaikymo patalpose. Žmogaus teisių gynėjai ne kartą kritikavo, kad nors šio centro sulaikymo patalpos nėra įvardijamos kaip kalėjimas, sulaikymo sąlygos ir sulaikomo asmens laisvės ribojimas prilygsta žmogaus laisvės ribojimui sulaikant jį kalėjime.

Beje, Užsieniečių registracijos centras – Valstybės sienos apsaugos tarnybai pavaldi įstaiga, nors tokios įstaigos kitose ES šalyse priklauso socialinės apsaugos institucijoms. Tai tik rodo mūsų požiūrį: kitur šie žmonės laikomi nukentėjusiais nuo karų ar persekiojimo, kuriems reikia socialinės paramos, o Lietuvoje – visų pirma valstybės sienos pažeidėjais.

Pasak Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisės programų vadovės Jūratės Guzevičiūtės, Vakarų valstybėms sunkiai suprantama Lietuvos pozicija sulaikyti prieglobsčio prašytojus: „Mes į juos žiūrime kaip į grėsmę tiek mūsų nacionaliniam saugumui, tiek mūsų vertybėms, kultūriniam savitumui, tradicijoms, valstybės identitetui. Kartais atrodo, kad net egzistuoja valstybės institucijų praktika lyg ir nubausti tuos žmones, nes jie neturi tikslo pasilikti Lietuvoje: imama kaltinti, kad jie nėra tikri prieglobsčio prašytojai, tiesiog nori pasinaudoti Lietuva kaip tranzito valstybe, tad imama tiems žmonėms taikyti sulaikymo sankcijas. Pabėgėliai iš tiesų dažniausiai nori pasiekti Vokietiją, Austriją, kitas Vakarų ar Skandinavijos šalis, kurios atvykėliams draugiškesnės. Atvykę į Lietuvą jie labai greitai pastebi, kad nesame ta šalis, kuri pasitinka juos draugiškai, atvirai, kuri siekia juos integruoti ir padaryti savo visuomenės dalimi. Jie nenori čia pasilikti.“

Ne ką svetingiau sutinkame net tuos, kuriems leidžiama Lietuvoje pasilikti. Netinkama vieta pabėgėlių integracijai J.Guzevičiūtė vadina ir Pabėgėlių priėmimo punktą Rukloje. Tai maža, nutolusi nuo miestų vietovė, kurioje nėra jokio sąlyčio su aktyvesniu gyvenimu, tad pabėgėliai jaučiasi izoliuoti. Maža to, įstaiga įkurdinta šalia karinės bazės, kuri daugeliui pabėgėlių gali priminti neigiamą jų patirtį savo kilmės šalyje.

Beje, keista, bet daugiausiai prieglobsčio prašytojų į Lietuvą atvyksta iš Gruzijos, lyg tai būtų pati baisiausia vieta Žemėje. Gruzijos piliečiai sudaro beveik trečdalį prieglobsčio prašytojų, pernai sudarė ketvirtadalį, bet vis tiek daugiausiai, palyginti su kitomis šalimis. Pagal etnines grupes beveik ketvirtadalis prieglobsčio Lietuvoje prašytojų – gruzinai, apie 12 proc. – čečėnų, apie 8 proc. – afganų, dabar daugėja besiprašančių į Lietuvą ukrainiečių, sirų.

Tiesa, gruzinams Lietuvoje prieglobstis retai suteikiamas. Laikantis ES nusistatytų taisyklių ir Lietuvos prisiimtų įsipareigojimų, į šalį atvykus prieglobsčio ieškančiam žmogui jo prašymas turi būti svarstomas, bet jei tam nėra pagrindo, žmogus grąžinamas atgal į savo šalį.

Vienos ES šalys uždaresnės, kitų prieglobsčio politika daug atviresnė. Bet, kaip pabrėžia J.Guzevičiūtė, jei teigiame, kad esame demokratinė šalis, gerbianti žmogaus teises, mums svarbu, jog mūsų valstybė visų žmonių, ne tik mūsų piliečių, atžvilgiu vadovautųsi teisės aktais ir laikytųsi numatytų procedūrų. Priešingu atveju atsiranda galimybių pareigūnams piktnaudžiauti priimant sprendimus. Žmogaus teisių stebėjimo institutas savo ataskaitose pabrėžia, kad prieglobsčio prašytojams Lietuvoje nėra tinkamai užtikrinamos tokios teisės, kaip teisė turėti gynėją, naudotis nemokamomis vertėjo paslaugomis, nemokamai gauti būtinąją medicinos pagalbą ar socialines paslaugas, pasitaiko pabėgėlių menkinimo atvejų, Užsieniečių registracijos centras yra atsisakęs iš sulaikytų asmenų priimti prieglobsčio prašymus ir pradėti įstatyme numatytas procedūras.

Pabėgėlius priimančių Lietuvos įstaigų uždarumas net tampa valstybės politika. Prieš porą metų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos viršininkas Gintaras Bagužis buvo pareiškęs: „Apskritai reikia apsispręsti, kokių valstybių asmenys yra tinkami Lietuvai, ar mes esame visiems atviri.“

J.Guzevičiūtė sako norinti tikėti, kad toks komentaras buvo didelis nesusipratimas: jei esame demokratinė valstybė su savo prisiimtais tarptautiniais įsipareigojimais, negalime diskriminuoti žmonių ir vieniems suteikti prieglobstį, kitiems ne pagal tai, kokią religiją jie išpažįsta ar kokios rasės ir kilmės šalies jie yra. Toks žmonių profiliavimas – labai šiurkštus žmogaus teisių pažeidimas. Ekspertė apgailestauja, kad, palyginti su Vakarų, Skandinavijos šalimi,s pas mus apskritai nėra požiūrio, kad sprendimus reikia priimti per pagarbos prieglobsčio prašytojui prizmę, – pas mus žiūrima tik per valstybės saugumo, valstybės sienos apsaugos prizmę.

Beje, Vyriausybė yra patvirtinusi Ekstremalių situacijų valdymo planą, kuriame masinis užsieniečių antplūdis įvardytas kaip viena iš grėsmių. Įvykis fiksuojamas, jeigu atvyksta bent penkiolikos žmonių grupė.

Taip, pabėgėliai  kelia daug socialinių, ekonominių, kultūrinių bei politinių problemų. Todėl tarptautinė bendruomenė stengiasi reguliuoti jų srautus: šalinti nevaldomo kraustymosi priežastis, grąžinti pabėgėlius į jų gyvenamas šalis, išskyrus tuos atvejus, kai ten gresia susidorojimas. Taip, didžiausia galima pasaulio bendruomenės pagalba – ne priimti plūstančius pabėgėlių srautus, bet padėti  nepriteklių ir konfliktų krečiamoms šalims spręsti šias problemas šalies viduje.

Štai Lietuvoje daugėja prieglobsčio prašytojų iš Ukrainos. Nuo pernai tokių buvo arti šimto, maždaug keturioms dešimtims vienus metus leista gyventi Lietuvoje. Bet ir jaučiant didelę simpatiją bei palaikymą Ukrainai – ar išeitis priiminėti Lietuvai pabėgėlius kad ir iš okupuoto Krymo ar Rytų Ukrainos, žinant, kaip šiai valstybei reikia laisvės siekiančių žmonių, nes niekas kitas, tik jie patys, gali ten sukurti demokratinę valstybę?

Antra vertus, verta turėti omeny ir tą faktą, kad Lietuvoje gyventojų senka, o dauguma prieglobsčio mūsų šalyje prašytojų – darbingiausio amžiaus žmonės: apie 80 proc. jų yra vyrai, iš kurių beveik 70 proc. – 18–34 metų. Tad ar kelių šimtų pabėgėlių, žinoma, perėjusių nustatytas procedūras, priėmimas Lietuvoje tikrai keltų pavojų mūsų nacionaliniam saugumui ir identitetui? Gal tai galėtų būti papildoma darbo jėga jos imančioje stokoti mūsų valstybėje?

Štai   Švedija – viena atviriausių šalių pabėgėliams iš viso pasaulio, bet neprarado identiteto, o tik tapo turtingesnė. Švedai per metus sulaukia apie 70 tūkst. pabėgėlių prieglobsčio prašymų, Lietuva – apie 500. Švedija – pirmoji ES valstybė, nutarusi suteikti galimybę Sirijos piliečiams, paprašiusiems prieglobsčio šioje šalyje, gauti nuolatinį leidimą joje gyventi. Tokį sprendimą Švedijos valdžia priėmė įvertinusi situaciją Sirijoje ir konfliktą, kuris ne tik nėra sprendžiamas, bet toliau gilėja. Šis ilgalaikis humanitarinis sprendimas – vienas pažangiausių prieglobsčio teisės taikymo pavyzdžių, kai suteikdama prieglobstį saugi valstybė sudaro realias sąlygas pabėgėliams pradėti kurti gyvenimą iš naujo. Tai tikrai efektyvesnė priemonė, nei eikvoti tarptautinių organizacijų milijonus pabėgėlių stovykloms, labiau primenančius uždarus getus, puikiai žinant, kad artimiausiu metu šie žmonės tikrai negalės grįžti į tėvynę.

O Lietuva prieš porą metų pagarsėjo atvirkštiniu nei švedai atveju: iš Sirijos bėgusi krikščionių šeima su trimis mažamečiais vaikais buvo išskirta: mama ir tėtis uždaryti, o vaikai išvežti į vaikų globos įstaigą, nes pabėgėliai neturėjo reikiamų dokumentų kirsti Lietuvos sieną, nors pagal tarptautines prieglobsčio teisės normas teisę siekti prieglobsčio saugioje šalyje turi kiekvienas žmogus, jei jo kilmės šalyje vyksta karas.

Bet Lietuva, deja, iškrinta iš demokratinių valstybių konteksto uždarumu ir tolerancijos stoka. Įvairių apklausų duomenimis, imigraciją palankiai vertina vos keliolika procentų Lietuvos gyventojų. Vokietijoje, Skandinavijos šalyse šis procentas siekia apie  40 proc., nors, teisybės dėlei, pastaruoju metu Europoje populiarėja prieš imigrantus nusiteikusios politinės jėgos.

Vis dėlto kartojant lietuvių mėgstamą posakį, kad norime gyventi kaip švedai, verta prisiminti, kad jie to pasiekė ir būdami atviresni nelaimės ištiktiems pasaulio gyventojams, kurie savo ruožtu prisideda prie Švedijos gerovės kūrimo.

Dovaidas Pabiržis, Aušra Lėka

Daugiausiai aukų nusinešusios migrantus ir pabėgėlius plukdžiusių laivų nelaimės Viduržemio jūroje

2003 m. birželį sudužo laivas, plaukiantis iš Tuniso į Europą. Rasta 50 žuvusiųjų kūnų, dar 160 dingo be žinios, 41 žmogus buvo išgelbėtas.

2003 m. spalį Sicilijos pakrantėje nuskendo bent 70 čia patekti bandžiusių imigrantų.

2008-ųjų gegužę kelionės į Italiją metu prie Sicilijos krantų žuvo 50 migrantų, iš kurių 47 mirė laive nuo išsekimo.

2011 m. gegužę nuskendo iš Libijos į Italiją plaukiantis laivas, kuris, kaip manoma, plukdė apie 600 migrantų. Dauguma jų paskelbti dingusiais.

2011 m. birželį 270 žmonių buvo paskelbti dingusiais, kai prie Tuniso krantų nuskendo laivas su 700 migrantų.

2012 m. liepą 54 žmonės žuvo, kai prakiuro motorinė guminė valtis, plukdanti migrantus iš Lampedūzos salos į Siciliją.

2012-ųjų gruodį bent 21 žmogus žuvo ir 6 paskelbti dingusiais, nuskendus laiveliui prie Graikijai priklausančios Lesbo salos.

2013 m. spalį 366 žmonės žuvo ir 155 išsigelbėjo, kai nuskendo migrantų laivas šalia Lampedūzos salos Italijoje. Ši tuomet pradėjo sėkmingą pakrančių apsaugos programą „Mare Nostrum“.

2014 m. sausis. 12 žmonių, iš jų 9 vaikai, nuskendo, kai prie Graikijos Farmakonio salos apvirto migrantus plukdanti valtis.

2014 m. vasarį bent 15 migrantų iš Afrikos žuvo, kai iš Maroko pakrantės bandė pasiekti Ispanijos anklavą Seutą. Policija į juos šaudė guminėmis kulkomis, bandydama priversti plaukti atgal į Maroką.

2014 m. rugsėjį apie 500 sirų, palestiniečių, egiptiečių ir sudaniečių nuskendo, kai jų valtis netoli Maltos buvo nustumta ir apversta kito prekiautojų žmonėmis laivo.

2014 m. rugsėjį laivas su Libijos vėliava pranešė apie 26 išgelbėtus žmones iš valties, gabenančios 250 migrantų. Kiti paskelbti dingusiais arba žuvusiais.

2015-ųjų vasarį 29 žmonės žuvo ir 300 paskelbti dingusiais po to, kai keturias migrantų valtis atviroje jūroje apsėmė vanduo.

2015 m. balandį netoli Libijos apvirto laivas, kuriame, kaip manoma, plaukė apie 550 žmonių. 144 išgelbėti, kiti paskelbti dingusiais.

2015-ųjų balandį išgyvenę vieno laivo, plaukusio iš Libijos į Italiją, keleiviai pasakojo apie 12 nuskendusių krikščionių, kuriuos už borto išmetė musulmonai, nes šie kilus pavojui atsisakė melstis Alachui.

2015 m. balandžio 19-ąją Viduržemio jūroje įvyko tragiškiausia nelaimė, iš viso nusinešusi apie 800 gyvybių. Iš Libijos plaukiantis perpildytas laivas apvirto ir nuskendo po susidūrimo su Portugalijos prekybiniu laivu. ES lyderiai po šios nelaimės nusprendė trigubai padidinti pakrančių apsaugos ir gelbėjimo operacijos „Triton“ finansavimą.

 

 

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/europos-migrantu-prieglaudoje-vietos-yra-ne-visiems

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.