Apie 10 proc. mokslui ir inovacijoms, 30 proc. – žemės ūkiui, 60 proc. – viešajam sektoriui bei viešajai infrastruktūrai.

Maždaug taip pagal sritis ES 2014–2020 m. finansinį pyragą suraikė “Veido” apskritojo stalo diskusijos dalyviai: VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai”, kurios vienas tikslų – užtikrinti, kad būtų efektyviai panaudota ES finansinė parama, valdybos pirmininkas dr. Klaudijus Maniokas, Agrarinės ekonomikos instituto direktorė dr. Rasa Melnikienė, Fizinių ir technologijos mokslų centro Fizikos instituto Funkcinių nanomedžiagų skyriaus vedėjas, vienas iš nedaugelio mokslininkų, kurie grįžo į Lietuvą po beveik dešimties metų darbo Švedijoje ir Vokietijoje, dr. Ramūnas Valiokas, Laisvosios rinkos instituto ekspertas Vytautas Žukauskas ir “Baltic Vision Group” generalinis sekretorius Tomas Buzas.

2007–2013 m. ES injekcija Lietuvai: nežinom, ką ji davė
Net mažiausia įmonėlė, juo labiau valstybė, ateities strategijas pradeda nuo analizės, kokia ji yra šiandien ir kuo nori tapti įgyvendinusi strateginį planą. Todėl “Veidas” ES pinigų skirstymo perspektyvas aiškintis pradėjo nuo to, kaip valstybės institucijos, besirengdamos naujam etapui, išanalizavo dabartinio laikmečio pamokas.
Daugybė pavienių skaičių ir ataskaitų, kurių be vertimo į žmonių kalbą sunku suprasti, nes daug ką gali “pakišti” po tvarios Europos ar ES vaidmens pasaulyje finansavimo eilute. Žemės ūkio ministerija skaičiuoja savo fondą, Finansų ministerija – kitus, bet net apibendrintų skaičių, kiek iš visų fondų skirta vienai ar kitai sričiai, neapibendrina niekas.
Šįsyk skelbiame struktūrinės paramos ir žemės ūkio fondų lėšas (žr.lentelę). O skaičiuojant pagal tai, kiek ES lėšų skirta atskiroms ministerijoms administruoti, šį etapą ministerijos rikiavosi taip: Žemės ūkio (13 mlrd. Lt), Susisiekimo ir Ūkio (maždaug po 5 mlrd. Lt), Švietimo ir mokslo ministerija, Aplinkos (maždaug po 3 mlrd. Lt), Socialinės apsaugos ir darbo, Vidaus reikalų (maždaug po 2 mlrd. Lt), kitos – mažiau.
ES lėšų panaudojimo koordinavimo stoką ir “Veido” apskritojo stalo ekspertai įvardijo kaip vieną didžiausių problemų. “Priemonių lyg ir daugybė, pavyzdžiui, įvairiems mokymams skirta labai daug lėšų, bet nepasiekta, kad tai keistų situaciją iš esmės”, – pabrėžia R.Melnikienė.
Vyriausybė nuolat giriasi, kad pagal panaudotas ES lėšas Lietuva patenka į lyderių trejetuką (žr. lentelę). Tačiau “Veido” diskusijos dalyviai vis grįždavo prie pastebėjimo, kad kur kas rečiau kalbama, koks tų europinių milijardų efektyvumas. “Pavyzdžiui, ES parama versle, naudojama kaip kompensacija už blogas verslo sąlygas šalyje, iškraipo konkurenciją, leidžia konkuruoti ne didinant efektyvumą, o rašant projektą ir gaunant ES pinigus. Pinigai dalijami atskiroms įmonėms, o turėtų būti finansuojami bendri infrastruktūros projektai, – konstatuoja V.Žukauskas. – Kita bėda – kad valstybės institucijos, kaip pačios pripažįsta, dažnai į įvairius projektus tikrai neinvestuotų, jei ne ES parama. Bet prie ES lėšų reikia prisidėti ir iš valstybės biudžeto, o tai didina valstybės skolą”, pabrėžia V.Žukauskas.
Pavyzdžiui, 2011 m. valstybės biudžete ES lėšomis vykdomų projektų bendram finansavimui skirta apie … mln. Lt. Be to, įvairios ES fondų lėšų panaudojimo efektyvumo studijos rodo, kad labai svarbu, kokioje aplinkoje vykdomi ES finansuojami projektai: jei šalyje klesti korupcija, papildomi pinigų srautai ją tik padidina.
Laukiamo efekto investicijos neduoda ir dėl gebėjimų ar noro gerai valdyti projektus stygiaus. R.Valiokas prisimena, kad 2004 m., kai grįžo į Lietuvą, čia nebuvo nė vieno kvadratinio metro šiuolaikinių laboratorijų ploto. “Gavę mokslui apie 10 proc. Lietuvai skirtų ES lėšų turėjome šansą iš esmės pakeisti situaciją. Tačiau kaip tos lėšos buvo administruojamos – atskira istorija. Visi penki mokslo, studijų ir verslo slėniai išbarstyti po Lietuvą, paironizuosiu – gal pagal tai, kur kuris profesorius gyvena, kad pėsčias galėtų ateiti į darbą. Nesunku iššifruoti, kur kokie interesai sužaidė. Kai toks investicijų valdymo principas, tokia ir nauda. Žinoma, geriau negu nieko, yra gerų pavyzdžių, bet juk galėjome ES lėšų padedami aplenkti kitas valstybes, nes rytinė Baltijos pakrantė mokslo tyrimų požiūriu yra beveik tuščias laukas”, – apgailestauja R.Valiokas.
Arba, pavyzdžiui, transportas, keliai – kas sakys, kad yra nusistatęs prieš jų tiesimą. Tačiau juk dažnai pas mus milijonai investuojami į kelią, kuriuo per savaitę pravažiuoja keli medžiotojai, o kai kurie judrūs avaringi keliai investicijų taip ir nesulaukia. “Dažnai po gražiais prioritetais slypi nuogi interesai ir mažai pridėtinės vertės”, – pastebi K.Maniokas.
O kaip svarbu efektyviai investuoti ES paramą, rodo ir šios proporcijos: daugiau kaip ketvirtadalis pastarųjų poros metų Lietuvos nacionalinio biudžeto ir apie trečdalį valstybės biudžeto pajamų – ES pinigai.

2014–2020 m.: pinigų mažiau ir didesnę jų dalį EK nori dalyti pati
Išankstiniai būsimos finansinės perspektyvos skaičiai (žr. lentelę) – 12,7 proc. mažesni nei dabartinės, bet Europos Komisija (EK) pasiryžusi juos panaudoti efektyviau. “EK nori daugiau pinigų skirstyti pati visos ES mastu, o ne atiduoti šalims. EK manymu, tai garantuotų didesnę pridėtinę vertę ir orientuotų į rezultatą. Čia yra nemažai tiesos: daug laiko ir pinigų šalys eikvoja strategijoms rengti, tačiau realiai lėšų paskirstymas atspindi partijų svorį valdžioje, daugiausiai dėmesio skiriama lėšoms gauti ir panaudoti, o ne rezultatui. EK siūlo pasirašyti kontraktus tarp EK ir valstybių narių, kuriuose valstybės tiksliau apibrėžtų, ką už tuos pinigus įsipareigoja padaryti”, – siūlomas naujoves vardija K.Maniokas.
Taip lėšos būtų skirstomos skaidriau, tačiau Lietuva galėtų jų ir prarasti, nes, pavyzdžiui, neracionalu visose ES šalyse kurti panašią mokslo infrastruktūrą, o ne vienoje ES šalyje yra tokių centrų, kuriuos mes tik kuriame.

Lietuvos prioritetas panaudojant 2014–2020 m. ES lėšas: “Veido” ekspertai siūlo viešąjį sektorių

K.Maniokas primena, kad naujojo ES finansinio laikotarpio šūkis tas pats – mokslas ir inovacijos, o ši programa net lenkia ir žemės ūkį, kuriam pinigai skiriami atskiru fondu, iki 2013 m. sudarančiu apie 40 proc. visų ES fondų lėšų. Parama žemės ūkiui ES svarbi sprendžiant ne tik didėjančio žemės ūkio produktų poreikį, bet ir socialines kaimo problemas.
R.Melnikienė mano, kad šiuo finansavimo laikotarpiu iš tiesų daug investuota į žemės ūkio įrenginius, ir to reikėjo, nes technika Lietuvoje buvo labai susidėvėjusi ir pasenusi. Bet mažiesiems gamintojams kaime šis paramos būdas buvo labai nepalankus, nes jie nebuvo pajėgūs įsigyti didelio turto.
“Naujuoju finansavimo laikotarpiu kaimo politika turi būti orientuota į kuo didesnę ES lėšų sklaidą – kur kas efektyvesnės investicijos į žemės ūkio viešąją infrastruktūrą. Jos padėtų išsilaikyti kaime smulkiajam verslui, nes dideli ir taip stiprūs. Mums labai reikia skatinti verslumą, nes tik taip galime nors kiek amortizuoti atskirų Lietuvos regionų vystymosi skirtumus ir išsaugoti juose žmones. Jei ES paramos prašė penki ūkininkai, bet gavo trys, jie tapo stambesni, tačiau klausimas, ar konkurencingesni Europoje, o kiti du bankrutavo ir jiems reikia mokėti bedarbio išmokas. Kaip padalyti paramą, kad visi penki ūkiai taptų konkurencingesni? Investuoti į infrastruktūrą. Reikia kurti ir integruoto požiūrio, o ne ūkio sektorių priešpriešos strategiją, suvokti, kad, pavyzdžiui, mokslas tarnauja visam šalies ūkiui, inovacijos leidžia sukurti didesnę pridėtinę vertę, leidžia žmonėms daugiau uždirbti”, – aiškina R.Melnikienė.
Žinoma, Lietuvos dar laukia didysis mūšis, kad mūsų žemdirbiai gautų analogiško dydžio tiesiogines išmokas, kokias gauna didžiosios ES šalys.
ES struktūrinių fondų dalybose didžiausia konkurencija – tarp mokslo ir vadinamosios sunkiosios infrastruktūros (kelių, energetikos etc.), pirmavusios šiuo laikotarpiu. “Lietuvoje per septynerius narystės ES metus daugiausiai struktūrinių fondų investicijų būta į fizinę infrastruktūrą, ir daugelis jų buvo reikalingos. Bet dabar reikia galvoti, kas svarbiau. Dalis tokių investicijų reikalinga, nes mūsų fizinė infrastruktūra gerokai skiriasi nuo ES vidurkio, ir tą gerai matome nuvažiavę net iki Lenkijos vakarinės dalies. Kita vertus, reikia galvoti ir apie naujesnio pobūdžio investicijas, pavyzdžiui, į miestų infrastruktūrą, ką darė daugelis ES senbuvių”, – dėsto K.Maniokas.
V.Žukausko įsitikinimu, naujuoju ES finansiniu laikotarpiu reikia remti ne atskirus verslus, o tuos sektorius, kurie laikomi viešosiomis gėrybėmis: švietimo, sveikatos, viešosios infrastruktūros – tai, ką laikome valstybės funkcijomis. Taip būtų mažiau iškreipiama konkurencinė aplinka, be to, jei ES lėšomis šie sektoriai būtų pagaliau reformuoti (o tai padaryti būtina), sumažėtų valstybės išlaidų jiems ir atsirastų galimybė mažinti mokesčių naštą.
O štai mokslui ir inovacijoms, kaip sutarė visi kalbinti pašnekovai, užtektų 10 proc. “Šis regionas linksta į inovacijas, produktus ir paslaugas, kurios gimsta iš žinojimo. Turėtume sukurti mokslo infrastruktūrą, kad taptume bendro Šiaurės regiono dalimi. Manau, 10 proc. inovacijoms ir mokslui būtų geras skaičius, tiesa, jei būtų sėkmingai suvaldytas”, – pritaria R.Valiokas.
“Plėtoti mokslą – kilnus tikslas, tačiau kol neturime efektyvių patikrintų priemonių, kaip jį pasiekti, klausimas, ar į tai reikia investuoti daugiau nei 10 proc. Kitas struktūrinių fondų lėšas reikia skirti transporto, sveikatos, švietimo, energetikos infrastruktūrai, o ketvirtadalį šių lėšų – gebėjimams ugdyti. Aš – už stambesnius tokius projektus ir kad būtų rimtos projektų valdymo komandos”, – sako K.Maniokas.
Jo manymu, verslo subsidijomis remti tikrai nebereikia – geriau tai daryti lengvatinių paskolų pavidalu. Toks sutarimas EK daugmaž yra, bet Lietuvoje pramonininkai siūlo ir toliau statyti gamyklas iš subsidijų. “Manau, laikas tai daryti jau praėjo. Nauji iššūkiai esant dabartinei situacijai – kaip spręsti problemas, susijusias su emigracija, nedarbu”, – tvirtina K.Maniokas.
Paramos formą, skambiai vadinamą finansine inžinerija, o iš tikrųjų – vietoj subsidijų teikiant paskolas, reikėtų naudoti ne tik privačiam, bet ir viešajam sektoriui remti, taip verčiant daugiau galvoti apie investicijų atsiperkamumą. “Štai pristatėme sporto arenų už pusę milijardo, trys savaitės krepšinio šventės baigėsi, o pagirios bus sunkios ir daugeliui metų – arenos prašo viešųjų pinigų, o ne juos generuoja. Ir tokių neproduktyvių investicijų daug. Jas vadinu Graikijos fenomenu, nes esu įsitikinęs, kad didelė dalis dabartinių šios šalies problemų susijusios su ES struktūrine pagalba, kurios Graikija gavo labai daug: vienintelė iš visų ES šalių – per 4 proc. šalies BVP. Tačiau daug investicijų buvo neproduktyvios – atvirkščiai, reikalaujančios finansinio palaikymo iš valstybės ar municipalitetų biudžeto, o tai skatina skolintis. Reikia griežtesnės finansinės drausmės, esminis klausimas – ar investicijos gali atsipirkti”, – pabrėžia K.Maniokas.
T.Buzo manymu, derėtų mažinti ne paramą verslui apskritai, bet investicijas į fizinį turtą. “Visų pirma turėtų eiti ne parama, o verslo konceptas, suvokimas, kaip verslas turi plėtotis, kaip jis gali konkuruoti tarptautiniu mastu. Tai niša, kurioje galima panaudoti ES struktūrinių fondų pinigus, nors geram verslo konceptui ir privačių lėšų pritraukimas neturėtų būti problema. Taigi, pirma, reikia investuoti į tarptautinėje rinkoje konkurencingą verslo planą, antra, į bendradarbiavimą su mokslininkais, nes trūksta gerų galimybių studijų apie mūsų išskirtinumą tarptautinėje rinkoje, trečia, reikia rizikos kapitalo kontrolės”, – vardija T.Buzas.
ES pinigai turi didinti mūsų konkurencingumą, todėl svarbiausia – rasti mūsų išskirtinumo nišas ir tam skirti daugiau pajėgumų bei lėšų.

Ar žinome, kuo norime būti
Didžiausi mūšiai dėl 2014–2020 m. ES milijardų vyks kitąmet. Lietuvoje ministerijos jau teikia savo pageidavimus, dirba šiems klausimams svarstyti sudaryta komisija. Tiesa, premjeras per savo patarėją Virgį Valentinavičių pareiškė, kad dar anksti apie tai kalbėti. Kažin ar tikrai taip.
“Kai nėra aiškios politinės valios, neprognozuojami ir nestrateguojami aiškūs valstybės prioritetai, tada ES lėšas ir pasidalija pavieniai politikai bei interesų grupės. Taip vyksta ne tik Lietuvoje – ir kitose šalyse. ES lėšų skirstymas turėtų būti labiau nukreiptas į kokį aiškesnį tikslą ir rezultatyvumą”, – neabejoja K.Maniokas.
R.Melnikienė pabrėžia, kad dabartiniu finansavimo laikotarpiu siekta padidinti atskirų ūkio subjektų konkurencingumą, o per ateinantį reikėtų suvokti, kad turime konkuruoti kaip regionas, kaip tai daro Šiaurės šalys, labai aiškiai suvokę savo interesą ir identifikavę savo privalumus. O tam reikia aiškiai nusistatyti strategiją. “Ar neturime idėjų, nes esame neturtingi, ar esame neturtingi, nes neturime idėjų? Turime išgryninti valstybės prioritetus, tačiau jų parinkimas turi būti naudingas didelei daliai žmonių. Ar galime šiandien atsakyti į klausimą, kokius Lietuvos žmonių poreikius tenkinome ES pinigais? Kokia dalis žmonių pajuto jų naudą?” – retoriškai klausia R.Melnikienė.
O R.Valiokas visą diskusiją apibūdina tokiais žodžiais: “Jei nenorime dar vieną etapą tiesiog išleisti ES pinigus ar jais pramisti, o norime sukurti tai, kas toliau generuotų darbo vietas, trauktų čia žmones ir investicijas, darytų valstybę klestinčią, tokią, kurioje pagaliau žmonės norėtų gyventi, reikia tais pinigais kurti “žadintuvo skambutį” – duoti pasauliui signalą, kad čia kažkas vyksta, kad esame kažkuo išskirtiniai, patrauklūs investuotojams. Privalumų mes tikrai turime nemažai. Rinkos rizikos kapitalistai ieško, kur įdėti pinigus, tik reikia jiems siųsti signalus, o kokius – turime apsispręsti patys.”
Finansų ministerija: “Prioritetų dokumentai – kitąmet”
Lietuvos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos panaudojimo strategijoje buvo nustatytos trys prioritetinės kryptys: produktyvūs žmogiškieji ištekliai žinių visuomenei, konkurencinga ekonomika, gyvenimo kokybė ir sanglauda. Šiuo metu įgyvendinama arba jau įgyvendinta projektų, kuriems skirtas finansavimas sudaro apie 70 proc. visos 2007–2013 m. ES struktūrinės paramos.
Sparčiau įgyvendinami transporto, verslo produktyvumo ir verslo aplinkos, užimtumo bei socialinės aprėpties gerinimo, lėčiau – švietimo, ūkio konkurencingumo ir ekonomikos augimui skirtų mokslinių tyrimų projektai. Tačiau tai nėra efektyvumo ar neefektyvumo įrodymas. Dažniausiai lėšų panaudojimo spartą lemia skirtingos priežastys – projektų specifiškumas, administraciniai gebėjimai, viešųjų pirkimų vykdymas ir pan.
Siekiant užtikrinti sėkmingą Lietuvos pasirengimą panaudoti 2014–2020 m. ES struktūrinę paramą, Vyriausybės nutarimu sudaryta komisija šiems klausimams spręsti. Šių metų pabaigoje EK turėtų pateikti siūlymus dėl ES sanglaudos politikos reglamentų, po to Lietuvoje bus rengiami 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos programavimo dokumentų projektai. Jie turi būti parengti 2012 m. antrąjį pusmetį. Konkrečios Lietuvai teksiančios sumos nežinomos – EK dar nėra pateikusi metodikos, kaip bus skaičiuojamos lėšos kiekvienai šaliai.

Premjero atstovas: “Kalbėti anksti”
Virginijus Valentinavičius, ministro pirmininko, konservatorių lyderio Andriaus Kubiliaus patarėjas:
“Apie konservatorių prioritetus dėl kitos ES finansinės perspektyvos kalbėti dar tikrai anksti. Kiek žinau, TS dar nėra išdiskutavusi šio klausimo, premjeras savo pasisakymuose yra minėjęs, kad kitoje perspektyvoje svarbu daugiau dėmesio skirti mokslui, kultūrai ir regionams, bet tai labiau pasiūlymai diskusijai, negu galutinė pozicija.”

Opozicijos atstovas: “Mokslui, ūkio plėtrai, energetikos projektams”

Algirdas Butkevičius, Socialdemokratų partijos pirmininkas:
“Paisant elementarių vadybos taisyklių, ES lėšas reikia paskirstyti pagal numatytą Lietuvos ilgalaikę ekonominio vystymosi strategiją. Jos turi būti panaudotos investicijoms į ūkio plėtrą ten, kur paskatintų didžiausią kapitalo grąžą, sukurtų darbo vietų. Taip pat reikia remti smulkųjį ir vidutinį verslą – be to kalbėti apie valstybės sėkmę neįmanoma.
Viena prioritetinių sričių – inovacijos, mokslas, nes turime didinti šalies konkurencingumą. Atskiras ES finansavimas tenka žemės ūkiui – čia reikia kovoti dėl panašaus dydžio išmokų, kokias gauna Prancūzijos ar Vokietijos žemdirbiai. Svarbūs strateginiai energetikos projektai, šilumos energijos gamybos pertvarka, nuo dujų pereinant prie biomasės, Ignalinos AE eksploatavimo nutraukimo darbų finansavimas. ES lėšų labai reikia ir transporto sektoriui.”