Į emigraciją jau žiūrime tarsi į ramiai pro šalį tekančią upę. Vienas kitas inteligentas paakina, kad reikia kovoti dėl valstybės, jos paveldo, kultūros, lietuviškumo išlikimo. Prof. Vytautas Landsbergis siūlo išmesti iš mokyklos mokytoją, kuri ragina abiturientus “kuo greičiau mauti iš Lietuvos”.

Dar daug kam sunku susitaikyti su tuo, kad teks rimtai kovoti dėl čia vis dar gyvenančių žmonių simpatijų Lietuvai, patriotizmo, blaivaus požiūrio į Lietuvos valstybės galimybes. Linkusiems emigruoti piliečiams būtina sukurti galimybes Lietuvoje oriai gyventi, kurti, dirbti. Jei čia neliks žmonių, neliks ir valstybės, o jos paveldas, kultūra, lietuviškumas liks tik knygose. Apie tai reikia galvoti visiems.

Pirmiausia pensininkams, tiek jau esamiems, tie būsimiems. Rūpintis tais, kurie uždirbs jiems pensijas. Politikams reikia rasti būdų, kaip konkuruoti su turtingomis Vakarų demokratijomis, kad Lietuvoje liktų pakankamai darbingų ir talentingų žmonių. Tik jie gali šią valstybę ištempti iš ekonominio atsilikimo ir garantuoti jos ilgalaikį egzistavimą.

Imigrantų įsileidimas iš Rytų mažai ką padės, nes jie Lietuvoje ilgai neužsibus. Lėks toliau į Vakarus: jei jau ieško kur geriau, tai ieškos vietų, kur tikrai geriau. Vargu ar jie patikės “Newsweek” gero gyvenimo reitingu, pagal kurį Lietuva 34 vietoje.

Politikai turėtų rimtai rūpintis, kaip stabdyti emigraciją, nes jei neliks vidurinio sluoksnio, Lietuvos politinis gyvenimas sumenks ir nuskurs. Pensininkai ir kiti vyresnio amžiaus žmonės nebalsuos už jokias reformas ar inovacijas. Jie rinksis Lietuvos gelbėtojus populistus ir blaškysis tarp paksų ir uspaskichų. Emigracija savo pasekmėmis daug didesnis reiškinys nei tik darbingų piliečių išvykimas iš šalies. Likusiems Lietuvoje šis reiškinys jau sukelia ir dar sukels įvairių naujų neigiamų reiškinių.

Iš esmės galimi du Lietuvos ateities scenarijai. Pirmas: darbingo amžiaus piliečiams, norintiems plėtoti savo verslus ir talentus, reikia suteikti rimtas mokesčių privilegijas stambiojo verslo, monopolijų, užsienio kapitalo įmonių ir net pensininkų atžvilgiu. Tokių privilegijų tikslas – auginti smulkųjį ir vidutinį verslą, bet ne tik. Svarbiausia išlaikyti šiuos žmones Lietuvoje. Duoti jiems viltį, kad ir čia jie gali oriai gyventi, kad jie reikalingi. Šis scenarijus gali būti veiksmingas, bet nėra panacėja nuo emigracijos.

Kitas scenarijus realesnis: turime susitaikyti su masine emigracija. Ji niekada nesibaigs. Darbingi ir talentingi lietuviai keliaus ten, kur manys galintys susikurti geresnį gyvenimą. Taigi Lietuvos gyventojų nuolat mažės. Tik sociologai ir demografai gali atsakyti, kiek čia mūsų bus po 10 ar 20 metų. Gal trys milijonai, o gal tik du su puse ar dar mažiau.

Politikai turi susitarti, kad jie privalo sparčiai sumažinti ir efektyvinti viešąjį sektorių, pritaikyti jį gerokai mažesniam gyventojų skaičiui. Gimnazijų, universitetų, ligoninių, kitų viešųjų įstaigų turi likti tiek, kiek jų tikrai reikia esant mažiau gyventojų.