Harry Trumanui, trisdešimt trečiajam JAV prezidentui, patiktų vadovauti dabartinei Lietuvai. Kartą jis yra pasakęs, kad norėtų sutikti vienarankį ekonomistą, nes visi jo patarėjai sakydavo: “viena vertus…, tačiau kita vertus…”. Lietuvoje dauguma reiškinių suprantami vienareikšmiškai ir neginčijamai. Mokesčių didinimas yra blogai. Socialinių išmokų didinimas yra gerai. Emigracija yra blogai. Vienareikšmiškai. Tačiau kiekvienas veiksmas, sprendimas, reiškinys juk turi ir privalumų, ir trūkumų. Kadangi apie emigraciją Lietuvoje kalbama tik kaip apie neigiamą reiškinį, keliantį grėsmę Lietuvos identitetui, norėtųsi pažvelgti į ją kitu kampu.

Per pastaruosius dešimt metų oficialiai emigravo beveik 150 tūkst. šalies gyventojų, tačiau neregistruotos emigracijos mastai dar didesni. Nors labai išsamių tyrimų nėra, dauguma įverčių rodo, kad savo išvykimo iš šalies neregistruoja maždaug pusė emigrantų. Tačiau migracijos saldo (įvertinus imigravusius ir reemigravusius) ne toks bauginantis – tik kiek daugiau nei 60 tūkst. gyventojų. Lietuva labai riboja imigraciją ir prieš suteikdama leidimą dirbti ir gyventi šalyje atsižvelgia į potencialaus imigranto kompetencijas bei darbo rinkos poreikius (patirtis rodo, kad gauti leidimą ne ES piliečiui profesoriui dirbti Lietuvos universitete gali trukti iki pusmečio). Tuo tarpu dauguma emigruojančiųjų yra žemesnės kvalifikacijos darbuotojai, išvykstantys dirbti mažos pridėtinės vertės darbus. Taigi galima manyti, kad kokybinis migracijos saldo yra teigiamas ir naudingas Lietuvai.

Dalies gyventojų emigracija nebūtinai yra blogas reiškinys – ypač jei emigruoja ne novatoriška, žemesnės kvalifikacijos darbo jėga. Tikėtina, kad būtent tokie lietuviai ir emigruoja, nes būdami kūrybingi ir iniciatyvūs, galimybių dirbti bei užsidirbti rastų ir Lietuvoje. Tyrimai rodo, kad dažniausios emigracijos priežastys Lietuvoje yra nepakankamas darbo užmokestis ir nedarbas. Nuolat girdime, kad emigruoja tie, kurie nebesugeba rasti darbo (arba susikurti darbo vietos) ir išlaikyti savęs bei savo šeimos.

Turėtume ne raudoti dėl to, o džiaugtis, kad netgi mažiausiai kompetentinga darbo jėga yra mobili ir gali susirasti darbo kitose šalyse. Ir išlaikyti ne tik save, bet ir Lietuvoje likusius šeimos narius. Pavyzdžiui, pernai grynosios privačių asmenų perlaidos iš užsienio viršijo milijardą litų, o nuo įstojimo į Europos Sąjungą grynosios privačių asmenų perlaidos jau viršijo 7 mlrd. Lt. Kas čia blogo, kad kažkurių darbuotojų kompetencija šalyje tuo metu nėra reikalinga, tačiau dirbdami užsienyje jie gali išlaikyti save bei Lietuvoje likusius artimuosius?

Lietuviai 50 metų gyveno visiškai uždaroje visuomenėje, nematydami ir dėl to dabar negalintys toleruoti skirtingų rasių, politinių, religinių ir seksualinių pažiūrų. Provincialių, neišsilavinusių piliečių emigracija yra geras reiškinys vien dėl to, kad jie pamato pasaulio, praplečia akiratį, keičia požiūras ar tiesiog išmoksta užsienio kalbų.

Tik reikėtų siekti, kad kuo daugiau emigrantų deklaruotų išvykimą iš šalies. Pirmas geras (nors ir atsitiktinis) žingsnis buvo privalomojo socialinio draudimo mokestis nedirbantiesiems, tačiau Vyriausybė galėtų rasti būdų, kaip užregistruoti ir tuos, kurie nesidomi Lietuvos aktualijomis ir nebeketina čia grįžti. Tokia statistika naudinga ne tik dėl to, kad būtų galima nuolat žinoti tikslų emigracijos ir reemigracijos mastą, emigrantų kvalifikaciją ir išvykimo priežastis, bet tai ir leistų “pagerinti” kai kuriuos santykinius makroekonominius rodiklius, pavyzdžiui, BVP, tenkantį vienam gyventojui. Gali būti, kad patikslinę gyventojų skaičių pagal šį rodiklį pralenktume Estiją ir Lenkiją. Tai ne tik būtų gera žinia, kuri leistų mums pasidžiaugti, kad vienas šalies gyventojas sukuria daugiau BVP nei kaimyninėse šalyse, bet ir galėtų pagerinti Lietuvos įvaizdį užsienio investuotojų akyse.

Be to, tai išryškintų ir dar labiau atkreiptų dėmesį į kitus ir taip blogus Lietuvos rodiklius – per didelį skaičių vienam gyventojui tenkančių viešąsias paslaugas teikiančių specialistų. Galbūt tada taptų aišku, kad reikia mažinti gydytojų, mokytojų, ugniagesių ir kitų specialistų, padidinant jų teikiamų paslaugų kokybę – greičiausiai skatinant privataus sektoriaus dalyvavimą ir investicijas.

Žinoma, jei emigruoja potencialiausi (nesakau – jauni), kūrybingiausi ir talentingiausi visuomenės nariai, tai jau kelia pavojų ilgalaikiam šalies konkurencingumui ir jos identitetui. Tačiau kol nežinome, kas, kada ir kodėl emigruoja bei reemigruoja, nerimas ir dramatizavimas gali būti perdėtas.