"Veido" archyvas

Tėvai žino, kad prašyti vaiko gražiai elgtis už atlygį yra taip pat neprotinga, kaip ir už negražius žodžius žadėti išplauti burnytę muilu. Tačiau prekybos centre mažas šokoladukas mainais už apsipirkimą be streso neatrodo jau toks blogas sandoris…

Papirkinėjimas gali atrodyti visai nežalingas, tačiau tai netiesa. Kyšiai moko vaikus tikėtis atpildo už elementarų gerą elgesį. Atlikite savo šeimoje testą: paprašykite ko nors vaikų, pavyzdžiui, padėti sutvarkyti virtuvę. Jei atsakys: “Gerai, bet ar paskui galėsiu žiūrėti filmukus?” (nors prieš tai neleidote), tai jau reikš, kad metas susirūpinti. Juk tenorėjote pagalbos, o įjunkėte vaikus į reketą.

Floridos universitete (JAV) atlikti tyrimai atskleidė, kad pradinukai, kuriems už atsakymus į paprastus klausimus buvo atlyginama, mažiau pasitikėjo savo žiniomis nei tie, kurie nieko negaudavo. O štai Toronto universiteto tyrimai įrodo, kad 4–7 metų vaikai, kurie buvo perdėtai giriami už dosnumą, galiausiai ėmė mažiau viskuo dalytis su draugais.

Atlygis atima iš vaiko galimybę gerai pasielgus gerai ir pasijusti. Juk mokytojai neatsilygins už atliktus namų darbus, darbdaviai nežadės premijos, kad tik jie užbaigtų pradėtą projektą. Todėl tą darę turi liautis ir tėvai.

Suprantama, jokie tėvai nelinki vaikui blogo, juo labiau nenori atimti pasitikėjimo savimi. Tačiau liautis kyšininkavus nėra taip lengva.

Sudarykite galimybę spręsti patiems

Kaip kovoti su vaikų ožiais, kurie vienaip ar kitaip baigiasi mamos ar tėčio kapituliavimu. Kaip prišnekinti juos būti sukalbamesnius? Visų pirma paaiškinkite vaikams taisyklių priežastis ir iškart išdėstykite, kas laukia, kai jų nesilaikoma. Be to, vaikai labiau linkę paklusti, jei jie jaučiasi patys šito norį.

• Situacija. Lauke vėsu, tačiau šešerių Dovilė į darželį jau pasipuošusi – trumpas sijonas, gražios plonytės pėdkelnės. Įkalbinėjama apsimauti šiltas kelnes mergaitė atsako: “Mano kojos niekada nešąla.” Akivaizdu, kad niekada nešąla ir rankos, nes ji užsispiria apsieiti be pirštinių. Visa Dovilės povyza rodo, kad tuojau ji iškels sceną. O mama skuba… Ir jos mintys pakrypsta pažįstama linkme – ką čia pasiūlius, kad mieliausioji skubiai apsimuturiuotų. Tačiau ydingą minčių kursą reikia keisti. Dovilė juk sutiks persirengti, jei suvoks, kaip lauke šalta. Dar labiau tikėtina, kad tai padaryti ji sutiks, jei manys, kad persirengti – jos, o ne mamos mintis. Tad mamai belieka pasakyti: “Gerai, eik laukan ir pabūk kelias minutes (pavalyk šepečiu mašiną ar tiesiog luktelėk manęs). Jei nepasirodys šalta, galėsi taip eiti į darželį.” Dovilė išrūksta į kiemą kaip petarda, trokšdama įrodyti savo teisybę. Šiuo atveju svarbu išlaukti… Po kelių minučių ji įgriūva vidun: “Šalta!” Ir beveik nevėluodamos jos išeina su kelnėmis ir pirštinėmis.

Išgirskite vaiką iki galo

Specialistai lygina atlygius su “pleistro efektu” – jie gali paraginti vaiką paklusti tą akimirksnį, tačiau pleistras juk negydo giliau slypinčios ligos. Vaikai visuomet turi priežasčių spyriotis. Tokiu elgesiu jie nori kažką pasakyti. Išsiaiškinkite viską iki panagių. Galbūt jis ožiuojasi pakeliui į plaukimo treniruotes todėl, kad baiminasi, jog vanduo bus per šaltas arba jis grauš akis. Išsiaiškinę problemą, galėsite ją spręsti (pasiūlyti pirma pastovėti po šiltu dušu arba nupirkti akinukus), ir nebereikės vaiko papirkinėti (pažadant po baseino užsukti į žaislų parduotuvę).

• Situacija. Pirmadienio rytas, išaušęs po pasiutiškai aktyvaus savaitgalio, kai buvo važiuojama slidinėti, svečiuotasi pas draugus ir vėlai eita gulti. Tėtis žadina Julių, bet šis, iškėlęs kojas iš lovos apsirauda: “Nenoooooriu į darželį! Prašauuuu, galiu neiti.” Tėtis mėgina įtikinti sūnų, kaip jam ten bus smagu su draugais, bet Julius sriūbauja vis garsiau. Galbūt jo ašaras nubrauktų pažadas vakare užsisakyti picą į namus. Bet visų pirma tėčiui verta išsiaiškinti, kas paskatino tokį Juliukui nebūdingą elgesį, ir tik paskui mąstyti, kaip slopinti maištą. Atidžiau pažvelgus, sūnaus skruostai pasirodo paraudę, o kaktytė įtartinai karšta. Paklaustas, ar nori miego, mažasis užsnūsta vos prisiglaudęs prie pagalvės. Popiet Juliui karštis pakyla iki 39 laipsnių. Tėtis pamoką išmoko: prieš nuspręsdamas, kad sūnus ožiuojasi, visada patikrink jo savijautą.

Mylėkite ir save

Dažna klaida, kurią daro tėvai, yra ta, kad jie pernelyg išaukština vaiko poreikius, visai pamiršdami savuosius. Įtampos akimirką tėvai kur kas labiau linkę užgesinti gaisrą pakištukais, jei patys yra pernelyg pavargę. Daugiau jėgų turintys tėvai dar randa jų ir kitiems auklėjimo sprendimams. Tad filosofija paprasta: dažniau (geriausia – reguliariai) įkraukite savąsias baterijas, tuomet ir kantrybės bendraujant su vaikais bus daugiau.

• Situacija. Pavargusi po sunkios dienos, tetrokštate masažo SPA salone, bet – kaip visada – tokios prabangos sau leisti negalite. Tačiau ne viskas prarasta – galima vietoj vienos ilgesnės poilsio dozės ją išskaidyti į mažesnes. Tarkime, per penkias minutes galite atlikti keletą jogos asanų arba parašyti elektroninį laišką draugei. Neišnaudokite tokių penkiaminučių (kai vienas vaikas ramiai piešia, kitas džyrina mašinytėmis kilimą) kuopti virtuvei arba sąskaitoms apmokėti. Jokiu būdu! Griūkite ant sofos ir perskaitykite vieną gerą žurnalo straipsnį. Pailsėjus nebeatrodys, kad pasigimdėte tik du galvos skausmus, kurie nenori tvarkyti savo pačių palikto šiukšlynėlio. Ir gal nebereikės slopinti galvosopio pažadu, kad jei susitvarkys, galės prieš miegą nesiprausti… Galbūt net surengsite varžybas, kas greičiau pasislėps – pieštukai stalčiuje ar mašinytės garaže?

Pašalinkite kibirkštis

Jei išgyvendinote papirkinėjimą iš namų iki pat slenksčio, ties juo kartais užstringate ir nebeperlipate… Dažnai kyšių sistema išlieka kokiais nors konkrečiais atvejais, keliančiais jūsų šeimai daugiausia streso. Pakeisti savo elgesį tokiose situacijose sunkiausia, būtent todėl dažniausiai ir pasiduodate. Tačiau sprendimas yra – keiskite situacijos modelį. Darykite kažką (bet ką!), kad išvengtumėte streso.

• Situacija. Ištraukti Urtę iš patalo ir išjudinti – nelengva užduotis. Kiek kartų mama bandė paankstinti kėlimosi laiką, viskas veltui – vis tiek jiedvi išlekia vėluodamos. Mergaitei reikia motyvo, bet juk mama “treniruojasi” nepapirkinėti… Tad mama ima fantazuoti, ką Urtė spėtų ryte nuveikti, jei atsikeltų 15 minučių anksčiau. Galbūt net pašokti, garsiai įjungusi muziką? Nors tai irgi šiek tiek kvepia kyšiu, tačiau, pasak specialistų, šiokia tokia paskata iš anksto (o ne tuomet, kai vaikas jau rodo ragus) – tai dar priimtina pozityvaus skatinimo forma. Ką gi, kitą rytą žadintuvui supypsėjus anksčiau, mama neišgirsta nė vieno prieštaraujančio garso. Pavalgius ir apsirengus Urtei lieka penkios minutės. Mama šiek tiek nusivilia, kad vietoj šokių duktė pasirenka “Kempiniuką”, tačiau juk svarbu laimėti ne mūšį, o karą.

Šviesa tunelio gale

Kiek laiko prireiks šitaip save gaudyti už liežuvio, kad nuo jo nenusprūstų pažadas? Maždaug mėnesio turėtų pakakti. Vaikai, deja, taip greit neatsitrauks. Neišsigąskite, kartais zyzimas ir ožiai gali net sustiprėti. Tačiau psichologai teigia, kad tėvams nustojus papirkinėti, mažieji instinktyviai stengiasi susigrąžinti, kas prarasta. Jei nepasiduosite, vieną dieną su tuo susitaikys ir jie.

Tad nepasiduokite. Jei sūnus parduotuvėje ims šakotis, nestumkite vežimėlio prie gardėsių lentynos. Išsitraukite iš rankinės sveiką užkandį, kurį apgalvojusi įsidėjote dar namie. Protestą ignoruoti padės mintis apie tai, kaip sūnui užmigus ramiai pažiūrėsite “Hausą”. Tai – mažytis kyšis sau už gerą elgesį.