Apie tokius sprendimus, kaip Dalios Grybauskaitės atsisakymas vykti į Baltijos šalių ir Lenkijos prezidentų susitikimą Varšuvoje, Napoleono laikų Prancūzijoje buvo pasakyta: “Tai blogiau nei nusikaltimas – tai klaida.” Maža to – kadangi klaida klaidai nelygi, tai, ką padarė D.Grybauskaitė, yra strateginė klaida, ilgainiui galinti nustumti tiek ją pačią, tiek Lietuvą į šoną nuo bet kokių plataus masto politinių sprendimų priėmimo Baltijos jūros regione ir NATO.
Norint geriau suvokti, ką pridirbo (deja, tenka vartoti būtent tokį jos veiksmo apibūdinimą) D.Grybauskaitė, reikia šiek tiek išsamiau panagrinėti, kokius sprendimus po mėnesio Čikagoje ketinama daryti per NATO viršūnių susitikimą. Greta kitų, ten bus sprendžiama dėl Lietuvai gyvybiškai svarbaus klausimo: NATO valstybių teritorijos gynybos pinigų taupymo sąlygomis. Juodu ant balto į Čikagos susitikimo programą šalia kelių kitų ilgalaikių daugiašalių NATO projektų įrašytas ir Baltijos šalių oro policijos klausimas.
Jei paprasčiau, Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, seniai siekia, kad aštuonerius metus NATO vykdoma mūsų oro erdvės apsauga iš trumpalaikių operacijų, dėl kurių pratęsimo kaskart tenka įkalbinėti tiek centrinę NATO vadovybę, tiek šalis nares, virstų nuolatine, daugeliui dešimtmečių į priekį suplanuota NATO misija. Tokia, kokia šaltojo karo laikais buvo Islandijos ar Atlanto vandenyno sauga nuo sovietų povandeninių laivų. Kadangi sprendimas dėl oro policijos, kaip pabrėžia Aljanso vadovybė, turi būti padarytas visuotinio gynybos išlaidų taupymo sąlygomis, akivaizdu, kad Baltijos valstybės turi labai rimtai argumentuoti savo poreikį, taip pat užsitikrinti kuo didesnio būrio regiono sąjungininkių paramą. Ypač tai svarbu Lietuvai, kuri visą narystės Aljanse laikotarpį mažina savo gynybos išlaidas ir kurios balsas NATO dėl šios priežasties smarkiai nusilpęs.
Būtent apie šiuos strateginius sprendimus pasikalbėti Lenkijos prezidentas Bronislawas Komorowskis ir kvietė tiek D.Grybauskaitę, tiek Andrį Berzinį, tiek Toomą Hendriką Ilvesą – suderinti pozicijų, išsiaiškinti visų nesklandumų, kad Čikagoje regionas kalbėtų vienu balsu. Ypač kad, pagal NATO teritorijos gynybos dokumentus, Baltijos šalys ir Lenkija krizės atveju veikia ir ginamos pagal vieną planą.
Štai tokiame NATO regioninių sąjungininkų pasitarime dėl bendros gynybos D.Grybauskaitė ir atsisakė dalyvauti. Be jokio konkretaus pasiaiškinimo tiek partneriams, tiek Lietuvos visuomenei. Ką ten visuomenei – netgi dalis aukščiausių valstybės politikų ir diplomatų buvo tiesiog pastatyti prieš faktą: prezidentė į Varšuvą nevažiuos, nes nemato reikalo. Neoficialių kalbų, esą neįvardyti Lenkijos politikai ar diplomatai neva siejantys lenkų mažumos padėtį Lietuvoje su Lenkijos aviacijos dalyvavimu oro policijos misijoje, rimta priežastimi laikyti negalima. Viena, todėl, kad į tai, kas nėra oficialu, negalima reaguoti valstybės vadovo lygmeniu, antra, todėl, kad jeigu šios kalbos tikrai buvo, važiuoti į Varšuvą aiškintis, derėtis ir įtikinėti yra Lietuvos gyvybinis interesas, prieš kurį blanksta visos asmeninės D.Grybauskaitės ambicijos. Tai tiesioginė valstybės vadovo pareiga, kurią ji paprasčiausiai atsisakė vykdyti. Beje, šiemet jau nebe pirmą kartą.
Užsiožiavusi dėl Varšuvos, D.Grybauskaitė padarė tris itin blogus Lietuvai darbus: viena, tegu netiesiogiai, bet suabejodama, ar Lenkija ketina vykdyti savo įsipareigojimus Aljanso 5-ajam straipsniui dėl kolektyvinės gynybos, ji kartu suabejojo visos NATO, kaip kolektyvinės gynybos organizacijos, patikimumu. Šitai Lietuvai dar ne kartą bus priminta pačiu aukščiausiu lygiu.
Antra, ji parodė, kad Lietuva nėra linkusi spręsti nesutarimų su sąjungininkėmis civilizuotų derybų keliu, bet renkasi vaikų darželio lygio taktiką: jei jūs šitaip, tai aš su jumis nežaidžiu. Tai reiškia, kad nuo šiol su D.Grybauskaite niekas nešnekės rimtais klausimais. Po atsisakymo važiuoti į Prahą pas Baracką Obamą jai užsitrenkė Vašingtono durys, dabar užsitrenks visos. Kartu su ja – ir Lietuvai, bent jau kol jai vadovauja D.Grybauskaitė.
Trečia, ji įkirto pleištą tarp Lenkijos ir kitų Baltijos šalių, skaldydama bendrą regiono gynybą. Kartu D.Grybauskaitė nuteikė prieš Lietuvą ne tik Lenkiją, bet ir Latviją su Estija. Iš esmės ji grįžo prie Lietuvai pražūtingos tarpukariu Antano Smetonos vykdytos politikos, per kurią taip ir negimė Mažoji, arba Baltijos, Antantė. Kaip dabar žinome, tuomet už tokią politiką A.Smetonai mokėjo Maskva. Apie tai, kas antivalstybinei politikai įkvėpė D.Grybauskaitę, tikiuosi, sužinosime greičiau nei po penkių dešimtmečių.
P.S. Berašant atėjo žinia – pusmetį rengtas Baltijos ir Šiaurės šalių viršūnių susitikimas Vilniuje balandžio mėnesį neįvyks. Pagrindinės dalyvės pranešė turinčios kitų svarbių užsiėmimų. Žinant, kokį pagreitį pastaraisiais metais yra įgavęs Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimas, ir žinant, kad šiemet Lietuva yra jo koordinatorė, tai skamba kaip rafinuota diplomatinė patyčia iš susireikšminusios, padorioje draugijoje elgtis nemokančios trepsės.

D.Grybauskaitė grįžo prie Lietuvai pražūtingos tarpukariu A.Smetonos vykdytos politikos, už kurią tuomet jam mokėjo Maskva.