- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Biudžeto skylėje – prioritetų begalybė

Autorius: veidas.lt | 2015 10 13 @ 08:30 | Politika | No Comments

BFL

 

Renovuota viena Vilniaus r. mokykla stovi tuščia – joje neliko mokinių. Bet pastatas renovuotas su ES parama, tad kelerius artimiausius metus negalima keisti jo paskirties, o prižiūrėti ir šildyti reikia. Taip pleškinami mokesčių mokėtojų pinigai, o ataskaitose rodoma, kad mokykla renovuota ir net padidintas jos energinis efektyvumas. Neūkiškumo, gal net korupcijos apraiškų apstu ir 2016 m. biudžeto projekte.

Aušra LĖKA

Ateitis ir vėl atidėta dar vėlesnei ateičiai. Tokia tezė skamba taip pat absurdiškai, kaip ir absurdas, kad 2016-ieji, kurie pagal įvairias projekcijas pagaliau turėjo tapti nebedeficitinio biudžeto metais, tokie nebus, o šie planai ir vėl atidėti ateičiai. Valstybės biudžete, jei bus patvirtintas Vyriausybės parengtas projektas, kitąmet bus netgi 1,7 karto didesnė nei 2015 m. skylė. Burbulas tarp pajamų ir išlaidų ketvirti metai iš eilės pučiasi vis labiau.

Jei privatus verslas investicijas skirstytų taip, kaip Valstybės investicijų programoje, iš karto bankrutuotų. Bet valstybė nebankrutuoja – mokesčių mokėtojai pinigų suneš, o kiek trūks, dar paauginsime skolos kuprą ateinančioms kartoms.

Kuo skiriasi valstybės ir privataus verslo investicijų principai

Mokyklos Vilniaus rajone pavyzdys – tik vienas absurdas. Valstybės investicijų programoje daug kas kelia nuostabą. „Visos investicijos dėliojamos ne pagal prioritetus, dėl kurių politikai būtų sutarę, o toms sritims, kuriose galima gauti ES lėšų“, – stebisi Investuotojų asociacijos valdybos narys, turto valdymo įmonės „INVL Asset Management“ fondų investicijų vadovas Vaidotas Rūkas.

Pavyzdžiui, ankstesnė, ikikrizinė socialdemokratų vyriausybė didžiulę ES lėšų dalį investavo į vandenvalą. Be abejonės, tos investicijos buvo reikalingos, tačiau gal būtų buvę efektyviau jau tada investuoti į šildymo sritį, kas aktualiau tiek žmonių išlaidoms, tiek valstybės importo poreikiui, nes taip buvo galima sumažinti dujų importo apimtis.

Štai kitąmet beveik pusė valstybės investicijų sumos (556 mln. Eur) turėtų tekti transporto sektoriui – keliams, geležinkeliams. Antra pagal planuojamas investicijas sritis – energetiniai projektai (ES parama energijos efektyvumui skatinti, elektros jungtys ir kt.), tam planuojama skirti 181 mln. Eur. Galima pagirti, kad energetinio saugumo proveržį, pradėtą ankstesnės Vyriausybės šiandieninė tęsia: teisingai nusistatė prioritetus, išlaiko tempą ir, panašu, bus įgyvendinti dujų, elektros projektai, kažkiek pasistūmėta šilumos ūkio pokyčių srityje.

Lėšos į transporto ir energetikos projektus sudaro 60 proc. visų valstybės planuojamų investicijų.

Investicijų ekspertas įžvelgia vienintelę sritį, kur matomas politinis sprendimas – krašto apsauga, jai numatytas maždaug trečdaliu didesnis nei 2015 m. finansavimas – 86 mln. Eur.

Kitoms sritims – sveikatos, aplinkos apsaugai, gynybai, valstybės valdymui ir kt. – likę investicijų programos 40 proc. lėšų paskirstyta lygiau: „prabėgama“ pro visas sritis ir visiems numetama po gabaliuką. Tad kai kurie projektai tęsiasi jau 10–15 metų, kasmet jiems skiriant nemenką sumą. Pavyzdžiui, Valstybės saugumo departamento pastato Pilaitėje statyboms, kurios turėjo būti baigtos dar 2007 m., kitąmet vėl planuojama skirti 4,3 mln. Eur., o projekto pabaiga nukelta į 2020 m.

V.Rūkas lygina: „Verslo įmonės, investuotojai projektus vykdo kitaip – nusistato kažkokį protingą laikotarpį ir per jį projektą užbaigia. O analizuojant Valstybės investicijų programą susidaro įspūdis, kad esmė – patekti į šį sąrašą ir pradėti kažką daryti, žinant, kad paskui kasmet išsipeši kažkiek valstybės pinigų, nes projektas jau pradėtas.“

Ekonomistas primena, kad ankstesnė, Andriaus Kubiliaus, Vyriausybė krizės metais ypač trūkstant lėšų, bandė atidėti naujus projektus ir susikoncentruoti užbaigti pradėtus. Ekonomiškai efektyviau imti ir pabaigti pradėtus projektus, bet politikams „vertingiau“ kasmet visiems skyrinėti po truputį. Tai būdinga ir šios Vyriausybės investicijų programai.

Kitas, V.Rūko vertinimu, investicijų programos išskirtinumas – kad regionai sulaukia daugiau dėmesio nei didesni miestai. Jam susidaro įspūdis, kad politikai atiduoda duoklę savo kraštui, regionui, kur yra išrinkti, ir vis prastumia kokį projektą. Jei Valstybės investicijų programa (kaip kad privačiose investicijose į projektus) būtų vertinama taikant kaštų ir naudos analizę, paaiškėtų, ar nutiesti kelią kaime, sutaisyti šaligatvį, kuriuo vaikšto vos dešimtys žmonių, tiek pat efektyvu, kiek sutvarkyti gatvę Vilniuje, kur praeina tūkstančiai žmonių. Suskaičiavus investicijos naudą, tenkantį žmogui, skirtumas būtų iškalbingas.

„Nežinau, ar tai neūkiškumo, ar pataikavimo savo rinkėjams, ar tokios politikos, ar, nedrįsčiau sakyti, bet gal korupcijos pasekmė, bet politikai kryptingai siekia, kad regionai gautų didesnę dalį nei didesni miestai“, –  Valstybės investicijų programą kritikuoja ekonomistas V.Rūkas.

Jis pripažįsta: politikų ir ekonomistų, investuotojų požiūriai gali būti skirtingi, ir tai nėra blogai, nes politikai turi atstovauti savo rinkėjui. Bet jam labai norėtųsi, jog tai, kas Lietuvoje sekasi, būtų stumtelėta į priekį, kad dar labiau sektųsi, ir riboti investicijas į tai, kas nesiseka. Kaip su moksleiviais vyresnėse klasėse: jei kuris nori būti IT specialistas, jam chemijos pradmenis žinoti vertinga, bet dėmesys teskiriamas būsimai specialybei.

„Lygiai taip su regionais: gražiausias aikštes įrengiame kelių šimtų gyventojų miesteliuose, kuriuose bus ta aikštė ar ne, žmonės iš ten vis tiek išvažiuos, nes ne ten verslai, ne ten pinigai, ne ten aukštosios mokyklos ir geros darbo vietos. Jei matome, kad keliuose miestuose ar regionuose tie procesai geresni, padėkime jiems, nes mes konkuruojame ne tarpusavyje – ne Radviliškis su Joniškiu, o Lietuva su Norvegija ar Airija. Tai padarykime, kad Lietuvai būtų geriau“, – argumentuoja V.Rūkas.

Arba universitetų skaičius: visiems kažkiek skiriama lėšų, bet gal geriau turėti vieną ar kelis labai gerus, kad galėtume konkuruoti ir galėtume mokėti tokias algas dėstytojams iš užsienio ar lietuviams, kad jiems nereiktų mokėti pašalpų, kaip ketina daryti Vilniaus universitetas.

Privačiame versle – aksioma: jei investuoji į žlungantį verslą, kuo daugiau įdėsi pinigų, tuo daugiau prarasi. Pavyzdžiui, „Lietuvos jūsų laivininkystė“, kuri gelbėjama valstybei priklausančių įmonių paskolomis. „Kodėl niekas neskaičiavo, ar parama kitai sričiai nebūtų atnešusi didesnės naudos? A.Butkevičiaus Vyriausybės investicijų politikoje nematau kryptingumo, jokios naujos minties, jokių prioritetų, išskyrus išasfaltuoti regionuose gatves ir kelius“, – vertina Investuotojų asociacijos atstovas.

Nustatyti, kas svarbu, reiškia rasti, kas mažiau svarbu

„Net banalu sakyti, bet didžiausia biudžeto formavimo yda – kaip ir visus nepriklausomybės metus, jo deficitas. Ir jis didėja ketveri metai iš eilės. Kai tvirtinami vidutinio laikotarpio planai, biudžeto subalansavimas ir atsakingas žiūrėjimas į finansus vis numatomas ateityje, bet tai niekada neateina, nes vis atsiranda priežasčių – tai ekonominė krizė, tai naujų aktualijų prioritetai“, – konstatuoja Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentas Vytautas Žukauskas.

Jo vertinimu, 2016 m. valstybės biudžeto pajamų rodikliai suplanuoti pagal gana realų Finansų ministerijos parengtą ūkio raidos scenarijų, prognozuojantį 3,2 proc. BVP augimą, 1,4 proc. vidutinę metinę infliaciją, 5,3 proc. vidutinio darbo užmokesčio didėjimą, 8,8 proc. nedarbo lygį.

Panašios ir kitų institucijų BVP augimo prognozės (Lietuvos banko – 3,2, Europos Komisijos – 3,3, SEB – 2,8 proc.). Tiesa, prognozių tendencijos optimizmo nekelia: pernai gruodį Lietuvos bankas prognozavo, kad BVP 2015 m. augs 3,1 proc., o iki rugsėjo prognozė susmego iki 1,6 proc. Sumažinta ir kitų metų BVP augimo prognozė (nuo 3,4 iki 3,2 proc.). Tad LLRI kelia klausimą: ar realistiška 2016 m. tikėtis dvigubai spartesnio nei šiemet BVP augimo?

Lietuvos bankas kitais metais prognozuoja ir lėtesnį, nei įkalkuliuota į biudžeto projektą, darbo užmokesčio didėjimą (4,9 proc.), aukštesnį nedarbo lygį (9,1 proc.).

Nors šiemet per aštuonis mėnesius gyventojų pajamų mokesčio į valstybės biudžetą surinkta 7,5 mln. Eur (3,2 proc.) daugiau, nei buvo planuota, tačiau 14 mln. Eur (5,4 proc.) mažiau nei per tą patį laikotarpį pernai.

LLRI vertinimu, sparčiai didinant minimalų atlyginimą dalis įmonių, neišgalinčių jo mokėti, renkasi pasitraukti į šešėlį. 2016 m. minimalią algą dar padidinus nuo 300 iki 350 Eur egzistuoja tikimybė, kad planuojamos pajamos iš gyventojų pajamų mokesčio nebus surinktos.

Be to, LLRI atkreipia dėmesį, kad ankstesnėse ekonominio augimo prognozėse buvo numatytas daug spartesnis eksporto rinkų augimas, kurį turėjo lemti įsibėgėjusi ES ekonomika. Tačiau jau pirmąjį 2015 m. ketvirtį lietuviškos produkcijos paklausa sumažėjo ir ES šalyse. Mažėjant Lietuvos gamybos sektoriaus investicijoms į ilgalaikį turtą ir didėjant vienetinėms darbo sąnaudoms gamybos sektoriuje tai gali varžyti eksporto rinkoms dirbančių gamybos sektorių potencialą.

Vis dėlto pajamų planas, palyginti su išlaidų, netgi labai realus. „Išlaidos didės sparčiau nei ekonomika ir kainų augimas, o tai reiškia, kad viešasis sektorius ir toliau kainuos brangiau ir brangs daugiau nei Finansų ministerijos prognozuojamas bendras kainų augimas (1,4 proc.)“, – ką iš tikrųjų reiškia išlaidų didėjimas, aiškina LLRI ekspertas V.Žukauskas.

Valstybės biudžeto pajamos, palyginti su 2015 m., netgi mažėja (tiesa, nedaug, 75 mln., 0,9 proc.), o štai išlaidos pučiasi 171 mln. Eur, 2,1 proc. Apie 70 proc. išlaidų padidėjimo (ir apie 38 proc. valstybės biudžeto deficito) sudaro išlaidos krašto apsaugos finansavimui didinti, pabėgėliams primti ir kultūros, meno, socialinių darbuotojų darbo užmokesčiui kelti.

„Tai rodo, kad valdantieji apsibrėžę prioritetus – krašto apsaugą, pabėgėlių priėmimą, viešojo sektoriaus atlyginimų didinimą. Tačiau tikras prioritetų identifikavimas – ne rasti, kur dar išleisti lėšų, bet pasakyti, kas nėra prioritetas ir kur galima išleisti jų dar  mažiau, jas perskirstyti, kad bendros išlaidos nedidėtų, ypač kai neauga pajamos. Kai prioritetai virsta didesnėmis išlaidomis, tai nėra nei tikrasis

prioritetų nustatymas, nei atsakingas požiūris į valstybės finansus“, – pabrėžia V.Žukauskas.

Beje, didžiąją dalį pabėgėlių priėmimo išlaidų padengs ES, tik ne avansu, o už atliktus darbus, tad, tikėtina, šiai sričiai skirti pinigai netrukus sugrįš į valstybės biudžetą.

Žinoma, kaip pastebi LLRI viceprezidentas, galima sakyti, kad mūsų biudžeto 2016 m. deficitas – 1,3 proc. BVP – nėra toks tragiškas kaip Graikijos. Bet jei yra ekonominis ciklas, kažkada po deficitinio turėtų būti ir perteklinis biudžetas, kad pradėtume iš esmės mažinti valstybės skolą. Tačiau Lietuvoje visą nepriklausomybės laikotarpį biudžetas – visuomet deficitinis.

Deficitinis (95,5 mln. Eur) numatomas ir „Sodros“ biudžeto projektas, nors pernai tikinta, kad 2016 m. pajamos ir išlaidos pagaliau sutaps.

Tiesa, Vyriausybė giriasi, kad kitąmet skolinsis apie 1,6 mlrd. Eur, arba beveik perpus mažiau nei šiemet. Bet jei planuojame išleisti daugiau, nei gauti pajamų, tai tereiškia, kad kitąmet tiesiog nesueina terminai grąžinti kokią ankstesnę skolą. O valstybės skola kitų metų pabaigoje sudarys apie 15,8 mlrd. Eur, arba 40,8 proc. BVP.

Valstybės kontrolė jau įspėjo: planuojamas  valdžios sektoriaus deficitas per didelis, galintis kelti valdžios finansų ilgalaikio tvarumo riziką. Šiemet Lietuvai pirmąkart teks atlaikyti ir biudžeto projekto testą Europos Komisijoje (EK): EK jau trečius metus vertina, ar euro zonos šalių biudžeto projektai nekelia grėsmės jų finansiniam stabilumui. Nors Komisijai nesuteikta teisės vetuoti valstybių narių biudžeto projektus, išimtiniais atvejais, kai EK biudžeto plano projekte nustato itin rimtus Stabilumo ir augimo pakto nustatytų biudžeto politikos įpareigojimų nevykdymo atvejus, ji, pateikdama savo nuomonę dėl biudžeto plano projekto, gali paprašyti jį persvarstyti.

Beje, ką tik EK paskelbtoje ataskaitoje dėl mokesčių reformų nurodyta, kad Lietuvoje vis dar didelis skirtumas tarp realiai surenkamo ir galimo surinkti PVM, o mokesčių našta darbo jėgai yra mažintina.

Tačiau Vyriausybė kartu su biudžeto projektu siūlo kitokius mokesčių pakeitimus – visų pirma kelti akcizus. Tačiau dėl šildymui naudojamų dujų apmokestinimo akcizu gali padidėti centralizuotai tiekiamos šilumos kaina. LLRI vertinimu, akcizų didinimas skatintų vartotojus rinktis nelegalias prekes, o tai turėtų neigiamų pasekmių ir gyventojų sveikatai, ir šešėlinei ekonomikai, žinoma, ir biudžeto pajamoms.

Estija – kaip amžinas priekaištas

Galų gale Lietuvos Vyriausybei nebūtų taip sunku teisinti deficito didėjimo užgriuvusiais naujais prioritetais stiprinti šalies saugumą, priimti pabėgėlius, jei ne estai. „Estija taip pat turi ir gynybos, ir kitų prioritetų. Bet estai randa, kur sumažinti išlaidas“, – pastebi V.Žukauskas.

Štai Estijoje biudžetas pristatytas kartu su 750 valstybės tarnautojų atleidimo projektu, nes juk gyventojų mažėja, tad turėtų mažėti ir viešasis sektorius. Bet tik ne Lietuvoje. Tokių planų A.Butkevičiaus Vyriausybė nepateikė.

Estijoje taip pat didinamas darbo užmokestis viešojo sektoriaus darbuotojams, bet derinant su valstybės tarnybos efektyvinimu. Mūsų šiauriniai kaimynai didins gydytojų, slaugių, socialinių darbuotojų atlyginimus, tačiau mažindami administracinį aparatą.

Estija kitais metais planuoja vos 0,1 proc. BVP (arba 20 mln. Eur) šalies biudžeto deficitą, ir tai remdamasi nuosaikesne ekonominio augimo prognoze (2,6 proc.), nei prognozuoja EK (3 proc.). Beje, šiais metais estai prognozavo 0,5 proc. (100 mln. Eur) deficitą, tačiau šiuo metu biudžeto pajamos viršija išlaidas.

Lietuvoje tokių stebuklų nėra nutikę – mūsų politinis klimatas tinka tik išlaidų derliams. Viešasis sektorius vis pampsta ir brangsta, net aptarnaudamas vis mažesnį skaičių gyventojų. Tačiau ar kas pastebėjo, kad būtų pagerėjusi viešųjų paslaugų kokybė?

„Net sunku prisiminti, kada pastarąjį kartą rimtai mėginta sumažinti valdžios aparatą. Gedimino Vagnoriaus antro premjeravimo metu iškelta idėja sumažinti ministerijų aparatą 30 proc., bet iš to nieko neišėjo. Tad pavydu žiūrėti, kai esant tokiai nelengvai ekonominei situacijai estai planuoja mažinti valdininkų skaičių. Svarbu ir tai, kad estai netaiko lygiavos principo: kurios ministerijos buvo reformuotos, tos darbo vietų skaičių išsaugos, o kitos bus priverstos reformuotis“, – Estiją pavyzdžiu A.Butkevičiui rodo SEB banko prezidento patarėjas Gitanas Nausėda.

Jis pripažįsta, kad tartum ir galime rasti priežasčių bei išlygų, kurios Lietuvai neleidžia artėti prie subalansuoto biudžeto, net jei kitąmet nebūtų rinkimų. Jo nuomone, dabar pats tinkamiausias metas didinti minimalią algą (tik neperlenkiant lazdos) ir neapmokestinamąjį pajamų dydį, gal net labiau, nei siūloma, nes vidaus rinka dabar tampa lemiamu Lietuvos ekonomikos augimo veiksniu ir bet kokios į tai nukreiptos priemonės atsiperka per mokesčius.

Pensijos irgi turi būti kompensuojamos, gynybos išlaidos didinamos – šie ir kiti įsipareigojimai niekur nedingsta, kaip ir visos kitos išlaidos. „Tačiau jos priimamos kaip konstanta, į kurią negalima kėsintis. Kaip rodo Estijos pavyzdys, į ją galima kėsintis ir to sąskaita padidinti kitų sričių finansavimą. Bet tam reikia turėti tikslą ir politinės valios“, – lygina G.Nausėda.

Beje, pasak ekonomisto, rezervų yra ne tik mažinant valdininkų, pavyzdžiui, viešuosiuose pirkimuose jų dar daugiau. „Bet visi sako: taip buvo visada ir taip bus“, – susitaikymą su viešųjų pinigų išlaidavimu primena G.Nausėda.

LLRI viceprezidentas V.Žukauskas esminių permainų irgi neįžvelgia: „Valstybės finansų padėtis – slogi. Valdantieji nepadarė jokių viešojo sektoriaus – nei švietimo, nei sveikatos apsaugos, nei valdininkijos reformų, kurios leistų mažinti deficitą. Vis atsiranda naujų prioritetų, kuriems metame pinigus, ir biudžeto išlaidos išsipučia, nes kitur jos nesumažinamos.“

Dabar teisinamasi, kad sumažėjo ES lėšų, todėl deficitas didėja. Tačiau, kaip pabrėžia V.Žukauskas, mums jau reikia mokytis gyventi nedotuojamiems Vakarų valstybių. Negalime savo viešųjų finansų tvarumo statyti ant finansinių srautų, kurie nėra mūsų uždirbti.

Juo labiau 2020 m., pasibaigus šiam septynerių metų finansavimo laikotarpiui, ES lėšų gausime dar mažiau. Ar tam rengiamės?

„Apie kokį ilgalaikį strateginį politikų mąstymą galima kalbėti, jei net trumpalaikį sunku įžvelgti, kai matai, kad politikas rūpinasi pramušti daugiau pinigų ten, kur yra išrinktas, o ne kur būtų efektyviausia visai valstybei. Nėra jokio strateginio mąstymo, kuris buvo šiek tiek pasireiškęs dirbant A.Kubiliaus Vyriausybei, dabar – žingsnis atgal“, – diagnozuoja Investuotojų asociacijos valdybos narys V.Rūkas.

Tad renovuotų, bet tuščių mokyklų bus ir daugiau. Viešasis sektorius brangs, o pinigų biudžete vis trūks. Bent jau kol kas – jokių prošvaisčių, kad kas keistųsi.

 

 

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/biudzeto-skyleje-%e2%80%93-prioritetu-begalybe

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.