Praėjusią savaitę Prancūzijoje pradėtas masinis čigonų taborų naikinimas. Trys dešimtys jų jau nušluota nuo žemės paviršiaus, dar kelis šimtus toks likimas ištiks netrukus. Tie čigonai, kurie sutinka savo noru išsinešdinti iš Prancūzijos, į rankas gauna tūkstančio litų dydžio išmoką ir palinkėjimą ateityje nesiartinti prie galų valstybės sienos.

Tie, kurie nenori savanoriškai iš sočios Prancūzijos važiuoti į gimtąją skurdžią Rumuniją, uždaromi į laikinas stovyklas ir bus išsiųsti prievarta.

Įvairaus plauko akademiniai liberalai ir profesionalūs žmogaus teisių gynėjai blaškosi apimti isterijos, matydami tokį Prancūzijos valdžios ryžtą. Na, iš tiesų – kur tai matyta dabartinėje baugščioje ir veidmainingoje Europos Sąjungoje, kad nusikaltėliai būtų be ceremonijų semiami ir grupiniu būdu metami lauk? Juk pagal eurobiurokratų kanonus, kuriuos jiems parašė toliau universiteto auditorijos ir prabangių nuosavų namų kvartalų nosies nekišantys profesoriai, nusikaltėlius reikia popinti, auklėti, mokyti dorų darbų ir kitokiais būdais integruoti į visuomenę. Ir visa tai – už dorų mokesčių mokėtojų pinigus. Jokiais būdais nebausti!

Tik štai neteko girdėti, kad kuris nors čigonų ar kitų masiškai nusikalsti linkusių tautinių mažumų gynėjas norėtų gyventi savo ginamųjų kaimynystėje. Tiek Prancūzijoje, tiek, tarkime, Vilniuje, Naujininkuose, prie Kirtimų taboro.

Juk jis, kaip ir tie čigonų taborai Prancūzijoje, kurie dabar naikinami prezidento Nicolas Sarkozy įsakymu, yra toks pats nelegaliai pastatytas, gyvenimo sąlygos jame tokios pat pasibaisėtinos, o vaikai taip pat verčiami nusikalsti. Tad jį jau seniai reikėjo nugriauti, kartu sunaikinant vieną pagrindinių narkotikų prekybos taškų.

Oficialiais Policijos departamento duomenimis, 60 proc. Kirtimų taboro gyventojų teisti už prekybą narkotikais, neteisti už jokius kitus nusikaltimus tik 20 proc. (įtariu, vaikai arba tie apsukruoliai, kurie dar neįkliuvo). Tad jeigu, nuolaidžiaudami narkotikų prekeivių teises ginantiems veidmainiams, politikai ir teisėtvarka vengia kalbėti apie nusikalstamą čigonų etninę grupę (nors tą žinojo dar mūsų proseneliai), tegul kalba apie kompaktiškai gyvenančią organizuotą nusikalstamą grupuotę. Po to, kai su čigonais be ceremonijų ėmėsi tvarkytis kadaise žmogaus teises sugalvoję prancūzai, rimtų padarinių galinčio sukelti pasmerkimo iš ES pusės galima nebebijoti.

Tuo tarpu Vilniaus visuomenės reakcija į Kirtimų taboro sunaikinimą neabejotinai būtų teigiama, lygiai tokia pati, kaip ir čigonų kaimynystės atsikratančių prancūzų. Iškeldinus taborą į pagal visas sanitarines normas įrengtą ir tvarkingai aptvertą skydinių namų miestelį kur nors Naujosios Akmenės apylinkėse, taip pat būtų pasielgta pagal prancūziškąjį modelį, taikomą tiems čigonams, kurių dėl turimos pilietybės neina išvyti iš Prancūzijos.