Būrys gydytojų, menininkų, sportininkų, verslininkų Kovo 11-ajai mėgins grąžinti laisvų žmonių dvasios šventės turinį.

Žmogaus teisių stebėjimo institutas, po trejų metų bylinėjimosi su savivaldybe (dėl leidimo surengti alternatyvią akciją Kovo 11-ąją rengiamoms kraštutinių pažiūrų jaunimo eitynėms) laimėjęs bylą Aukščiausiajame Teisme, šiuo metu buria nevyriausybines organizacijas bei iškilias mūsų visuomenės asmenybes diskusijai, kaip prasmingiau atšvęsti Kovo 11-ąją ir suteikti laisvės sąvokai kitokių spalvų. Beje, socialiniame tinkle “Facebook” žmogaus teisių gynėjai įregistravo iniciatyvą “Švęsk laisvę”, čia galima pareikšti savo nuomonę, kaip sutelkčiau paminėti šį istorinį įvykį.
Žmogaus teisių stebėjimo institutas ir Lygių galimybių plėtros centras, gavę leidimą šiemet organizuoti kitokį Nepriklausomybės atkūrimo dienos paminėjimą, įtraukė į šią iniciatyvą ir tokias nevyriausybines organizacijas, kaip “Globali iniciatyva psichiatrijoje”, Lietuvos studentų sąjunga, Moksleivių parlamentas, Pilietinės visuomenės institutas, Romų bendruomenės centras, Žydų bendruomenė, Žmogaus teisių centras, bei kelias dešimtis visuomenės gyvenimo lyderių: aktorių Dominyką Vaitiekūną, dainininkus Ericą Jennings, Jurgį Didžiulį, Vytautą Juozapaitį, Andrių Mamontovą, dailininkę Nomedą Marčėnaitę, įvairių fondų vadovę Dianą Vilytę, psichologą Robertą Povilaitį, rašytoją Marką Zingerį, režisierių Joną Ohmaną, tenisininką Ričardą Berankį, verslininkus Saulių Arvasevičių ir Ilją Laursą, žurnalistą Artūrą Račą bei dešimtis kitų.
Kam, pasitinkant 22-ąjį laisvės gimtadienį, prireikė tokios iniciatyvos ir kaip, jos aktyvistų įsivaizdavimu, žmonės turėtų deramai švęsti laisvės dieną? Apie tai pakalbinome keletą akcijos iniciatorių.

Henrikas Mickevičius, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius: Visų pirma ši iniciatyva yra neformali. Tiesiog mūsų institutas, kuris yra šios akcijos koordinacinis centras, kartu su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis ir žinomais žmonėmis kelia klausimą ir siekia išprovokuoti visuomenę diskusijai, kas yra laisvė, kokia jos prasmė, reikšmė, turinys, kodėl laisvė mums yra svarbi arba nesvarbi ir kaip būtų galima paminėti laisvės šventę. Tai, mūsų nuomone, aktualu, nes, kaip pastebime, pamažu imame pamiršti, kas yra Kovo 11-oji. Pagaliau imama nebeskirti, kuo Vasario 16-oji skiriasi nuo Kovo 11-osios.
VEIDAS: Kodėl teigiate, kad žmonėms nebesvarbi laisvė?
H.M.: Tai nėra tik mūsų nuomonė, tai liudija sociologinės apklausos. Jos rodo, kad žmonėms rūpi kiti klausimai, o nepriklausomybės, laisvės dalykai nuėjo į antrą planą. Štai vyresni žmonės mano, kad sovietmečiu buvo geriau arba nebuvo taip jau blogai. Jų žodžiais, tuomet būta daugiau aiškumo, nuspėjamumo, tvarkos, o laisvė, palyginti su prognozuojamumu, nėra tokia svarbi. Vyresnieji pamiršo netgi tokius dalykus, kaip buvome žeminami vos tik privažiuodavome valstybės sieną, kad visas žmogiškasis orumas baigdavosi pasieny.
Tokį vyresnio amžiaus žmonių nusiteikimą galima paaiškinti žmogaus prigimtimi: ilgainiui esame linkę pamiršti, kas buvo bloga, ir prisiminti tik gera. O štai jaunimui atrodo, kad laisvė yra duotybė, kuri niekados nepasikeis. Jauni žmonės nesupranta, kad jei nustosi rūpintis laisve, viskas gali greitai pasikeisti.
Todėl mums atrodo, jog svarbu grįžti prie ištakų ir apgalvoti, ar svarbu, kad esame laisvi, kad valstybė laisva. Manau, visi sakys, kad tai mums labai svarbu. Bet apie tai reikia galvoti nuolat.
Kartu norime, kad Kovo 11-oji būtų minima kitaip. Dabar ji labai subiurokratinta ir netgi gąsdinanti. Štai valstybės ir valdžios elitas susirenka savo siaurame ratelyje, pakelia vėliavą, pasako keletą kalbų ir išsiskirsto, o dalis jaunimo, pastaraisiais metais Kovo 11-ąją rengiančio eitynes sostinės centre, gąsdina praeivius. Skustagalviai jaunuoliai eina apsirengę juodomis uniformomis, nešini vėliavomis su kaukolėmis ir šūkiais “Lietuva lietuviams”, jų veidai iškreipti. Mūsų nuomone, tokios akcijos neturi nieko bendro su tikruoju patriotizmu.
Mes norime pasakyti, kad tikrasis patriotizmas – tai žmonių, vertinančių, jog gyvena laisvoje, demokratinėje, teisinėje valstybėje (kurioje, tiesa, yra ir nemažai trūkumų, bet…), kurioje gerbiamos visų žmonių teisės, suvokimas, kad principines nuostatas reikia saugoti ir puoselėti.
Taip pat norime pabrėžti, kad nesiekiame su niekuo konfrontuoti, nenorime organizuoti jokių kontraeitynių, – norime pasakyti priešingai: mes galime būti visiškai skirtingų politinių pažiūrų, vertybių, orientacijų, galime netgi ginčytis ir pyktis dėl skirtingų dalykų, bet laisvė yra ta vertybė, dėl kurios esame vieningi, dėl kurios svarbos sutariame ir nesikvirčijame.
VEIDAS: Tad ką Jūs siūlote?
H.M.: Mūsų noras yra paversti šią laisvės šventę šviesia ir džiugia. O kaip tai padaryti, kokia forma švęsti, mes dar ieškome atsakymo. Dabar paklausėme žmonių, kaip, jų įsivaizdavimu, šią dieną prasmingiau paminėti. Netrukus turėtume sulaukti daugiau įvairių pasisakymų. Šiemet bus pirmas bandymas kitaip švęsti šią laisvės dieną, o vėliau plėtosime šventimo idėjas.
Aišku, kovas – ne liepa, ir šašlykų nekepsi, parkuose nesilinksminsi, bet kažką kitokio galima sugalvoti. Yra nemažai muzikuojančio jaunimo, kuris siūlo surengti nemokamus koncertus, panašius į gatvės muzikos dieną, kiti siūlo dar kitokias formas.

Dainius Pūras, docentas, psichiatras, JT Vaikų teisių komiteto narys ekspertas: Dalis mano gyvenimo nugyventa anais laikais, kai apie laisvę tik svajojome. Tada mąsčiau, kaip būtų, jei taptume laisvi, bet kai tapome laisvi, pamatėme, kad randasi žmonių, kurie abejoja, ar ta laisvės dvasia mūsų negadina, ar ta laisvė iš viso reikalinga. Taigi, girdint tokius vertinimus, yra apie ką pagalvoti. Manau, reikia draugiškai pamąstyti, ar mes tinkamai išnaudojame laisvės dovaną. O Kovo 11-oji kaip tik ir yra ta data, kai labiausiai dera kelti tokius klausimus.
VEIDAS: Kas skatina nusivylimą laisve ir kodėl mus kamuoja kalinio sindromas, kai ištrūkus į laisvę imamos idealizuoti “grotos” ir visais įmanomais būdais stengiamasi grįžti ten, iš kur taip ilgai svajota ištrūkti?
D.P.: Anuomet visi troškome laisvės, bet visi turėjome galvoje labiau išorinę valstybės nepriklausomybę ir laisvę. Ir tai, be abejonės, labai svarbu, bet iš tikrųjų tai tik pirmas žingsnis į laisvų individų ir laisvos visuomenės kūrimą.
Taigi paaiškėjo, kad tiek metų pragyvenę nelaisvėje mes nemokame naudotis laisvės dovanomis. Bet laisvė dėl to nekalta. Laisvės, kuri yra neatskiriama nuo atsakomybės, reikia mokytis. Mes negalime ignoruoti savo atsakomybės ir kaskart kaltinti kitus: aš esu nevykėlis dėl to, kad visi aplinkui vagys.
Aš matau didžiulį paradoksą: esame tauta, kuri didžiuojasi, kad pirmoji pradėjo griauti prievartos ir nelaisvės imperiją, bet tuo pat metu ėmėsi rodyti nostalgiją prievartos dvasiai, ilgėtis nelaisvės, mėginti viską drausti, riboti, rūšiuoti žmones. Tokių tendencijų Lietuvoje nemažai, bet aš nedramatizuoju, tikiuosi, kad šita tendencija nenugalės.
Iš tikrųjų Lietuvoje yra daugybė šaunių žmonių, tik mums reikia gydyti tarpusavio santykius: atsikratyti nepasitikėjimo, prievartos, liautis kritikuoti vieniems kitus ir laisvąjį pasaulį. Juk laisvasis pasaulis parodė, kad kiekvienos valstybės jėga yra demokratija. Dabar Lietuvoje tapo madinga kritikuoti stiprias demokratijos tradicijas turinčias valstybes, kurios geriausiai sprendžia savo problemas, ir aiškinti, kad mums ne pakeliui su tomis valstybėmis, nes jų vertybės keistos. Bet iš tikrųjų tose valstybėse įtvirtintos universalios vertybės, pirmiausia kad kiekvienas žmogus turi būti gerbiamas. Tai paprastos tiesos, bet mes jų dar tik mokomės.
Kaip psichikos sveikatos specialistas pasakysiu: kol kalbėsime, kad vaikus mušti yra gerai, tol nebūsime laisvi ir negalėsime tikėtis nieko gero. Turime šnekėti atvirai ir pasakyti, kad vaiko, žmonos, vyro ar bet kurio kito žmogaus mušimas, prievarta nieko gero neduoda. Mokslas įrodė, kad prievarta yra prasčiausias tarpusavio santykių sprendimo būdas. Žinoma, jei norime savo vaikus toliau ugdyti nuolankiais vergais, tai muškime juos, kad jie bijotų. Bet tik žmonės, gyvenę uždarose visuomenėse, nežino kito būdo, kaip tą vaiką suvaldyti nelupant. Yra puikių neprievartinių konfliktų sprendimo būdų – tik reikia jų mokytis. O mes nepradėję mokytis sakome, kad laisvė nieko gero neduoda, kad demokratija veda į anarchiją.
Žinoma, jei vaikui suteiksi tik laisvę ir nekelsi atsakomybės klausimo, tai irgi nieko gero neduos. Bet tikroji laisvė neatskiriama nuo atsakomybės. Taigi negąsdinkime žmonių laisvės dvasia, esą lietuvis gali būti tik vergas. Turime išmokti naudotis laisve, ir viskas bus gerai. Aš manau, kad Kovo 11-oji yra puiki diena susitarti plačiu frontu, nesvarbu, kokių pažiūrų žmonės būtų.
VEIDAS: Bet visuomeninių organizacijų raginimus ir pamokymus, kaip švęsti Kovo 11-ąją, žmonės vėlgi gali suprasti kaip iš aukščiau primetamas tiesas.
D.P.: Toks mąstymas irgi atėjęs iš prievartos visuomenės: kad ir kas ką organizuotų ar darytų, kuriamos sąmokslo teorijos, kokios piktos jėgos tai pasiūlė ir kiek už tai sumokėjo. Tai nebejuokinga. Bet, ačiūdie, šiandien yra internetas, feisbukas, kiti socialiniai tinklai, kurie leidžia žmonėms laisvai bendrauti, dalytis ir džiaugtis idėjomis.
Pagaliau žmonės nebūtinai turi rinktis ir švęsti Vilniuje – jie tai gali daryti ir savo miesteliuose. Aišku, norint kažką organizuoti savo miestelyje irgi teks gauti leidimą. O dėl jo turi kreiptis kažkokia organizacija, bet toliau viskas piliečių rankose, niekas nieko neprimetinėja.

Andrius Mamontovas, muzikantas, aktorius, prodiuseris: Aš nesu nei šios akcijos iniciatorius, nei aktyvus narys ar dalyvis – tiesiog žmogaus teisių gynėjai kreipėsi į visuomenės narius, klausdami nuomonės apie Kovo 11-ąją, ir aš ją pasakiau.
Iš tikrųjų aš esu lengvai susipainiojęs mūsų valstybinėse šventėse, nes jų yra net keletas ir visos vienodai svarbios: Sausio 13-oji, Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, pagaliau Liepos 6-oji.
Man aiškiausia yra Sausio 13-oji, kai paminime dramatiškuosius 1991 m. sausio įvykius. Šita data bent jau mane labiausiai užkabina, o kitos šventės yra supanašėjusios. O tai, kad trys pirmosios datos eina viena po kitos kas mėnesį, ir lemia, kad šios šventės netampa didžiule visuotine švente. Ir šitą vakuumą išnaudoja ekstremistinių pažiūrų žmonės.
Aišku, visiems turi būti vietos išreikšti mintis, išreikšti save. Kita vertus, aš nežinau, ar iš viso mums reikia triukšmingai švęsti Kovo 11-ąją. Gal reikia sugalvoti kitokį šios datos paminėjimą, tarkime, kokią nors talką ar kitą gražią iniciatyvą?
Aš nemažai ginčijuosi su šios idėjos iniciatoriais iš Žmogaus teisių stebėjimo instituto, kaip reikėtų švęsti laisvės dieną. Jie nori, kad būtų kažkokia šventė. Aš nemanau, kad mes visi išeisime į gatves kovo mėnesį ir švęsime. Taip tikrai nebus.
Man imponuoja pavasarį vykstanti švaros akcija “Darom”. Manau, Kovo 11-ąją irgi reikėtų sugalvoti kažką tokio, visa apimančio ir sutelkiančio. Juk kas yra Kovo 11-oji? Tai yra dar vienas kartas, kai mes atkūrėme nepriklausomybę, tai nauja pradžia, atskaitos data, nuo kurios vėl tapome laisvi ir nepriklausomi. Tai švęskime tą pradžios dieną kažkokiu veiksmu, kažką visi kartu pradėkime kurti, daryti. Kokia prasmė kartoti gatvės muzikos dieną ar kitus renginius? Pagaliau Kovo 11-ąją tradiciškai būna šalta. Man yra tekę pasirodyti scenoje ir Sausio 13-ąją, ir Vasario 16-ąją, tad galiu pasakyti: kai sušąli, nejauti jokios šventės, savaitę po jos visi serga.
Be to, Kovo 11-oji sutampa su pavasario pradžia ir beveik sutampa su senoviškais naujaisiais metais – lygiadieniu, tad tai tikrai galėtų tapti kažko veikimo visiems kartu diena.
Žinoma, galbūt bėgant laikui Kovo 11-osios šventė įgaus kitokį atspalvį, bet kol kas, kol dar visi puikiai viską atsimename, kol tie įvykiai dar tokie artimi, tikrai taip nebus. Juk kas yra dvidešimt metų valstybės gyvenime? Tai maždaug viena valanda žmogaus gyvenimo, ir per tiek laiko mes dar iki galo neišmokome gyventi su ta laisve. Tai kaip mes galime švęsti laisvės šventę?
VEIDAS: O ar nevertėtų labiau akcentuoti Liepos 6-osios, Valstybės dienos?
A.M.: Aš nežinau, ar Mindaugo karūnavimo diena tikrai yra ta diena, kuri simbolizuoja tikrąją mūsų laisvę. Bet aišku tai, kad liepos 6-oji yra tas metų laikas, kai oras būna puikus ir žmonės mielai švenčia šventes.
Vis dėlto, mano nuomone, pagrindinė lietuvių šventė yra Rasos – birželio 24-oji. Tai tikrai tradicinė, nuostabi lietuvių šventė, kurią visi švenčia nejausdami jokių imperatyvų.
Juk daugelį metų mus mokė cituoti partijos narių pasisakymus, švęsti svetimas šventes: partijos įkūrimo, Spalio revoliucijos metines. Pagaliau visos katalikiškos šventės irgi nėra tradicinės lietuvių šventės – jos mums atneštos prieš 600 metų, o iki tol mes švęsdavome kitas, savas, pagoniškas šventes. Taigi tai, kas mums brukama, sulaukia atstūmimo reakcijos.