Kas ką sukūrė: A.Mamontovas „Foje“ ar „Foje“ legenda – A.Mamontovą?

Jo nėra televizijos laidose, jo nepamatysi triukšminguose pramogų pasaulio vakarėliuose, jis užsimaukšlinęs gobtuvą melancholiškai žingsniuoja Senamiesčio gatvelėmis, jis neskambinėja žurnalistams ir nesisiūlo duoti išskirtinį interviu, jis – tipiškas vienišius. Bet jei kažką vadiname pramogų, kultūros ar visuomenės gyvenimo veikėju, žvaigžde, tai Andrius Mamontovas reikėtų vadinti ištisa galaktika.
Tokių žmonių-reiškinių kaip jis, kurie nesireklamuotų, bet paskui juos sektų minios, gaudydamos kiekvieną jų žodį, Lietuvos kultūros ir visuomenės gyvenime buvo ir yra vienetai. Savo svoriu ir įtaka jam prilygsta nebent poetas Justinas Marcinkevičius, rašytoja Jurga Ivanauskaitė, dainininkas, kompozitorius, tekstų autorius ir renginių vedėjas Vytautas Kernagis, „Anties“ lyderis, visuomenininkas, architektas Algirdas Kaušpėdas. Sąrašas tikrai nebūtų ilgas.
Ir vis dėlto, kas ką sukūrė: A.Mamontovas – „Foje“ legendą ar „Foje“ – A.Mamontovą?

A.Mamontovas vienijo kartais nesuvienijamus charakterius
„Man regis, A.Mamontovas buvo ne „Foje“ dalis, o “Foje” esmė, – sako muzikos ekspertas, įrašų kompanijos „Zona“ įkūrėjas Dovydas Bliuvšteinas. – Andrius buvo ir „Foje“ kūrinių autorius, ir „frontmenas“. Jei lygintume su pasaulio grupėmis, tai „Foje“ tikrai nebuvo tokia grupė kaip, tarkime, „Led Zeppelin“, kurios visi nariai yra lygūs. Andrius ir „Foje“ buvo panašiai kaip Stingas ir „The Police“: yra lyderis ir yra grupė. „Foje“ koncepcija iš tikrųjų yra Andriaus koncepcija.“
Antra vertus, šiandien analizuojant visų laikų geriausios Lietuvos popmuzikos grupės „Foje“ (mat, kaip primena kitas muzikos ekspertas, buvęs ilgametis radijo stoties „Radiocentras“ muzikos redaktorius Aivaras Gelžinis, iki šiol nė vienai Vilniaus Vingio parke koncertavusiai Lietuvos ar užsienio garsenybei – nei Stingui, nei Rodui Stewartui, nei Eltonui Johnui, nei „Depeche Mode“ nepavyko surinkti 60-ies tūkst. klausytojų ir pakartoti „Foje“ fenomeno) ir A.Mamontovo trisdešimties kūrybos metų laikotarpį, matoma ir nuolatos buvusi trintis tarp muzikantų. Nuo pat grupės susikūrimo 1983-iaisiais iki jos paskutinio legendinio koncerto Vingio parke 1997-aisiais „Foje“ muzikantai nuolat migravo: vieni išeidavo, ateidavo nauji, vėliau naujokus keisdavo dar kiti naujokai, vėl grįždavo signatarai, vėl išeidavo ir vėl grįždavo kažkelintos sudėties muzikantai.
„Bet, – kaip pabrėžia A.Gelžinis, – kad ir kas vyko grupės viduje, smagu, jog Andriui pavyko išsaugoti „Foje“. Iš tikrųjų, tiek metų grojant, muzikantų kaita neišvengiama – keičiasi gyvenimo aplinkybės: gimsta vaikai, repeticijas sunku derinti tiek su šeimos rutina, tiek su darbu, todėl migracija visiškai natūrali. Bet „Foje“, priešingai nei kita labai garsi Lietuvos popmuzikos grupė, nesusivaidijo, kam priklauso grupės ir kūrinių autorių teisės, pavadinimas. O juk tai labai dažna situacija ir Vakaruose. Štai po to, kai iš „Pink Floyd“ išėjo vienas lyderių Rogeris Watersas, antrasis lyderis Nickas Masonas ir toliau bandė muzikuoti su likusia grupe, bet R.Watersas iš karto pradėjo teisminius ginčus, kad kiti grupės nariai negali naudoti „Pink Floyd“ vardo, kad kūrinių autorių teisės priklauso jam. Ir tik po daugybės metų, beje, prieš dvi savaites, R.Watersas pagaliau pripažino, kad bylinėjimasis su buvusiais grupės bičiuliais buvo didžiulė klaida.“
Ir iš tikrųjų, analizuodami „Foje“ istoriją matome, kad net ir po oficialaus išsiskyrimo Andrius kartkartėmis sukviesdavo kartu pagroti įvairių laikotarpių buvusius grupės muzikantus.

„Foje“ pakeitė jaunimo muzikinį skonį
Esminis „Foje“ karjeros lūžis įvyko tada, kai per studentų rudens atostogas Andrius (tuomet Vilniaus inžinerinio statybos instituto studentas) lėktuvu nuskrido į Palangą ir vienoje kuklių kurorto valgyklėlių parašė „Laužo šviesą“. Ši daina tapo jaunimo himnu ir įžiebė „Foje“ muzikos horizontą: režisierius Artūras Pozniakovas pakvietė grupę kartu su tuo metu itin populiaria kita grupe „Antis“ bei Vytautu Kernagiu nusifilmuoti muzikiniame filme „Kažkas atsitiko“. Vėliau buvo „antino“ A.Kaušpėdo organizuotas 1989 m. „Roko maršas“ per Lietuvą, virtęs „Foje“ triumfo maršu.
„Andrius – legendinė asmenybė, – tęsia „Anties“ lyderis A.Kaušpėdas. – Vis dėlto aš, priešingai nei jis, nerizikavau savo gyvenimo susieti vien tik su muzika. Jis surizikavo, ir tai pasiteisino. Bet aš manau, kad jis elgėsi labai atsakingai, kai, matydamas, kokia negausi yra Lietuvos muzikos rinka, neagitavo visų „Foje“ narių žūtbūt laikytis išvien, nesiskirstyti ir gyventi tik iš muzikos. Iš muzikos Lietuvoje gali pragyventi vos vienas kitas muzikantas.“
A.Gelžinis priduria, kad A.Mamontovas ir „Foje“ buvo tas veiksnys, kuris lėmė, kad Lietuvoje išpopuliarėjo ne rokas, o kokybiška popstiliaus muzika. Iki nepriklausomybės atkūrimo jaunimas pogrindyje dalijosi vakarietiškų roko muzikos grupių įrašais, rokas Sovietų Sąjungoje buvo tapęs protesto prieš sistemą simboliu ir ši muzika turėjo visas prielaidas įsitvirtinti kaip pagrindinis žanras.
„Sulig „Foje“ iškilimu muzikinės jaunimo nuostatos „sprogo“, – dėsto A.Gelžinis. – Tuo metu daug lietuviškos muzikos grojusios ir jaunimo muzikinį skonį stipriai veikusios radijo stoties „Radiocentras“ topuose „Foje“, o po grupės iširimo – soliniai A.Mamontovo albumai ištisomis savaitėmis karaliavo pirmose grojamiausių kūrinių vietose. Ir ne viena daina, o kokios penkios: štai viena įsitvirtina mažiausiai penkioms savaitėms pirmoje vietoje, vėliau tokiam pačiam laikui – antra, trečia, ketvirta, penkta.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-40-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.