Andrius Kubilius labai neprotingai ir visiškai nepelnytai įžeidė tiek Lietuvos futbolo rinktinę, tiek visus šalies futbolo gerbėjus, atsainiai pastebėdamas, kad geresnio stadiono verta tikėtis tik tuomet, kai žaisti čia važinės “Real” ar “Chelsea”.

Pirmiausia todėl, kad žaisti į Lietuvą atrankinių rungtynių jau kuris laikas važinėja daugkartinės pasaulio čempionės Vokietija, Italija, Prancūzija, Ispanija. Jų komandose žaidžia ne vienas ir ne du pasaulinio lygio futbolininkai, kuriuos medžiote medžioja tie patys premjero įvardyti klubai.

Antra, tam, kad nereikėtų raudonuoti prieš varžovus ir iki paskutinės minutės spėlioti – leis UEFA ekspertai žaisti ant Dariaus ir Girėno stadiono vejos, ar ne, Lietuvos futbolui nereikia kaži kokių kvapą gniaužiančių investicijų. Tarkime, Kauno futbolo stadiono vejai sutvarkyti reikėjo varganų 4 mln. Lt, tačiau ir tų galiausiai nepavyko rasti.

Tuo pat metu greta kyla jau 200 mln. Lt kainavusi Kauno arena, finansavimas kuriai buvo pramuštas, iš esmės prisidengus Europos krepšinio čempionatu. Ir kurios tolesnis, počempionatinis, gyvavimas kelia labai daug klausimų. Lygiai kaip ir kitų šiam vienkartiniam krepšinio renginiui skirtų statinių visuose didesniuose Lietuvos miestuose.

Beje, aiškindamas, kodėl Lietuva neranda tų kelių milijonų vieno futbolo stadiono dangai sutvarkyti, premjeras kartu pasidžiaugė tuo, kaip sėkmingai ruošiamasi krepšinio čempionatui, kuriam, krūvon sumetus, skirta apie 700 mln. Lt (arba dešimt kartų tiek, kiek reikėtų kapitalinei Kauno Dariaus ir Girėno stadiono rekonstrukcijai). Tik, deja, nei A.Kubilius, nei jo pirmtakai, nei kiti krepšinio veikėjai nenori garsiai kalbėti apie tai, kam ateityje bus naudojami visi šie grandioziniai krepšinio rūmai ir iš kokių pinigų jie bus išlaikomi.

Netgi pagrindinė šalyje Vilniaus “Siemens” arena statyta remiantis prielaida, kad savivaldybė nuolat dengs dalį jos eksploatavimo išlaidų. Nes Vilnius per mažas, kad tokia arena atsipirktų savaime. Ką jau kalbėti apie Kauno, Klaipėdos, Šiaulių arenas. Ar nebus taip, kad po dešimtmečio apgriuvę monstrai stovės kaip paminklas statybininkų ir jų patrono AMB apsukrumui, kai naudojantis akla lietuvių meile krepšiniui prasukta šimtmečio afera? Lygiai kaip Valdovų rūmai žymi analogišką aferą Lietuvos istorijos tūkstantmečio minėjimo priedangoje.

Jeigu valstybės investicijas į sportą vertinsime kaip Lietuvos vardo garsinimą Europoje ir pasaulyje, tai vienas į futbolą įdėtas litas vertas mažiausiai dešimties, o gal ir daugiau litų, investuotų į krepšinį.

Puikus Mariaus Stankevičiaus įvartis į dabartinių pasaulio čempionų vartus padarė Lietuvą žinomesnę Ispanijoje, nei padarytų šios šalies krepšinio rinktinės sutriuškinimas Europos krepšinio čempionato finale. Lygiai kaip išgarsino mūsų šalį Italijoje įvartis (ir lygiosios!) į ką tik iškeptų pasaulio čempionų vartus per 2008-ųjų atrankines rungtynes. Ir ką gali žinoti, koks būtų buvęs praėjusios savaitės rungtynių rezultatas, jeigu futbolininkams būtų tekę žaisti ne ant gerai išdrapakuoto bulvių lauko, o ant stadiono vejos?