- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

1927-ieji: Lietuva prie didelės nelaimės slenksčio

Autorius: veidas.lt | 2012 12 14 @ 12:00 | Istorija | 2 Comments


Beveik visą tarpukarį, iki pat 1938-ųjų, Lietuva ir Lenkija neturėjo oficialių, normalių diplomatinių santykių, o prieš 85 metus tarp valstybių vos nekilo stambus karinis konfliktas.

Mūsų santykiai su Pietų kaimynais turi seną, ilgą ir, deja, prieštaringą istoriją, kurioje esama ne tik gražių ir akiai ar širdžiai malonių puslapių. Kita vertus, tą patį pasakyti galime apie daugumos valstybių tarpusavio santykius, o visa tai paprastai lemia rimtos istorinės aplinkybės.
Mūsų nesantaikos su lenkais priežastis gana vykusiai apibūdino išeivijos istorikas Vincas Trumpa: „Tarp dviejų kaimynų nereikia nei meilės, nei neapykantos. Reikia tik vienų kitiems supratimo ir pagarbos.“
Deja, nuo pat Simono Daukanto ir „Aušros“ laikų to tarpusavio supratimo labai trūko. Mūsų tautinio judėjimo lyderiai, veikėjai bent vienu klausimu buvo vieningi: kad XX amžiuje, tautinių valstybių kūrimo laikais, atgaivinti 1569 m. Liublino uniją su Lenkija būtų ne tik anachronizmas, bet ir didžiulis pavojus mūsų tautai – grėsmė prarasti savitumą ir galiausiai nutautėti. Kad tarpukariu šis pavojus buvo visai realus, daugybę kartų patvirtino Lenkijos politika jos užgrobtose žemėse lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių atžvilgiu.
Užtat lenkai, atkurdami savo valstybę, visą laiką siekė tą uniją atnaujinti, pratęsti, įrodinėdami, kad atskira nepriklausoma Lietuvos valstybė neišgyvens, nes būsianti maža, neturinti gamtos turtų ir pakankamai išsilavinusių žmonių, todėl ją anksčiau ar vėliau užgrobs vokiečiai arba rusai. Ir tai jie įrodinėjo ne tik kalbomis ar raštais, bet ir agresyviais veiksmais: susigrąžinti mus į savo globą bandė ir karine jėga, ir sąmokslais.
Tokių pastangų kulminacija buvo Juzefo Pilsudskio sumanytas generolo Lucijano Želigovskio vadovaujamas žygis į Lietuvą 1920 m. rudenį. Tiesa, visos Lietuvos jam tada užgrobti nepavyko, bet žymi jos teritorijos dalis su sostine Vilniumi atsidūrė lenkų rankose beveik dviem dešimtmečiams. O dėl to, kaip pripažino pats J.Pilsudskis, tarp lietuvių ir lenkų tautų atsirado gili praraja, kurios pasekmės tebejaučiame iki šiol. Kaip tai atsitiko?

Nei karo, nei taikos
1920 m. lapkričio 29 d. Kauno stotyje, Tautų Sąjungos karinės komisijos traukinyje, oficialūs Lietuvos ir Lenkijos valdžių atstovai pasirašė karo paliaubų protokolą. Jame buvo numatyta, kad „karo veiksmai tarp Lietuvos kariuomenės ir generolo Želigovskio kariuomenės pasibaigs 1920 m. lapkričio 30 d. 24 val.“ Taip iš esmės ir įvyko. Tačiau kiekviename kare paliaubų būklė tėra trapi ir laikina, po to sprendžiama, ką daryti toliau: galutinai susitaikyti su esama padėtimi ar netrukus, po pertraukos, vėl kariauti?
Šį kartą nebuvo nei taip, nei taip, o tokia dviejų kaimyninių valstybių santykių būklė darėsi labai pavojinga. Žinoma, kur kas labiau Lietuvai – daug silpnesnei pusei. Tačiau normalizuoti padėtį, užmegzti diplomatinius santykius kur kas didesnę iniciatyvą rodė Lenkija, ypač ji piktinosi, kad Lietuva taip ir neatšaukė karo padėties su ja.
Tai natūralu: esama padėtis, ypač Tautų Sąjungai formaliai įteisinus Vilnijos užgrobimą, Lenkiją tenkino. Todėl jai labai rūpėjo galutinai išspręsti ir užbaigti Vilniaus problemą, vis dar egzistuojančią tarptautiniu mastu.
Buvo ir daugiau priežasčių – lenkams norėjosi daryti kuo didesnę įtaką Lietuvai: tęsti jos polonizaciją, sustabdyti dvarų dalijimą ir pamažu įtraukti ją į savo sudėtį, pasinaudojant užkariauta Vilnija kaip įrankiu ar masalu. O neturint diplomatinių santykių to daryti buvo neįmanoma. Ir dar: Lenkija labai norėjo būti pripažįstama Europoje kaip galinga valstybė – o kokia galybė, jei negali priversti paklusti nedidelio savo kaimyno?
Lietuva, žinoma, taip pat patyrė daug nuostolių dėl ekonominių, susisiekimo, ryšių ar diplomatinių santykių su Lenkija nebuvimo. Bet, antra vertus, tai leido jai nuolat eskaluoti neteisėto Vilnijos prijungimo prie Lenkijos klausimą ir palengvino jai kelti šią problemą visur, kur tik buvo proga, – tarptautinėse organizacijose, konferencijose ar pasaulio spaudoje.
Ir tas nebuvo daroma tuščiai: apie Lenkijos padarytą skriaudą Lietuvai sužinojo visas pasaulis. Žymus Kauno advokatas Zigmas Toliušis tvirtino, kad tragišką Vilniaus epopėją susidomėję ir užjausdami lietuvius sekė net Alžyro arabai. O švedų pasiuntinys Baltijos šalyse rašė: „Vilnius lietuvių sąmonėje yra apgaubtas legendinio spindesio. Vilnius lietuviams yra tas pats, kas Jeruzalė žydams.“
Bet svarbiausia, jog istorikai dabar pripažįsta, kad tokia Lietuvos politika padarė didelę įtaką sprendžiant Vilniaus problemą mūsų naudai 1939 m.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/1927-ieji-lietuva-prie-dideles-nelaimes-slenkscio

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.