Toliau link Ankaros autostrada tampa laisvesnė/Indrės Pepcevičiūtės nuotr.

Mykolas Vadišis,  viešbučių rezervavimo sistemos „Travel On Spot“ redaktorius

Tuščias ir ramus Bulgarijos ir Turkijos pasienio postas vis tiek panašėjo į ribą tarp dviejų skirtingų pasaulių. Bulgarijoje važiavome vingiuotu kaimo keliuku, o Turkijoje pasitiko keturių juostų greitkelis.

Lietuvą primenantys miškai ir krūmynai Bulgarijoje Turkijoje virto uolomis ir plikų kalnų grandinėmis, mažus bulgariškus miestukus pakeitė stepėse išdygusios tankių turkiškų daugiabučių eilės su plačiomis gatvėmis ir šviesoforais.

Mokami Turkijos keliai

Pagrindinis klausimas važiuojantiems savo automobiliu per Turkiją – kelių mokesčiai. Daugelis kelių Turkijoje nemokami, vis dėlto pagrindinės magistralės, jungiančios Europą, Stambulą ir Ankarą bei kelis kitus didesnius miestus, apstatytos vartais, fiksuojančiais kelių mokestį. Tiesa, įvažiavimo vartų sistema tokia paini, kad užsieniečiui susigaudyti tikrai nėra lengva. O mokamu Stambulo greitkeliu ir tiltu per Bosforo sąsiaurį vis tiek reikia pravažiuoti.

Reikia nusipirkti ne lipduką ant lango, o radijo bangų aparačiuką ir dar pasipildyti jį reikiama pinigų suma

Jei ne angliškai prakalbęs kempingo prie Marmario jūros administratorius, tikriausiai būtume taip ir prasimalę visą dieną po sausakimšus Turkijos miestus ieškodami radijo siųtuvo. „Nesijaudinkit, su užsienietiškais numeriais jums keliai kol kas nemokami. Nuo kitų metų gal ir bus postai pasieniuose, o dabar užsieniečiams viskas FREE!“ – paaiškino turkas. Tad jei artimiausiu metu važiuosite per Turkiją savo automobiliu, dėl mokamų kelių per daug galvos nesukite.

Košmariškas Stambulo perskrodimas

Stambulas. Tūkstantį kartų pasakojimuose gali panaudoti šio miesto pavadinimą ir jis tūkstantį kartų skambės skirtingai. Stambule svečiavausi kelis kartus, su žurnalistais lankėmės policijos būstinėje, ligoninėje, tarptautinėse organizacijose, laikraščių redakcijose, mokyklose, bankuose, vietinių šeimoje, mečetėse, dangoraižiuose, muziejuose ir parkuose.

Tai nuostabus, gyvybės kupinas miestas, vienas tų pasaulio centrų, sukaupusių labai daug energijos

Čia plaukiojau Bosforo sąsiauriu, lankiau draugus, valgiau skanaus maisto, apsipirkau turguje, mačiau, kaip filmuojama viena „Džeimso Bondo“ dalių. Tai nuostabus, gyvybės kupinas miestas, vienas tų pasaulio centrų, sukaupusių labai daug energijos.

I. Pepcevičiūtės nuotr.

Šį kartą į Stambulą įvažiavau savo automobiliu 8 val. ryto per pačias spūstis. Rodėsi, kad automobiliai, gausybė daugiabučių, smogas, triukšmas, plazdančios Turkijos vėliavos pagriebė mažąjį mūsų „Seatą“ ir pradėjo lamdyti iš visų pusių. Automobilyje pasidarė ankšta, tvanku, Indrė pirmą kartą kelionėje pasakė, kad nori grįžti namo…

12 juostų Stambulo aplinkkelis pildėsi nenutrūkstančiomis mašinų upėmis. Keturias valandas lanku slinkome iš vieno miesto galo į kitą, nė neturėdami nuovokos, kada pasieksime pirmą degalinę ir tualetą.

12 juostų Stambulo aplinkkelis pildėsi nenutrūkstančiomis mašinų upėmis. Keturias valandas lanku slinkome iš vieno miesto galo į kitą, nė neturėdami nuovokos, kada pasieksime pirmą degalinę ir tualetą. Kur tualetą randa milijonai vairuotojų, keletui valandų įstrigę spūstyse?

Taip žmonės juda kiekvieną rytą ir gyvena tuose nesuskaičiuojamuose butuose, visi jie ką nors dirba, moka paskolas už butus ir naujus automobilius. Stambulo priemiesčio gyventojas, atsidūręs lietuviškame miške, arba mirtų iš laimės, arba išprotėtų nuo paukštelių čiulbesio. Mums su Indre atvirkščiai – visas Stambulo priemiesčių vaizdas niekaip nesusigėrė į sąmonę, taip ir liko plūduriuoti tarsi naftos dėmė ant raibuliuojančio vandens paviršiaus.

Stambulo priemiesčio gyventojas, atsidūręs lietuviškame miške, arba mirtų iš laimės, arba išprotėtų nuo paukštelių čiulbesio.

Visas užesys, gaudesys, judėjimas, burzgimas, statybos ir kranai tęsiasi dar 100 km už Stambulo. Trijų juostų magistralė pilna skuodžiančių autobusų ir sunkvežimių. Dar būdamas Bulgarijoje svarsčiau susirasti kempingą kur nors už Stambulo, o, pasirodo, čia tik ištisi fabrikų, uosto pakrančių ir daugiabučių rajonai. Per smogą nesimato Marmario jūros, o naftos perdirbimo gamyklos rusvame smoge atrodo tarsi iš apokaliptinio filmo. Viską vainikuoja paskutiniai pypsintys autostrados vartai. Išvažiavome į keturių juostų kaimo keliuką Samsuno link.

I. Pepcevičiūtės nuotr.

Kaip dar kartą pasiekėme Juodąją jūrą

Nusukus į regioninį kelią atsivėrė tuščia keturių juostų autostrada.

Turkija – tarsi mažoji Kinijos kopija, kur mažų miestų ir siaurų regioninių kelių pakeliui tiesiog nematėme.

Kelis šimtus kilometrų iki Juodosios jūros pakrantės ir didelio Samsuno miesto keitėsi tik kraštovaizdžiai, klimato juostos, kalnų reljefas, kartais iš už uolos išlįsdavo viduryje laukų tvarkingais daugiabučiais apstatytas miestas. Turkija – tarsi mažoji Kinijos kopija, kur mažų miestų ir siaurų regioninių kelių pakeliui tiesiog nematėme.

Priešpaskutinė 5000 km diena buvo nelengva – nuvairavau per 900 km, prieš tai keturias valandas brovęsis per Stambulo spūstis. O Indrė atgavo žadą ir pradėjo fotografuoti. Išėjo visai gražus Turkijos peizažų albumas.

Sutemus pasivijome galingą audrą, kurią persekiojome kelias valandas, o priekyje nuolat trankėsi žaibai. Dideliu aplinkkeliu išvengėme dar vieno Turkijos monstriuko – Samsuno. Už šio miesto jau tik valios pastangomis irklavome automobilį nežinomos nakvynės vietos link.

Sustojome prie Samsuno pakraštyje stovinčio viešbučio – 60 dolerių už kambarį ir bjaurus gamyklos kvapas, nors priimamasis išklotas marmuru. Važiavome toliau link Termės miestuko – čia 22 val. lietuje susirinkę turkai bandė gestais parodyti, kur padoresnis viešbutis, bet ir vėl nesėkmingai. Grįžome šiek tiek atgal, tačiau pataikėme į per naktį dirbantį prekybos centrą ir autobusų stotį. Kažkur buvo ir viešbutis, bet ir vėl brangus, o dar ta stoties atmosfera, kur visi vidurnaktį užkandžiauja laukdami naktinės kelionės…

Štai čia ta stresinė situacija, kuri tikrino mano ir Indrės ištvermę, toleranciją vienas kitam ir susikalbėjimą. Indrei buvo bloga nuo dieną suvalgyto maisto, purtė šaltis, skaudėjo kojas. Mano apsiblausiusios akys jau irgi nebeatskyrė, ar šviečia automobilio žibintai ar ne. Banali kelio tiesa – judėk į priekį ir viskas bus gerai.

Dar už 20 km mus pasitiko Unye (lietuvišką pavadinimą net sunku sugalvoti – gal Unis?) – už Alytų didesnis, jau net į Juodosios jūros kurortą panašus miestukas. Pakrantės kelyje sušvito trijų viešbučių iškabos. Viename jų gavome prirūkytą ir saldžiais kvepalais iškvepintą kambarį už 20 JAV dolerių. Už lango visu garsu vyko vestuvių vakarėlis, perspaustos kolonėlės plyšavo „Get Lucky“. Indrė kelias sekundes net sugebėjo energingai pašokti iš džiaugsmo pagaliau radus nakvynės vietą, bet tada krito į lovą nuovargio ir skausmo perkreiptu veidu. Vestuvininkai išsiskirstė ir liko tik Juodosios jūros ošimas už lango.

Paskutinė 5000 km kelionės diena

Abu atsikėlėme kaip po gero vakarėlio. Indrę vis dar pykino vakarykštis maistas ir nuovargis, aš irgi slankiojau po viešbutį lyg vakar būčiau pardavęs savo „Jaunuolio kampą“ turkams. Juodoji jūra ošė taip pat, bet atrodė tikrai ne taip romantiškai, kaip skambėjo: juodas, tuščias, krūmais apaugęs, prišiukšlintas paplūdimys. Viešbutis, kuris vakare atrodė visai padorus, ryte taip pat dvelkė nusidėvėjimu ir išdavė čia praūžus daugybę turkiškų vestuvių. Pusryčiams dar nesutvarkytame valgomajame vienas kaip pirštas nuo švediško stalo pasirinkau sauso batono, kelis „šlapiankos“ gabaliukus ir šaukštą naminių alyvuogių. Iš seno virdulio įsipyliau turkiškos arbatos.

Tik vidurdienį pajudėjome Batumio link. Nors prieš kelionę vyliausi, kad Juodosios jūros pakrantė bus tarsi ramaus poilsio oazė, neprastesnė nei Viduržemio jūros kurortai, dideli miestai, daugybė žmonių, keturių juostų kelias, atitvėręs gyventojus nuo jūros, fabrikai ir statybos kūrė vien tik nejaukumo jausmą.

Po pietų pramušėme dar vieno milžiniško Turkijos miesto – Trabzono – automobilių spūstį. Vėl begalės daugiabučių ir dar daugiau naujų dešimtaukščių statybų. Smogas, sumišęs su jūros gaiva. Horizonte palei jūrą – vingiuojančios uolos.

Besileidžiant saulei kirtome paskutinį tunelį. Policija nusiuntė į puskilometrinės eilės galą tarp armėnų, gruzinų ir turkų. Po poros valandų pradėjome kirsti sieną. Nors baiminausi, kad turkai gali paklausinėti apie kelių mokesčius ir nesumokėtas baudas, malonus vyriškis tiesiog patikrino vardą, pavardę, uždėjo antspaudus ir išleido iš Turkijos.

Gruzinas pasienietis pasitiko klausimu: „Turistauti atvažiavote?“ Mums nė nespėjus prasižioti pats atsakė: „Kuprinės, palapinės, drabužiai, ar ne? Sveiki atvykę į Gruziją ir gero jums kelio!“ Kita moteriškė uždėjo paskutinius antspaudus pasuose ir tarp didelių it laivai, agresyvokų mersedesų pasileidome į naktinę Gruziją, Batumio link.

Nors ir jaučiamas dviejų savaičių kelionės nuovargis, bet užplūdo geras jausmas. Vieną žiemos dieną Vilniuje rakindamas savo automobilio dureles pagalvojau, kad būtų smagu su Seatu nuvažiuoti iki Gruzijos. Indrė skeptiškai į tai žiūrėjo, kurso draugai pašiepdavo automobilį – neva per senas tokiai kelionei, tėvai jaudinosi… O mes riedame „Jaunuolio kampu“ naktinio Batumio gatvėmis ir ką jūs man…

„Pakeliui į Gruziją“ dienoraštis baigėsi. Malamės Gruzijoje, pasakojame apie kiekvieną nuotykį, renkame naudingus patarimus ir kviečiame atvykti į Gruziją pakeliauti su mumis.

Tekstas pirmą kartą publikuotas svetainėje travelonspot.com 2016 m. liepos 27 d. Daugiau apie keliones galite paskaityti ČIA