Šią savaitę į Vilnių iš Švedijos atvyksta Europos pacientų forumo (EPF) – organizacijos, vienijančios apie 150 mln. pacientų visoje Europoje, prezidentas Andersas Olausonas.

61 pacientų organizacijai atstovaujantis EPF yra įtakingiausia pacientų organizacija Europoje, kurios ginamų interesų vis labiau paiso Europos Sąjungos ir atskirų šalių valdžios institucijos. Švedas Andersas Olausonas taip pat yra konsultacijas ir pagalbą sergantiesiems retomis ligomis bei jų artimiesiems teikiančio “Agrenska” centro Švedijoje įkūrėjas ir valdybos pirmininkas.

Šią savaitę A.Olausonas, kaip ir kiti ekspertai (tarp jų – ES šalių mokslininkai, politikai, Pasaulio sveikatos organizacijos atstovai) dalyvaus konferencijoje „Tvarios sveikatos sistemos – darniam Europos vystymuisi“, kuri rengiama Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai proga. Prieš vizitą Vilniuje EPF vadovas davė interviu „Veidui“.

VEIDAS: Ar galite palyginti pacientų padėtį skirtingose Europos šalyse: kuriose valstybėse sirgti yra geriausia ir kaip šiame kontekste atrodo Lietuva?

A.O.: Šiuo kampu sunku lyginti skirtingas Europos šalis ir apibendrintai pasakyti, kad geriau sirgti Prancūzijoje, Švedijoje, Vokietijoje ar Lietuvoje, nes tai priklauso nuo daugelio aplinkybių. Net jei šalis turtinga, tai nereiškia, kad pacientas ten gaus pačią geriausią pagalbą. Mes matome, kad ir įtakingi bei turtingi žmonės, negavę tinkamo savo ligos gydymo, miršta Liuksemburge ar Prancūzijoje. Galbūt kitoje šalyje, net jei joje nėra taip gerai išplėtota sveikatos apsaugos sistema, bet geriau gydoma konkreti liga, jie būtų gavę geresnį gydymą. Gydymo kokybė labai priklauso ne tik nuo konkrečioje šalyje veikiančios sveikatos apsaugos sistemos vertės, bet ir nuo jos gydymo tradicijų, požiūrio, daugelio kitų dalykų.

Žinoma, sunkiai sergant geriau būti šalyje, kuri turi senas gydymo tradicijas ir pakankamai išteklių tyrimams atlikti. Kita vertus, reikia pripažinti, kad ir tokių ekonominių sunkumų turinčių šalių, kaip Lietuva, Rumunija, Italija, Ispanija ar Airija, medikai gali domėtis kitose šalyse pasiekta naujausia medicinos pažanga ir šias žinias taikyti savo darbe. Tačiau finansavimas yra labai svarbu. Pvz., Bulgarijoje ligoniai neretai apskritai negauna reikiamų vaistų ar gydymo, nes valstybė sau to negali leisti. Tai labai blogai.

Man gerai žinoma padėtis Estijoje, iš jos patirties susidariau vaizdą apie visoms posovietinėms šalims būdingas problemas. Galiu su didele pagarba atsiliepti apie Estijos padarytą pažangą sveikatos srityje, matau ją ir kitose posovietinėse šalyse. Bet tai dar nereiškia, kad posovietinių šalių gyventojai šiandien turi prieigą prie gero lygio sveikatos apsaugos paslaugų.

VEIDAS: Kas jums yra žinoma apie Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą?

A.O.: Gyvenant tokioje turtingoje šalyje, kaip Švedija, labai lengva sakyti: „O taip, jums labai blogai, nes jūsų piliečiai neturi to, to ir ano, ką mes turime.“ Bet mūsų istorija kitokia, mes nepatiriame tų pačių problemų kaip jūs ir mūsų galimybės visai kitos. Manau, kad Lietuva juda labai teisinga kryptimi, bet, žinoma, kelias į pažangą bus dar ilgas.

Vienas svarbiausių dalykų, į kurį turėtų atkreipti dėmesį už Lietuvos sveikatos apsaugos politiką atsakingi asmenys, yra santykiai su pacientais. Reikia pažinti savo pacientus ir jų ligas iš naujo, suvokiant, ką iš tikrųjų reiškia sirgti viena ar kita lėtine liga. Man teko atvirai pasikalbėti su jūsų sveikatos apsaugos ministru ir išsakyti jam tikrai ne vien malonius dalykus. Pasakiau, jog yra didelė klaida nukirsti išlaidas sveikatos apsaugai dėl to, kad šalies finansai būtų subalansuoti. Ši konferencija, vyksianti Vilniuje, taip pat yra būdas Lietuvos žmonėms parodyti savo suinteresuotumą turėti geresnę sveikatos apsaugą šalyje.

VEIDAS: Turbūt žinote, kad sveikatos apsaugos ministro Vytenio Andriukaičio idėjos sulaukia labai daug kritikos.

A.O.: Tai gerai. Geras ministras turi mėgti būti kritikuojamas, nes kritikoje slypi daug jam svarbios informacijos.

VEIDAS: Kai mano dukra neseniai atsidūrė ligoninėje, turėjau progą iš paciento pozicijų pažvelgti į medikų elgesį su ligoniais ir jų artimaisiais. Įsitikinau, kad daug mūsų medikų patiria elementarių bendravimo sunkumų ir į pacientą žiūri ne kaip į klientą, bet kaip į tam tikrą problemą. Lietuvoje turime ir daugiau negerovių: tai ir ilgos eilės norint patekti pas specialistus, ir paplitę kyšiai medikams. Kaip Švedija su tuo kovojo? Girdėjome, kad eilės ir kyšiai medikams pas jus išnyko dar prieš du tris dešimtmečius.

A.O.: Ne, daug seniau. Iš tikrųjų aš neatsimenu, kad net tada, kai buvau vaikas, mano tėvai būtų nešę kokių nors dovanų ar kyšių gydytojams. Manau, tai labiau posovietinių šalių tradicija, nei paplitusi gydytojų problema Europoje. Nemanau, jog gydytojai tikisi dovanų iš pacientų todėl, kad mano turintys tam teisę, nes valstybė jiems per mažai atlygina už darbą. Tai labiau lemia tam tikri jūsų kultūros dalykai. Estijoje gydytojai taip pat tikėdavosi gauti ką nors iš pacientų (ir nebūtinai pinigų, bet gal saldainių dėžutę ir pan.), bet jie sako, kad tai jau praeitis. Medikai ten daugiau nebepriima jokių dovanų, šis dalykas sparčiai nyksta, nes šalies vyriausybė tam taip pat pasakė griežtą „ne“.

Na, o jei kalbėsime apie eiles, vienintelis būdas jas sumažinti yra didinti finansavimą. Švedijoje vyriausybė išleido šimtą milijonų eurų, kad sumažintų eiles patekti pas specialistus. Kito kelio nėra.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis pacientui, kuris jaučia, kad neatsilyginęs gydytojui bus jo ignoruojamas ir netgi nesulauks tinkamo gydymo?

A.O.: Jei gydytojas ima kyšius, tai yra niekaip nepateisinama. Tai absoliučiai netoleruotinas dalykas, todėl pacientas neturėtų į tai žiūrėti pro pirštus – būtina pranešti apie tai atitinkamoms institucijoms ir pacientų organizacijai.

Per pastarąjį šimtmetį gydytojų autoritetas visuomenės akyse labai stipriai sumenko. Jie anksčiau jautėsi tarsi dievai, o dabar šito nebėra. Taip atsitiko dėl to, kad pacientai šiandien yra visiškai kitokie – jie turi kur kas daugiau informacijos ir žinių. Mes tai vadiname pacientų galios įgijimu.

Juk anksčiau pacientas, atėjęs pas gydytoją, tiesiog išklausydavo, ką šis aiškina, padėkodavo ir išeidavo. Šiandien pacientas sako: „Laba diena, gydytojau, aš kai ką sužinojau ir turiu tokią idėją. Kaip manai, ar gali būti taip ir taip?“ Tarp mediko ir paciento atsirado dialogas. Geras gydytojas privalo įsiklausyti į pacientą ir su juo bendradarbiauti. Deja, daugybė gydytojų šito nenori. Jie nori jaustis tokie pat svarbūs kaip anksčiau. Tačiau gydytojai, kurie šitaip elgiasi, priklauso praeičiai. Pacientai turi žinoti, kad jie yra labai svarbūs, ir siekti savo interesų visais klausimais. Kai kalbame apie kyšius – taip pat.

Iš tiesų būtent pats žmogus yra geriausias savo paties kūno ir proto žinovas. Šių dienų pacientas supranta, kad jis yra individas, kuris geriausiai pažįsta savo ligą, kuria serga jau daugybę metų, ir žino, kaip su ja gyventi. Pvz., jei aš sergu tokia lėtine liga, kaip diabetas, man svarbu gauti visą įmanomą informaciją apie šios ligos įtaką mano gyvensenai ir išmokti ją valdyti, nes taip galima pasiekti puikių rezultatų ir turėti puikią gyvenimo kokybę. Tai ir yra paciento įgalinimas. Tokiu atveju gydytojas tampa asmeniu, suteikiančiu paslaugą, bet ne jūsų gydymo lyderiu.

Viso to pasiekti padeda raštingumo sveikatos srityje didinimas. Kiekvienam sergančiajam turi būti svarbu įgyti kuo daugiau žinių apie savo lėtinę ligą, nes tai padeda ligą suprasti, valdyti ir su ja susigyventi, nuo to priklauso ir mūsų visos visuomenės gyvenimas. Toks pacientas yra pati geriausia piliečio versija.

“Agrenska” centre mes turime specialią programą, skirtą šeimoms, kuri paremta patirties dalijimusi tarp tėvų, patekusių į lygiai tokią pat padėtį kaip ir jūs. Juk jus geriausiai gali suprasti būtent kita motina, kurios vaikui nustatyta tokia pat diagnozė. Taigi mes pakviečiame dešimt šeimų su vaikais, jie čia praleidžia savaitę ir per tą laiką gauna visą įmanomą profesionalią medicininę, psichologinę, teisinę ir kitokią informaciją, sužino viską, kas svarbu susidūrus su šia liga. Taip šeimos įgyja žinių ir tobulėja.

Tėvai sako, kad atėję dalyvauti programoje jautėsi taip, lyg ant pečių turėtų sunkią, nepatogią kuprinę: ji jiems trukdė gyventi ir jie nežinojo, ką su ja daryti. Bet įgiję daugiau žinių pajuto, kad tą kuprinę nuo pečių nusiėmė, iš naujo perpakavo ir grįžtant namo ji buvo jau kur kas lengvesnė ir nebe tokia atgrasi. Tai ir yra paciento įgalinimas, kai tu perkuri save naujam gyvenimui, o visos problemos ir ta našta, kurią jautei anksčiau, jau nebėra našta.

VEIDAS: Koks interneto vaidmuo šiame procese? Juk pirmas dalykas, kurio neretai imamės susirgę, yra simptomų ir informacijos paieška internete.

A.O.: Internetas – fantastiškas dalykas, bet mes turime išmokti tinkamai pritaikyti jį savo gyvenime. Ne mes turime prisitaikyti prie interneto, bet internetas turi prisitaikyti prie mūsų. Internetas niekada neatstos bendravimo su gydytoju ir jo sprendimų, bet internetas gali padėti sukurti papildomą pridėtinę vertę, jei tinkamai juo naudosimės. Todėl labai svarbu užtikrinti informacijos, prieinamos internetu, saugumą ir patikimumą.

Jei grįšime prie gydytojo, kuris ne tik nežiūri į jus kaip į asmenybę, bet galbūt dar ir tikisi iš jūsų dovanos, tai jis tokio paciento, kuris daug sužino apie save naršydamas internete, nemėgsta, nes tas pacientas žino tai, ką žino jis, o gal net turi priėjimą prie informacijos, prie kurios gydytojas neprieina. Todėl jam tai nepatinka.

Vis dėlto man technologijų plėtra kelia nerimą. Pvz., šiuo metu vykstanti mobiliųjų programėlių plėtra yra paskatinta technologijų pramonės, kurioje sukasi didžiuliai pinigai, bet ne žmogaus poreikių. Štai aš turiu „Apple“ kompanijos išmanųjį telefoną. Ar jūs žinote, kiek su sveikata susijusių programėlių šiuo metu prieinama per „Apple“? Trylika tūkstančių. Visos jos yra jūsų telefone, ir jos tiesiog neįtikėtinos. Tarkim, aš turiu programėlę, kuri manęs klausia: kaip tu šiandien jautiesi? Koks šiandien tavo cukraus lygis, širdies ritmas? Koks svoris? Visus šiuos duomenis suvedi – dizainas toks puikus, kad tu tiesiog trokšti atsakyti į tuos klausimus, – ir gali matyti savo būklės diagramas, pokytį per tam tikrą laiką. O tada gali parodyti tai savo gydytojui: „Žiūrėkite, štai kaip aš jaučiausi prieš kelias savaites.“ Bet ar mes žinome, kas valdo mūsų asmeninius sveikatos duomenis, kuriuos siunčiame naudodamiesi šia programėle? Šie duomenys mums jau nebepriklauso, nuo šiol juos valdo programėlės kūrėjai, kurie gali juos parduoti kam nori. Tačiau žmonės apie tai nekalba. Dabar įprasta viešai skelbti apie save asmeninę informaciją, naudotis feisbuku. Bijau, kad tai yra tarsi tiksinti bomba.

VEIDAS: Lietuvoje įgyvendinimas e. sveikatos projektas, kuriam skirti milijonai litų, buvo sukompromituotas. Mes iki šiol naudojamės popierinėmis sveikatos istorijos kortelėmis, liko neįdiegti ir elektroniniai receptai. Ar sėkmingai prie šių naujovių perėjo Švedija?

A.O.: Mes turime savų problemų. Viena jų – šiandien Švediją sudaro 21 apskritis, ir kiekvienoje apskrityje yra skirtinga situacija, skirtinga duomenų bazė. Sveikatos įrašai negali būti plačiai naudojami, nes apskritys nekomunikuoja tarpusavyje, tad keičiant gyvenamąją vietą kyla sunkumų.

Žinoma, viskas yra iš esmės pasikeitę. Kai ateinate pas gydytoją, jis atidaro jūsų duomenų bylą kompiuteryje, jūs atsisėdate ne priešais gydytoją, o šalia jo, ir žiūrite į kompiuterio ekraną kartu. Tuomet gydytojas daro įrašus kompiuteryje. Be to, visi receptai yra elektroniniai. Vaistinėje jokio popierinio recepto pateikti nebereikia, pakanka parodyti savo asmens tapatybės kortelę, ir gali įsigyti reikiamų medikamentų.

Beje, Estijoje ši sistema taip pat veikia. Iš tiesų sveikatos požiūriu tarp Estijos, Latvijos ir Lietuvos yra didelis skirtumas.

A. Olausonas: “Man neramu, kad vykstanti technologijų plėtra yra tarsi tiksinti bomba.”