Į „Veido“ klausimus atsako Lygių galimybių plėtros centro projektų vadovė dr. Margarita Jankauskaitė

VEIDAS: Ką rodo kitų šalių patirtis: kokių rezultatų sulaukiama uždraudus abortus?

M.J.: Abortus uždraudusios valstybės ilgainiui tų draudimų atsisako, nes nepasiekiama nė vieno iš tų tikslų, kurių siekė už gyvybę pasisakantys tokių įstatymų teikėjai. Uždraudus abortus jų nesumažėja, nes, kiek mes žinome istoriškai, abortai visą laiką egzistavo, ir jeigu nėra galimybių juos daryti legaliai, jie daromi nelegaliai, o tai turi labai neigiamų pasekmių moterims ir jų reprodukcinei sveikatai. Taigi, užuot pagerinę gimstamumo rodiklius, mes galime juos kaip tik labai stipriai pabloginti. Abortų draudimas iš tiesų niekaip nepagerina gimstamumo rodiklių. Galime paskaičiuoti, kiek nuo tarybinių laikų, kai buvo įteisinti abortai iki 12 nėštumo savaitės, Lietuva prarado potencialių gyventojų, bet sykiu mes matome, kad jeigu valstybėje nėra sustyguota socialinė politika, ekonominiai dalykai, tai net ir gimę žmonės tą valstybę palieka. Pažiūrėkime į tą pačią Maltą ar Lenkiją, kur abortai draudžiami, ir pamatysime, kad ten gimstamumas labai prastas.
Na, o jei kalbėsime apie dilemą, ar pradėta gyvybė, ar moters teisės, tai mes turime suvokti vieną svarbų momentą: kol embrionas yra moters kūne, tai nėra koks nors atskiras darinys. Jis neatsiejamas nuo moters kūno ir dėl to jos teisėms yra teikiamas prioritetas. Pas mus dabar dažnai eskaluojama gyvybės kultūros tema, bet kaip mes tą gyvybę suvokiame? Esame europinė visuomenė – negyvename kokioje nors visiškai atsilikusioje visuomenėje, kur gyvybė suprantama taip, kad tik gimė žmogus, ir viskas. Todėl manau, kad mes jau turime kalbėti apie gyvenimo kokybę. O dabar, viena vertus, aiškinama, kaip reikia apginti embriono teises, bet jos priešpriešinamos moters teisėms. Čia iškyla klausimas, kodėl tada, kai tas embrionas išsivysto ir tampa žmogumi, suaugusia moterimi, jo teisės jau tampa nebesvarbios.
Netgi tie, kurie pasisako už moters pasirinkimą nutraukti nėštumą ar ne, juk nesako, kad jie yra už abortą, kad tai praktika, kurią reikia skatinti ir kad mes labai dėl to džiūgaujame. Juk kalbama ne apie tai. Ir jei mes iš tikrųjų norime pasiekti gerų rezultatų, pirmiausia turime imtis nuoseklaus jaunimo švietimo ir ugdymo, kad žmonės suprastų savo kūniškumą, seksualumą ir kaip su juo elgtis, spręsti socialines problemas.
VEIDAS: Netgi tokioje pažangioje šalyje kaip Švedija 2012 m. šimtui gimusiųjų teko daugiau abortų nei Lietuvoje. Daugiau abortų buvo ir Jungtinėje Karalystėje. Kodėl taip yra ir ar tikrai lytinio švietimo stoka yra didžiausia problema?
M.J.: Vakarų visuomenės yra labai diversifikuotos, ir kai mes žiūrime į abortus, tarkim, Švedijoje, statistika juk nepasako, apie kokius visuomenės sluoksnius kalbame. Jeigu Lietuvoje ši informacija būtų išskleista klasiniu požiūriu, irgi matytume, kad problema kondensuojasi tam tikruose gyventojų sluoksniuose, o kituose sluoksniuose ji gerokai mažesnė. Todėl ta apibendrinanti informacija yra šiek tiek netiksli.
Yra ir įvairių etninių mažumų, kuriose niekas net nekalba apie tuos dalykus, tėvai „užsispazmavę“, kaip pas mus Lietuvoje paprastai būna, o jaunimas jau pradeda gyventi truputį kitokį gyvenimą. Be to, turime žiūrėti, ar yra prieinamos kontraceptinės priemonės, ar jos pakankamai pigios, kad kiekvienas norintis galėtų įsigyti. Pažiūrėkite, kokie brangūs Lietuvoje prezervatyvai, hormoniniai kontraceptikai. Pvz., vadinamoji trečios kartos hormoninė spiralė, labai patikimai sauganti nuo nėštumo, kainuoja 500–600 Lt. Aišku, žinant, kad tai kontracepcija ne vieniems metams, ši investicija gal ir nėra didelė, bet ši suma sudaro maždaug trečdalį vidutinio atlyginimo šalyje, o kadangi dauguma gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo, vienu užsimojimu šitiek sumokėti tikrai nėra paprasta. Tebėra ir daug įsibaiminimo dar nuo senų laikų, kai buvo aiškinama, kad kontraceptikai visaip žaloja sveikatą.
Na, o jei matome, kad paskesnio vaiko nesiryžta gimdyti vyresnės moterys, iš čia kyla ir socialinio nesaugumo, galbūt ir partnerio nepatikimumo klausimai. Tad į šią problemą reikia žvelgti kompleksiškai.
VEIDAS: Bet ar apskritai įmanoma yra visuomenė be jokių abortų?
M.J.: Pasižiūrėkime dar plačiau. Mūsų valstybėje dominuoja tautos galios politika, įsivaizduojame, kad kuo žmonių bus daugiau, tuo tauta bus stipresnė. Mūsų valstybei tų žmonių reikia, nes kyla darbo jėgos klausimas ir kas gi mokės pensijas. Bet yra tautų, kuriose rūpinamasi jau ne tiek tautos gausa, kiek kokybe. Tada aiškinama, kad vieni turi daugintis, ir mes tai skatiname, o kiti – įvairios pažeidžiamos grupės, ligoti, psichinių sutrikimų turintys asmenys, tam tikrų etninių grupių atstovai ir pan. – geriau nesidaugintų. Yra ir trečias požiūris, kai aiškinama, kad jei žmonių darosi per daug, tai kyla didelė rizika. Kinijos vieno vaiko politika – tipiškas klasikinis pavyzdys. Ten intervencija į moters kūną daroma jau kitaip: jos reproduktyvumas vertinamas kaip tam tikro pobūdžio grėsmė, ir jeigu ji ryžtasi arba leidžia sau pagimdyti antrą vaiką, tada gali sulaukti pačių baisiausių represijų.
Bet ar moteris yra priverčiama pasidaryti abortą prieš savo valią, ar ji verčiama gimdyti to nenorėdama – tai yra lygiai toks pat jos žmogaus teisių nepaisymas. Turime suvokti, kad tik ji gali priimti tą sprendimą, nes jai reikės gimdyti, auginti, jai reikės susidurti su visomis įmanomomis pasekmėmis ir tik ji gali nuspręsti, ar yra tam pasirengusi, ar ne.
VEIDAS: Daugelyje Vakarų šalių jau nebekyla net diskusijų dėl moters teisės nutraukti nepageidaujamą nėštumą. Kodėl tokios iniciatyvos vis iškyla Lietuvoje?
M.J.: Yra tokia tendencija, kad tose visuomenėse, kuriose vertybinės nuostatos labiau pajudėjusios žmogaus saviraiškos linkme, – kai vertinamos žmogaus teisės, laisvės, kai jis galvoja ne apie tai, kaip išgyventi, o kokia jo gyvenimo kokybė, – ten yra daug aukštesnis tolerancijos lygis, vertinama lyčių lygybė, gerokai mažesnė ksenofobija, ten ir požiūris į moters teisę apsispręsti dėl savo kūno labiau gerbiamas. Todėl tai, kad pas mus kyla tokio pobūdžio diskusijos, rodo, jog vis dar esame toje stadijoje, kai dominuoja išlikimo vertybės: svarbiau yra išlikti, o ne tai, kaip tu gyvensi, tad ir moterų teisių klausimas tampa antraeilis. Kaip aš kartais sakau, mes gyvename visuomenėje, kurioje labai gajos tradicijos žiūrėti į moterį kaip į sekso objektą, bokso kriaušę, na, o dabar dar padarys iš mūsų ir gimdymo inkubatorius.