Lietuvoje antidepresantus vartoja apie 11 proc. gyventojų, o kur dar neoficiali statistika, kai sergamumas slepiamas.

Virginijus Stulgys

„Dangstydamasi po somatinių negalavimų skraiste, depresija vis dažniau velkasi kūniškų negalavimų drabužį, taigi nemaža dalis gyventojų, turinčiųjų psichikos sutrikimų, tiesiog negydoma“, – konstatuoja psichiatras ir Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras.

VEIDAS: Valstybinio psichikos sveikatos centro duomenimis, dėl psichikos sutrikimų gydosi maždaug 5,5 proc., arba apie 164 tūkst., Lietuvos gyventojų. Tačiau dalis ligonių reikiamo gydymo negauna. Kaip manote, kokios priežastys trukdo spręsti šią problemą?

D.P.: Didžiausia depresijos problema ta, kad XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje ji pakeitė savo veidą. Įvyko tai, ką mokslininkai vadina patomorfoze, tai yra praktiškai nebematome senuose vadovėliuose aprašytų atvejų, kai depresijos paveiktas žmogus panyra į melancholiją ir sustingsta. Šiandien depresija vis dažniau vilki kūniškų negalavimų drabužį. Daugybė sergančiųjų šia liga lankosi pas kardiologus, neurologus ar gastroenterologus ir skundžiasi liguistais pojūčiais: skausmais širdies ir galvos plote, virškinimo sutrikimais, pykinimu, nemiga ir pan. Panašūs procesai, labai apsunkinantys diagnostiką bei gydymą, vyksta jau ne pirmą dešimtmetį.

VEIDAS: Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, tinkamo gydymo visoje Europoje negauna apie 45 proc. sergančiųjų depresija. Kaip manote, apie kokį procentą turėtume kalbėti Lietuvoje?

D.P.: Šiuo metu Lietuvoje matome tik skaičių žmonių, kurie kreipiasi į oficialias sveikatos priežiūros įstaigas, tai yra psichikos sveikatos centrus. O kiek iš tiesų yra sergančiųjų depresija (dalis žmonių iš viso nesikreipia, o kiti kreipiasi tik į privačias klinikas, bijodami oficialaus kreipimosi pasekmių), galime tik paspėlioti.

VEIDAS: Depresijos mastas Lietuvoje per pastaruosius dvylika metų smarkiai didėjo: 2000 m. šimtui tūkstančių gyventojų teko 380 susirgimų, o 2012 m. – jau 856. Kas galėjo lemti tokį sergamumo didėjimą?

D.P.: Sergančiųjų, kurie registruojami oficialiai, padidėjimas pirmiausia rodo tai, kad atsirado motyvacija kreiptis į gydymo įstaigas. Kaip viena priežasčių gali būti galimybė gauti kompensuojamųjų vaistų. Priėmus sprendimą, kad esant vienai ar kitai ligos diagnozei vaistai bus kompensuojami, visada padaugėja ne tiek sergančiųjų, kiek besikreipiančiųjų. Iš vienos pusės, tai gerai: esant sunkiai depresijai žmogui reikalingi kompensuojamieji vaistai, tačiau netrūksta atvejų, kai lengvesnė depresija pavadinama sunkesne vien tam, kad būtų, kaip pas mus įprasta, apgauta valstybė – apeita nustatyta tvarka.

VEIDAS: Iš kokių požymių galime atpažinti depresiją?

D.P.: Lietuvoje vis dar tenka priminti, kad depresija nėra tinginystė, sunkus charakteris ar apsileidimas. Tai gana sunki liga, kuria sergant sutrinka svarbiausios žmogaus psichikos funkcijos: sulėtėja mąstymas, sutrinka emocijos, nuotaika tampa liguistai prasta. Žmogus niekuo nebesidomi, nebeturi jėgų rūpintis šeima, namais, apleidžia darbus ir draugus, o kai kada nusivylimas tampa toks stiprus, kad imama neapkęsti savęs. Sunkesniais atvejais neapsieinama be savęs apkaltinimo idėjų (koks aš nevykėlis, mano gyvenimas – klaidų grandinė, aš bejėgis, našta kitiems ir pan.), iš to daroma išvada, kad ateitis esanti beviltiška. Negatyvios emocijos blogina nuotaiką, o su tuo susiję atsirandantys mąstymo sutrikimai. Kuo sunkesnė depresija, tuo didesnė tikimybė, kad žmogus rimtai svarstys savižudybės galimybę. Esant lengvesnei depresijos formai žmonės kaltina ne tiek save, kiek aplinkinius: sakoma, esą niekas manęs nemyli, pasaulis labai nedraugiškas ir pan. Pastebėjus, kad žmogui depresija, nereikėtų palikti jo vieno su dvasiniu skausmu.

VEIDAS: Kiek tiesos, kad nuo depresijos kenčiantis žmogus rizikuoja iškristi iš socialinio gyvenimo?

D.P.: Esant depresijai labai sumažėja žmogaus darbingumas (dažnai dar bandoma dirbti, bet sutrikus dėmesio koncentracijai žmogus jaučiasi nedarbingas). Ši liga sutrikdo gyvenimo kokybę visose svarbiausiose srityse: darbo, bendravimo su aplinkiniais, dažnai nukenčia ir seksualinis individo gyvenimas. Panašiais atvejais aplinkiniai linkę apgailestauti, kaip žmogui nesusiklostė gyvenimas: neišlaikė egzaminų, prarado darbą ar išsiskyrė su mylimu žmogumi. Tuo metu psichiatrai į situaciją žvelgia šiek tiek kitaip: jie sako, kad pirmiau žmogus susirgo depresija, o tik po to ir dėl to sutriko jo kasdienybė įvairiose srityse. Taigi depresiją nebūtinai sukelia nelaimingi gyvenimo įvykiai, veikiau šie yra susirgimo pasekmė.

VEIDAS: Sirgti depresija Lietuvoje vis dar gėda ir smerktina? O gal tai jau nėra stigma?

D.P.: Psichikos sutrikimų stigma mūsų visuomenėje iš tiesų didelė, aišku, depresijos stigma mažesnė negu šizofrenijos. Tačiau vis dar neturime tokios praktikos kaip Norvegijoje, kur net politikas nebijo viešai deklaruoti, kad susirgo depresija. Galime įsivaizduoti, kaip į tokį pareiškimą reaguotų Lietuvos visuomenė, – matyt, pasigirstų piktinimosi, kad mus valdo nenormalūs ir pan. Prieš 16 metų Norvegijoje tuomečiam ministrui pirmininkui viešai prisipažinus, kad jis serga depresija ir todėl laikinai nedirbs, norvegų pagarba šiam politikui nė kiek nesumažėjo. Jam grįžus į darbą žmonės džiaugėsi turintys tokį neveidmainiaujantį premjerą, o tai, kad jam nutinka depresijos epizodų, norvegams reiškė, jog jis yra toks pat žmogus kaip dauguma.

VEIDAS: Galbūt situacija ir mūsų šalyje galėtų keistis, tereikia tinkamų pavyzdžių ir tolerancijos. Bet ar jos rastume?

D.P.: Žmonės savo susirgimą depresija slepia, nes jaučiasi nesuprasi, bijo prarasti darbo vietą, taigi dažnai tokį elgiasi nulemia baimė. Tačiau atvirumas skatina supratimą. Norvegai, išgirdę, kad jų ministras pirmininkas serga depresija, pagalvojo: pagaliau geras politikas – nemeluoja ir neapgaudinėja mūsų. Kitas juos užkabinęs dalykas buvo tas, kad jie pasijuto artimi tam žmogui. Norvegai žino, kad kas ketvirtas žmogus pasaulyje per savo gyvenimą patiria depresijos epizodų, taigi jie priima tai kaip savaime suprantamą dalyką. Labai svarbu, kad ir mes žvelgtume į tokius pavyzdžius, o ne rūšiuotume žmones vien į normalius ir nenormalius. Kiekvienas iš mūsų gali turėti psichikos sveikatos problemų. Taigi depresija pagydoma, o ja sirgti yra gana normalu.

VEIDAS: Kiek tiesos, kad moterys į savo negalavimus ir ligas Lietuvoje žvelgia šiek tiek kitaip nei vyrai?

D.P.: Jei kalbėsime apie medicinos paslaugas, lyčių skirtumai akivaizdūs. Moterys linkusios lankytis pas gydytojus, rūpintis savo sveikata, todėl pasidomėti ir pasirūpinti savo suprastėjusia nuotaika joms nėra problema. O vyrams koją kiša stereotipai, dažnas įsivaizduoja, kad tai nevyriška (iš serijos „vyrai ne tik neverkia, bet ir į medikus nesikreipia“). Toks nebrandus požiūris ir priveda prie savižudybėmis šiurpinančios Lietuvos statistikos. Vyrai mūsų šalyje žudosi maždaug penkis kartus dažniau nei moterys. Taigi jų atsisakymas kreiptis į specialistus – labai rimta bėda.

VEIDAS: Kaip klostėsi depresijos gydymas žvelgiant evoliuciškai?

D.P.: Tarkime, prieš 40 metų gydyti depresiją buvo itin populiaru taikant psichoanalizę. Vėliau mokslas nustatė, kad yra efektyvesnių vaistų. Tada Europa beveik atsisakė psichoanalizės ir prasidėjo vadinamoji prozako era. Ji tęsėsi tol, kol galiausiai buvo suprasta, kad lazda perlenkta ir su antidepresantais, lygiai kaip anksčiau ji buvo perlenkta su psichoanalize. Taigi šiuo metu lengvesnę depresiją efektyviausia gydyti psichologiniais būdais, o sunkesnę – derinat vaistus su psichoterapija.

VEIDAS: Šiai ligai gydyti dažnai skiriama antidepresantų. Kaip jie veikia žmogaus savijautą?

D.P.: Moksliškai įrodyta, kad antidepresantai teigiamai veikia depresijos požymius (sugrąžina teigiamą požiūrį į gyvenimą, leidžia grįžti prie įprastų darbų, išvaduoja iš nemigos, slogios nuotaikos ar nerimo gniaužtų). Kaip medikas, pritariu tam, kad Lietuvos žmonės, sergantys depresija, galėtų gauti kompensuojamųjų antidepresantų. Mūsų šalyje tai jau kuris laikas pasiekta, tačiau lengvesnei depresijai gydyti pakaktų psichoterapijos.

Žinodamas, kokias dideles sumas farmacijos bendrovės investuoja į naujų vaistų kūrimą, šią veiklą labai vertinu, todėl manau, jog būtina naudoti antidepresantus saugant jų reputaciją, o tai reiškia, kad jie turi būti skiriami ir vartojami pagal moksliškai pagrįstas indikacijas. Kai kurie naujos kartos antidepresantai pasižymi visapusišku antidepresiniu poveikiu: mažina negatyvias emocijas (depresinę nuotaiką, nerimą, pyktį) ir atkuria pozityvias emocijas (susidomėjimą, džiaugsmą, energiją, dienos aktyvumą). Taip pat noriu pabrėžti, kad naujos kartos antidepresantai gerai toleruojami, nebesukelia vis dar taip pacientų bijomų širdies ir kraujagyslių, virškinimo sistemos, seksualinių sutrikimų. Taip pat pasižymi greita veikimo pradžia. Kitaip tariant, turėtume skirti sunkesnius ir lengvesnius šios ligos atvejus ir juos skirtingai gydyti. Dar reikėtų pabrėžti, kad išsivysčiusiose valstybėse depresija sergantys asmenys negydomi ligoninėse (nebent tik labai sunkiais atvejais).

VEIDAS: Kiek įtakos sergantiesiems depresija gali turėti fizinis aktyvumas?

D.P.: Tinkamai suplanuotas fizinis aktyvumas (kasdien bent jau nuo pusvalandžio iki valandos) iš tiesų yra psichikos sveikatą stiprinantis dalykas. Tačiau jei žmogus serga depresija, jis tampa ligos įkaitu: sunkiai bendrauja, nejaučia jokio poreikio vaikščioti ar judėti. Taigi tikėtis, kad vaikščiojimas ar bėgiojimas išgydys sunkią depresiją, nereikėtų. Šiuo atveju būtini antidepresantai ir (arba) psichoterapijos kursas.