Pirmą kartą nuo Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo pradėtos esminės energetikos pertvarkos nesugebėjo nuversti Vyriausybės. Taip, iki Andriaus Kubiliaus Vyriausybės kritimo buvo likę visai nedaug, politinis žemės drebėjimas įvyko, ji smarkiai susvyravo, bet atsilaikė. Gali būti, dar kurį laiką požeminiai smūgiai bus juntami, bet faktas akivaizdus: likus keliems mėnesiams iki birželį planuojamo atominės elektrinės statybos koncesijos sutarties pasirašymo tebedirba ta pati Vyriausybė, kuri prieš trejus su puse metų pradėjo energetikos pertvarkymus. Tai Lietuvoje lig šiol nematytas dalykas, rodantis, kad mes, kaip valstybė, pereiname į kitą kokybės lygmenį.
Du dešimtmečius galiojo taisyklė, kurią mintinai žinojo visi politikai ir energetikai: bet kuris Ministrų kabinetas, ryžęsis pradėti energetikos pertvarką, mažinant priklausomybę nuo Rusijos, yra pasmerktas. Pirmiausia dar 1992-aisiais tai patyrė pirmoji Gedimino Vagnoriaus Vyriausybė, žlugusi netrukus po to, kai rimtai pajudėjo vietos paieška būsimam Būtingės naftos terminalui statyti. Po jos 1996-aisiais žlugo Adolfo Šleževičiaus Vyriausybė, kurią nuvertusi bankų krizė kilo netrukus po to, kai premjeras iš Seimo tribūnos įgarsino strateginę kryptį: „Mažeikių naftos“ gamyklos „LUKoil’ui“ neparduoti, naftotiekį, gamyklą ir statomą terminalą sujungti į vieną koncerną.
Antroji G.Vagnoriaus Vyriausybė 1999-aisiais krito tada, kai Vakaruose rimtai pradėjo ieškoti pirkėjo bankrutavusiam „Mažeikių naftos“ koncernui. Toks pat likimas ištiko ir pirmąją Rolando Pakso Vyriausybę, kai likus vos kelioms dienoms iki sutarties su „Williams International“ pasirašymo premjeras nutarė atsistatydinti, bandydamas sugriauti sandorį. Antroji R.Pakso Vyriausybė buvo nuversta po to, kai buvo sutarta dėl „Lietuvos dujų“ privatizavimo modelio.
Vyriausybę perėmęs Algirdas Brazauskas prieš tapdamas premjeru nuskrido kartu su Bronislovu Lubiu į Maskvą pakalbėti dujų klausimais, o po kurio laiko principinis LD privatizavimo modelis, buvęs sutartas tiek su Pasaulio banku, tiek Seime, buvo peržiūrėtas „Gazpromo“ naudai.
Seimo korupcijos skandalas 2004-aisiais, keli mėnesiai iki Seimo rinkimų apjuodinęs visas parlamentines partijas ir vos neatvedęs į premjero postą Viktoro Uspaskicho, kilo netrukus po to, kai Seimas pabandė apriboti „Gazpromo“ tarpininkų gaunamą pelno dydį. Paties A.Brazausko Vyriausybė griuvo, kai „Mažeikių naftą“ nusipirko ne koks nors Rusijos, bet Lenkijos koncernas „Orlen“ ir atėjo eilė „Lietuvos energijos“ privatizavimui. Viena priežasčių, lėmusių visišką Gedimino Kirkilo Vyriausybės sutriuškinimą 2008-ųjų Seimo rinkimuose, buvo ta, kad ji tapo akivaizdžia „Vilniaus prekybos“ dešimtuko marionete kuriant „Leo LT“.
Tradiciją „energetika verčia Vyriausybes“ buvo bandoma pratęsti ir pernai. Matant visą ankstesnę įvykių seką sunku patikėti, kad netikėtas Pietų Korėjos koncerno KEPCO pasitraukimas iš atominės elektrinės statybos konkurso ir iš karto po to prasidėjęs prezidentės sukeltas ūkio ministro Dainiaus Kreivio atstatydinimo skandalas, galėjęs privesti iki Vyriausybės griūties, niekaip tarpusavyje nesusiję. Juoba kad visas akivaizdžiai dirbtinai sukelto D.Kreivio vertimo skandalo scenarijus ir dabartinis FNTT vadovų skandalas, vedęs tiesiai į Vyriausybės krizę, tokie vienodi, kad atrodo kaip viename kabinete viena ranka surašyti.
Bet šį kartą scenarijus nesuveikė. Dvidešimt dveji metai nepriklausomos valstybės gyvenimo patirties nepraėjo veltui. Pirmiausia visuomenė šiandien daug brandesnė, dėl interneto ir socialinių tinklų geriau informuota ir organizuota nei iki šiol. Žiniasklaidoje pučiami informaciniai burbulai neretai sprogsta dar pirminėje stadijoje, purslais aptaškydami pačius pūtėjus.
Antra vertus, ir politikai subrendo bei įgijo patirties. Tas pats premjeras A.Kubilius savo akimis yra matęs visas ankstesnes „energetines krizes“ ir buvo jų tiesioginis dalyvis: 1999-aisiais padėjo likviduoti G.Vagnoriaus ir R.Pakso Vyriausybių griūčių sukeltus padarinius, o 2005-aisiais pridėjo ranką prie A.Brazausko Vyriausybės žlugimo inicijavimo. Tad labai gerai pažįsta tiek visus užkulisinius žaidėjus, tiek jų metodus, nes nei vieni, nei kiti per kelerius metus iš esmės nepasikeitė.
Ką visa tai reiškia Lietuvai, kaip valstybei? Mus įdėmiai stebinčiam aplinkiniam pasauliui pasiųstas stiprus signalas: Lietuvą valdo Vyriausybė, o ne šešėliniai kardinolai ir jų paslaugas apmokantys energetikai. Tai reiškia, kad dabar su Lietuva kalba kitokia ir požiūris į ją kitoks. Juk, pavyzdžiui, 1998–1999 m. norinčių dalyvauti „Mažeikių naftos“ pardavimo konkurse nebuvo, nes niekas iš rimtų naftos rinkos žaidėjų negalėjo patikėti, kad silpna Lietuvos Vyriausybė gali be rusų leidimo parduoti de facto „LUKoil“ priklausančią gamyklą. Pardavinėjant „Lietuvos dujas“ jokio investuotojo iš Vakarų pasirinkimo irgi nebuvo, nes visi dujų rinkos žaidėjai žinojo, kad be „Gazpromo“ palaiminimo joks akcijų pardavimas neįvyks.
Labai gali būti, jog prieš dvi savaites Prienuose vykęs Lietuvos, Latvijos ir Estijos premjerų susitikimas, kuriame ketinta galutinai sudėlioti akcininkų sutartį, pasibaigė tik politine deklaracija todėl, kad kaimynai nelabai žinojo, ar jie derasi su Vyriausybės vadovu, ar ne. Nes su atsistatydinti pasmerktais premjerais ilgalaikiai susitarimai dėl milijardų nesudarinėjami. Dabar VAE investuotojai žino, kad Vyriausybė valdo.

Mus įdėmiai stebinčiam aplinkiniam pasauliui pasiųstas stiprus signalas: Lietuvą valdo Vyriausybė, o ne šešėliniai kardinolai ir jų paslaugas apmokantys energetikai.