Visi lietuviai kažkada išsiteko dabartinėje Filharmonijoje komentarai

Autorius: arvydas damijonaitis

arvydas damijonaitis — Tue, 13 Jun 2017 07:43:09 +0000

2012 birželio mėn. 14 d.
Algirdas PATACKAS, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo Akto signataras
KVISLINGAI. ĮSIDĖMĖKITE JŲ PAVARDES.
Neseniai buvo paviešintas „Atviras laiškas dėl J.Ambrazevičiaus-Brazaičio iškilmingo perlaidojimo“, kuriuo smerkiama Lietuvos valdžia, kažkiek prisidėjusi prie perlaidojimo, ir moralizuojama šia tema: „Ši ceremonija ir ją lydėjęs šio žmogaus gyvenimo ir veiklos iškilmingas minėjimas buvo didelė moralinė klaida“. Su laiško turiniu susipažinsite tolesnėje publikacijoje, tačiau ne ji yra vertingiausia, nes ten nieko naujo nepasakyta. Vertingiausias yra sąrašas tų, kurie pasirašė. Įsidėmėkime šias pavardes – šie žmonės gyvena tarp mūsų, beveik visi jie tituluoti, jie moko mūsų vaikus, jie yra kvislingai*. Kvislingai ta prasme, kad dėl bestuburiškumo, fariziejiškumo, konjunktūros ar nesusigaudymo pasirašė visiems laikams „aš esu prieš savo tautą“. Jie paniekino tuos 6000 vyrų, iš kurių daugiau nei 2000 žuvo, jų auką, kurios vienintelis tikslas buvo nuplauti gėdą dėl nesipriešinimo prievartautojui. Jie paniekino Antaną Morkūną, studentą, vieną pirmųjų žuvusį, jie paniekino Juozą Savulionį, kuris išgelbėjo Aleksoto tiltą nuo susprogdinimo, jie paniekino drąsųjį leitenantą Joną Dženkaitį, kuris vienas su keletu bendražygių neleido sovietų divizijoms pereiti tiltą ir kuris mirė nuo žaizdų, jie paniekino mano mokyklos laikų draugo Algimanto Žižiūno tėvą, žuvusį ir palikusį jį našlaičiu, kurio kapą tik slapta galėjo lankyti. Jie paniekino tuos neatpažintus žuvusius, kuriuos teko laidoti bendrame kape. Jie visi juk galėjo ramiai laukti, kol ateis vokiečiai, nesikišdami į dviejų drakonų ardynes. Bet jie, menkai ginkluoti, stojo į mūšį dėl tautos garbės, dėl efemeriškos nepriklausomybės, kuri greit buvo užsmaugta. Prie jų kapų – o jų buvo 87 – Juozas Brazaitis ištarė pranašiškus žodžius: „Kiekvienas idealistas, pasirinkęs Tėvynės gynėjo lemtį, tikėjo pergale ir troško gyventi. Jie ne tiek bijojo priešų ir mirties, kiek bijojo, kad tautiečiai nesupras jų aukos ir pamirš juos“. Jie, tie iš sąrašo, padarė dar daugiau – jie juos išdavė. Tikiu, kad ne visi, kurie pasirašė, padarė tai laisva valia. Galbūt jiems pritrūko atsparumo atsispirti virtuoziškam virtualiam šantažui; niekaip negaliu patikėti savo akimis, matydamas ten kai kurias pavardes. Bet yra kaip yra – jos ten įrašytos šalia oportunistų, žemgrobių, amžinų kompromisierių, intelektualinių plepių ir panašios faunos. O kas parašyta – kirviu neiškirsi. Taip sako tautos išmintis ir atmintis, kuri, beje, išdavystei yra negailestinga. * kvislingas – pagal Norvegijos fašistų veikėjo V.Kvislingo (Quisling), padėjusio vokiečiams okupuoti Norvegiją, pavardę; išdavikas, priešų bendrininkas.
1.prof. dr. Egidijus Aleksandravičius,2.doc. dr. Milda Ališauskienė, 3.prof. dr. Auksė Balčytienė, 4.dr. Eglė Bendikaitė, 5.prof. dr. Andrius Bielskis, 6.prof. dr. Alfredas Bumblauskas, 7.prof. dr. Leonidas Donskis, 8.mokyt. Dainora Eigminienė, 9.dr. Linas Eriksonas, 10.dr. Margarita Jankauskaitė, 11.doc. dr. Jurga Jonutytė, 12.Ervinas Koršunovas, 13.dr. Marija Krupoves, 14.Faina Kuklianskaja, 15.prof. dr. Antanas Kulakauskas, 16.prof. dr. Šarūnas Liekis, 17.prof. dr. Raimundas Lopata, 18.prof. dr. Gintautas Mažeikis, 19.Henrikas Mickevičius, 20.Rimas Mikalauskas, 21.prof. dr.A lvydas Nikžentaitis, 22.Svetlana Novopolskaja, 23.Rūta Puišytė, 24.doc. dr. Andžėjus Pukšto, 25.doc. dr. Eligijus Raila, 26.Birutė Sabatauskaitė, 27.dr. Vilana Pilinkaitė Sotirovič, 28.Dalia Sruogaitė, 29.dr. Darius Staliūnas, 30.doc. dr. Gintaras Stauskis, 31.prof. dr. Saulius Sužiedėlis, 32.Tomas Šernas, 33.Violeta Rakauskaitė-Štromas, 34.dr. Mindaugas Tamošaitis, 35.mokyt.Vytautas Toleikis, 36.dr. Darius Udrys, 37.dr. Nida Vasiliauskaitė, 38.prof. dr. Irena Veisaitė, 39.dr. Linas Venclauskas, 40.prof. dr. Tomas Venclova, 41.Linas Vildžiūnas.

Autorius: to shusha

to shusha — Wed, 08 Feb 2017 06:29:45 +0000

Vasalai niekada ir niekur neturėjo teisių į karalystės valdymą, tai tik postsovietinio sindromo išaukta kaip kurios prefesūros “draugystė” su slavais, vis dar besiformuojančių jų valstybių kontekste. Lietuvos kunigaigščiai (kunings/kunigai) valdė imperiją, todėl tai buvo Grand Duchy of Lithuania, o ne kaip nors kitaip. Taškas.

Autorius: shiusha

shiusha — Tue, 07 Feb 2017 11:33:00 +0000

kazkas bando dvirati israst. bumblauskas sneka diletantiskai. bajorai tik nuo Aleksandro laiku pradeda lenketi. O iki tol tik savo rate sukosi ir buvo ta tauta. LDK – lietuviu, gudu, ukrainieciu valstybe.

Autorius: nuomonė

nuomonė — Mon, 06 Feb 2017 10:59:27 +0000

daugumoje eklektiški tauškalai, ant šarlatanizmo ribos, motyvuotai sumaišant savokas valstybė, tėvynė, tauta, etnosas, socialinius sluoksnius, slaviškus vasalus pastatant į lygevertę padėti su valdančiaisiais (nobility) etc. Bet tai nieko nauja, proslaviškame/popsiniame katalikizuotame Lietuvos menkinimo naratyve. Bet, stop yra ir “deimatas” dvigubas identitetas! Naujiena, istorijos traktavimo virtuozas, kerta iš peties dvigubas identitetas! ) ne bet koks, o lenkiškas ir lietuviškas. Klasikinis oksimoronas, žinoma, bet skamba gerai ir “šmaikščiai”. Ka turėtų daryti “anglai”, vienu metu Aglijoje kalbėje pracuziškai, vokiečiai, kurie valstybės nebuvo dar nė kvapo, manau visi turėtų pergalvoti savo nacionalinęs idėjas ir patapti tautomis su “dvigubu” indentitetu. Kaip gerai ir šmaikščiai skambėtu prancūzo ir anglo dvigubas “indentitetas” (galima dadėti, dar koki niekalą, pavz. gališką prieskonį). p.s. Bet visa tai niekai, apie tai rimti žmonės senokai nebekalba, tai popsinės žiniaskaidos temos. Lietuva, žinoma, kad turi atsisakyti balasto (palikti rimtiems istorikams) LDK’ą ir formuoti savo identitetą kaip modernią šiaurės Europos valstybę, pamiršus slaviškus vasalus ir savo didybę. Kito kelio nėra, jei nenorime vėl pakliūti į fantasy žanrą, t.y. į LDK istoriją ir per ją vėl projektuoti savo ateitį. Šiaurės Europos kaimynai to nesupranta jau dabar, o ateityje, tai būtų mūsų indentiteto pabaiga, totali. O Lietuva nuo Radvilos ir reformacijos laikų yra Šiaurės Europoje (ne tik geografiškai, tai tautos naturalaus identito siekis, tai tikras identitetas)