- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Vilnietis, tapęs Kauno istorijos ekspertu

Autorius: veidas.lt | 2012 01 17 @ 20:00 | Mokslas | No Comments

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir miestų istorijos tyrinėtojas Zigmantas Kiaupa mieliau traukia iš praeities dar nežinomus konkrečius faktus ir per juos pateikia naują požiūrį į mūsų valstybės raidą.

Tačiau, kaip pats sako, jausdamas pareigą parengė ir ne vieną Lietuvos istorijos sintezę, kurios puikiai vertinamos ir profesionalų, ir plačiosios visuomenės.

Prieš aštuonerius metus Zigmanto Kiaupos pristatyta „Lietuvos valstybės istorija“ istorikų vadinama vienu reikšmingiausių šio dešimtmečio darbų, o prieš trejus baigtas rengti pirmasis „Kauno istorijos“ tomas nuo seniausių laikų iki 1655 m. – vienintelė Laikinosios sostinės praeities studija.
Ne ką mažiau svarbi Z.Kiaupos kartu su žmona istorike Jūrate Kiaupiene ir archeologu Albinu Kuncevičiumi parašyta „Lietuvos istorija iki 1795 m.“, kuri yra išversta į anglų bei lenkų kalbas. Taip pat istoriko parengta apžvalga „Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m.“.
Apie 150 mokslinių Z.Kiaupos straipsnių paskelbta Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Latvijos, JAV mokslinėje spaudoje, tačiau tyrinėtojas mano, kad nėra pats produktyviausias Lietuvos istorikas. Be to, jam kur kas įdomiau gilintis į siaurą sritį, iškapstyti vieną naują faktą, negu rengti apibendrintas, solidžias Lietuvos istorijos knygas, nors jos ir pasiekia kur kas daugiau skaitytojų.
„Atsitiktinai susiklostė, kad įklimpau į Lietuvos istorijos sintezes. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę reikėjo naujos sisteminės knygos apie Lietuvos istoriją, mat nuo Adolfo Šapokos parašytos „Lietuvos istorijos“ jau buvo praėję šešiasdešimt metų. Per tą laiką išsiaiškinta daug naujų faktų, tad reikėjo šį darbą papildyti. Jaučiau visuomeninę pareigą tą padaryti. Nemanau, kad labai pagerinom A.Šapokos istoriją, tačiau pateikėm naują vaizdą ir laisvą nuo ideologinės priežiūros požiūrį“, – dėsto Z.Kiaupa.
Ir priduria, kad į pačiam ne itin įdomų darbą – „Lietuvos valstybės istorijos“ nuo Lietuvos vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose iki Lietuvos valstybės atkūrimo 1990–1991 m. rengimą įklimpo prašomas leidyklos „Baltos lankos“ direktoriaus Sauliaus Žuko. Šis prašė, kad Z.Kiaupa parašytų trumpą Lietuvos istoriją anglų kalba, kurią būtų galima pristatyti Leipcigo knygų mugėje. Po kelerių metų papildyta knyga buvo išversta į lietuvių kalbą.
„Mano metai primena, kad ilgai jau nerašysiu, tačiau geriausių darbų dar neparengiau. Naujiems tyrinėjimams nelieka laiko, tad šiemet baigęs daugiatomės „Lietuvos istorijos“ septintą tomą, skirtą XVIII a. Lietuvai, vėl grįšiu prie Kauno miesto istorijos. Į pirmą tomą sugulė ne visa trisdešimt penkerius metus rinkta medžiaga – tik iki 1655 m.“, – planais dalijasi vilnietis, tapęs Kauno miesto istorijos ekspertu.

Griauna istorinius stereotipus

Kodėl jo tyrinėjimuose bene daugiausiai dėmesio tenka Laikinajai sostinei?
Kitą savaitę septyniasdešimtmetį minėsiantis ponas Zigmantas prisimena, kad dar vaikystėje susidomėjęs istoriniais romanais norėjo kuo daugiau sužinoti Lietuvos istorijos faktų. Tačiau į Stalino ir Chruščiovo laikais augusio būsimo praeities tyrinėtojo rankas patekdavo nedaug knygų. Tai buvo dar viena priežastis, skatinusi domėtis istorija.
„Mokyklos laikais labiausiai domino karai, kunigaikščiai, kas dabar nelabai įdomu. Jaunystėje mano supratimas apie istoriją buvo naivus ir romantiškas. Tikrąsias istorijos amato pamokas gavau po istorijos studijų Vilniaus universitete pradėjęs dirbti Istorijos archyve. O mano aspirantūros vadovas Juozas Jurginis, pasiūlęs rašyti darbą apie Kauno miesto savivaldą, pastūmėjo į šio miesto istorijos studijas“, – pasakoja Z.Kiaupa.
Taip Kauno praeities tyrinėjimai istorikui tapo ne tik darbu, bet ir pomėgiu. Beje, ne viena jo rasta smulkmena, gilinantis į Laikinosios sostinės istorijos faktus, padėjo atskleisti svarbių visos valstybės praeities dalykų. Pavyzdžiui, istoriniuose dokumentuose aptiktos pavardės įrodė, kad lietuvybė viduramžiais buvo labai stipri ne tik kaimuose, bet ir miestuose.
„Ir Lietuvos, ir kaimyninių šalių istorikai buvo uždėję tarsi trafaretą, kad viduramžių miestai daugiataučiai, mišrūs, tačiau Kaune labai stipriai reiškėsi lietuviškumas. Tą įrodo lietuviški miestiečių vardai ir prievardžiai, pavyzdžiui, Jonas Kraujalaidys arba Dauginykas, Bendorius, Kubilius. Be to, daug moteriškų prievardžių su priesagomis -einė, -aitė. Matyt, raštininkai nesugebėdavo jų išversti į vokiečių, lotynų ar lenkų kalbą, tad užrašydavo lietuviškai. Tai mane nustebino“, – prisipažįsta „Kauno istorijos“ autorius.
Dar jam buvo netikėta, kad XVI a. Kaune verslumo atmosfera buvo panaši kaip dabar. Ne tik kiekvienas miestietis vis kuo nors vertėsi, bet ir daugelis valstiečių buvo verslūs. Mat privalėjo iš kažkur gauti pinigų, kad galėtų žemės savininkui sumokėti činšą – piniginę duoklę. „Į Kauno turgų suvažiuodavo valstiečiai iš visos Lietuvos. Vieni parduodavo, kiti pirkdavo“, – sako Z.Kiaupa.
Prie naujų išvadų istorikas priėjo ir rašydamas Lietuvos istorijos sintezes. Tarkim, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (LDK) ir po Liublino unijos išliko valstybe. „LDK ir Lenkija susijungė į Abiejų Tautų Respubliką, tačiau abi išlaikė valstybingumą. Nors mūsų bajorija viešajame gyvenime vartojo lenkų kalbą, smulkieji etninių žemių bajorai buvo dvikalbiai, bet jautėsi Lietuvos valstybės patriotais, o Abiejų Tautų Respubliką laikė sava valstybe. Netiesa, kad lietuviai buvo vargšeliai, jėga įtraukti Respubliką. Tai nebuvo vien tik lenkų valstybė, nors jų ir buvo daugiau“, – dėsto LDK istorijos tyrinėtojas.
Jis paneigia ir visuomenėje vyraujančią nuomonę, kad Lietuvos bajorai sulenkėjo. Pasak Z.Kiaupos, kai nacionalinio išsivadavimo laikais reikėjo apsispręsti, kas tu toks, vieni tapatino save su lenkais, kiti su lietuviais, treti liko per vidurį – norėjo būti lenkiškai kalbančiais lietuviais. „Vyrauja nuomonė, kad XVII–XVIII a. – prarastas mūsų valstybės laikas, tačiau tikrai taip nėra. Be to, viena ketvirtoji Vasario 16-osios Akto signatarų buvo bajorai, o to meto lietuvių rašytojos (Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda) – bajorės“, – primena istorikas.

Su žmona – rimti moksliniai ginčai

Reikšmingiausiais savo darbais Z.Kiaupa vadina tuos, kuriuos pripažįsta ir pagiria kolegos, o mieliausia jam knyga – „Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m.“. Joje atskleista, kuriose valstybėse gali būti Lietuvos kilnojamųjų kultūros vertybių ir kokiomis aplinkybėmis jos pateko į užsienį. „Rengiau pažymas dėl pagrobto paveldo grąžinimo, vėliau surinktą medžiagą papildžiau ir išleidau knygą. Man ji svarbi, nes parengta ne tik iš akademinio, bet labiau iš visuomeninio intereso. Tokiems sumanymams realizuoti galimybės atsivėrė tik po 1990 m., tad daugiau darbų parašiau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo“, – pasakoja Lietuvos istorijos instituto mokslininkas.
Jis džiaugiasi, kad šiandien gali laisvai pateikti savo požiūrį, dirbti netrukdo ideologinis spaudimas, tačiau ir sovietmečiu spausdintose Z.Kiaupos publikacijose nėra nė vienos marksizmo-leninizmo klasikų citatos. „Man atrodė, kad nereikia, ir niekas iš manęs jų nereikalavo. Tiesa, LDK istorijos tyrinėtojai buvo mažiau prižiūrimi nei, pavyzdžiui, rašantieji apie socializmo laikotarpį“, – prisimena istorikas.
Z.Kiaupa pastebi, jog dabartiniai mokslininkai turi kur kas daugiau leidybos galimybių, tačiau tarp istorikų jaučiama konkurencija, daugelis bijo, kad kolega geriau neparašytų. „Mano darbo stalo stalčiuose yra apie 200 kortelių, ant kurių kolegos, ieškodami informacijos savo darbams, užrašė aptiktus, jų nuomone, man reikalingus dalykus. Aš ir pats esu ne mažiau tokių kortelių išdalijęs. Vieni kitiems padėdavom, nepavydėdavom. Mūsų buvo mažai, jautėmės taip, kad tyrinėdami Lietuvos istorijos įvykius atliekam visuomeninę pareigą“, – santykius su kolegomis atskleidžia istorikas.
Beje, Z.Kiaupa – ne tik profesionalus istorijos tyrinėtojas. Jau dvidešimt metų jis dirba pedagoginį darbą – dėsto Vytauto Didžiojo universitete (VDU). Darbo nepamiršta ir grįžęs namo. Su žmona, taip pat VDU dėstytoja ir Lietuvos istorijos instituto mokslininke, vakare dažnai padiskutuoja. Nors požiūris į daugelį istorinių dalykų sutampa, tačiau sako, kad neretai įsiplieskia rimti moksliniai ginčai.
Istorija dar studijų metais Z.Kiaupai tapo gyvenimo būdu. Jo nuomone, verta žinoti savo šalies praeitį, prasminga žinoti, kas buvo gerai, kas nelabai. Vis dėlto, istoriko nuomone, istorija neduoda konkrečių pamokų, ji gali tik perspėti, kad klostosi panaši situacija, įvykusi prieš šimtą ar daugiau metų. Tad ją išanalizavus galima sumažinti pavojų. Be to, istorija, anot Z.Kiaupos, jungia ir vienija tautą.
„Tik nereikia jos įsimylėti, o blaiviai vertinti įvykius. Štai bandoma švęsti Vytauto karūnavimo dieną. Jis karste tikriausiai dantimis griežia. Juk tai nesėkmingiausias Vytauto projektas – karūnuotis jam nepavyko. Įsimylėję istoriją tampame savotiškais mazochistais“, – apibendrina Z.Kiaupa.

Reikšmingiausi Z.Kiaupos darbai
„Lietuvos istorija iki 1795 m.“. Kartu su bendraautoriais J.Kiaupiene ir A.Kuncevičiumi (trys leidimai 1995–2000 m., vertimas į anglų kalbą 2000 m., vertimas į lenkų kalbą 2007 m.)
„Historia Litwy. Dwugłos polsko-litewski“. 2008 m. Kartu su J. Kiaupiene ir A.Rachuba
„Lietuvos valstybės istorija“ (du leidimai 2002 ir 2005 m. anglų kalba, 2004 ir 2006 m. lietuvių kalba)
„Lietuvos kultūros vertybių kelionės iki 1990 m.“. 2006 m.
„Kauno istorija (pirmas tomas): nuo seniausių laikų iki 1655 m.“. 2009 m.
Sudarė ir redagavo keliolika mokslinių straipsnių rinkinių, yra „Lietuvos istorijos metraščio“ ir „Kauno istorijos metraščio“ redakcinių kolegijų pirmininkas, „Lituanistikos“ redakcinės kolegijos narys

Apdovanojimai
2003 m. Lietuvos Respublikos prezidento dekretu apdovanotas Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžiumi
2009 m. Lenkijos prezidento dekretu apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lenkijos Respublikai“ Karininko kryžiumi

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/vilnietis-tapes-kauno-istorijos-ekspertu

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.