"Veido" archyvas

Iki šiol netyla ginčai dėl Vilniaus statuso 1920–1939 m. Lenkijos politikai tiki, kad jų valstybė niekada neokupavo Vilniaus ir jį valdė teisėtai.

Prieš 88 metus, 1923 m. kovo 15 d., Ambasadorių konferencija, atstovaujanti Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos ir Japonijos vyriausybėms, nutarė pripažinti Lenkijos sienas, kurios apėmė ir okupuotą Vilniaus kraštą. Lenkija tai traktavo ir tebetraktuoja kaip tarptautinį jos užgrobtų žemių pripažinimą teisėta Lenkijos valstybės dalimi, nors keturioms valstybėms atstovaujanti Ambasadorių konferencija neturėjo jokių įgaliojimų braižyti Lietuvos sienų ar atstovauti tarptautinei bendruomenei.

Priminsime, kad 1994 m., pasirašant Lenkijos ir Lietuvos draugiškų santykių ir gero kaimyninio bendradarbiavimo sutartį, dėl Lenkijos pasipriešinimo Lietuvos derybininkams nepavyko į sutartį įtraukti Vilniaus krašto okupacijos pasmerkimo. Vietoj jo abi šalys tik patvirtino “viena kitos dabartinių teritorijų su sostinėmis Vilniumi ir Varšuva vientisumą dabar ir ateityje, nepriklausomai nuo jų sienų formavimosi proceso praeityje”. Pagal šią kompromisinę, todėl šiek tiek komiškai skambančią nuostatą, Lietuva net atsisakė niekada neturėtų pretenzijų į Varšuvą, kad Lenkija nesijaustų vieniša, “išsižadėdama” galbūt jai visai teisėtai priklausiusio Vilniaus.

"Veido" archyvas

Lietuvos kariuomenės kulkosvaidininkai fronte ties Vieviu 1920 m.

Požiūris į “Lenkijos sienų formavimosi procesą” liko atviras, ir iki šiol pasireiškia tokiais oficialiosios Varšuvos pareiškimais, kaip amžinatilsį Lenkijos prezidento Lecho Kaczynskio pasisakymas, kad po Antrojo pasaulinio karo Lenkijai praradus nelenkiškas teritorijas jis pats, kaip ir daugelis lenkų, tapęs “nesąžiningų istorinių sprendimų auka”, ar Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslawo Sikorskio pareiškimas, kad Lenkijos okupacijos Vilniaus krašte nebuvo.

Taip šį klausimą traktuoja ir Lietuvos lenkų sąjunga, kurios platinamuose tekstuose teigiama, kad L.Želigovskio operacija išvadavo Vilniaus kraštą, kuris buvo “grąžintas Lenkijai”. Piktinamasi, kad Lietuvoje ši “šlovinga” akcija vadinama okupacija: “kaip keistai ji atrodo, kai okupuojamas miestas su “okupantų” dauguma, o tas pats okupantas, užuot siaubęs ir plėšikavęs, atkuria universitetą, kuria mokslines draugijas, teatrus, radijo stotis, naujoviškas įstaigas, vysto mokslą, įveda privalomą mokslą vaikams” (“Okupacje i wyzwolenia”, www.zpl.lt, 2010-11-03).

Tai, kad Vilniaus priklausomybės Lenkijai teisėtumo klausimas grįžo į prieš Lietuvą nukreiptą propagandinę retoriką, yra faktas, kurį nuo neatidaus žvilgsnio pridengia dirbtinai eskaluojamos lenkiškų pavardžių rašybos ir panašios “problemos”.

Imperinis atgimimas

Lenkų tautos tragedija buvo ta, kad jos tautinis atgimimas XIX–XX a. sandūroje buvo neatskiriamai susijęs ir su imperinių ambicijų atgimimu. Šio atgimimo idealas buvo 1772–1795 m. padalijimų metu panaikintos Abiejų Tautų Respublikos atkūrimas su 1772 m. sienomis. Nors ši valstybė to meto lenkų istorinėje vaizduotėje buvo laikoma atgimstančios Lenkijos valstybės pirmavaizdžiu, jos ribose lenkai sudarė akivaizdžią mažumą.

Jozefo Pilsudskio vaizduotė klajojo dar plačiau – jis svajojo apie Lenkijos vadovaujamą Tarpjūrio (Międzymorze) valstybių federaciją, į kurią įeitų ne tik buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijos (Lenkija, Lietuva, Baltarusija, Ukraina), bet ir Latvija, Estija, Čekoslovakija, Vengrija, Rumunija ir Jugoslavija.

Teoriškai tokie projektai buvo grindžiami kilniomis pagalbos imperijų pavergtoms tautoms idėjomis, tačiau savaime suprantamu laikytas ir vadovaujantis Lenkijos vaidmuo. Kaip pastebėjo tuometinis Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Lloydas George’as, Lenkija kitoms tautoms primetė tokią tironiją, kokią daugelį metų kentė pati, ir “įsivaizdavo esanti Vidurio Europos gražuolė, kuriai niekas negali atsispirti”.

"veido" archyvas

Lenkai švenčia Vilniaus krašto inkorporavimą į Lenkiją

Etninių Lietuvos žemių atžvilgiu Lenkijos galutinis tikslas buvo net ne Vilniaus krašto, o visos Lietuvos užvaldymas. 1919 m. rugpjūtį ir rugsėjį Lenkų karinė organizacija Kaune ir kitose vietose bandė organizuoti ginkluotus sukilimus, kurių tikslas – pakeisti Lietuvos Vyriausybę prolenkiška. Į sąmokslą pavyko įtraukti net Vasario 16-osios Akto signatarą Stanislovą Narutavičių, bet nieko iš to neišėjo. Lenkijai pavyko užgrobti tik Vilniaus kraštą. Ir nors tai nepadėjo siekiant utopinės Tarpjūrio federacijos, beveik 20 metų Vilnius išbuvo Lenkijos valdžioje.

Vilnius – Lietuvos sostinė

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Taryba atkūrė Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje, tačiau jau 1919 m. pradžioje Vilnius buvo okupuotas iš pradžių raudonosios armijos, o paskui – Lenkijos.

1920-ieji buvo permainingi. Gegužę užėmę Kijevą, rugpjūtį lenkai turėjo nuo bolševikų ginti Varšuvą. Po to sėkmė vėl nusišypsojo lenkams, ir iki spalio Lenkijos kariuomenė vėl užvaldė Vakarų Baltarusiją bei Vakarų Ukrainą.

Tuo metu Lietuvai atsirado proga atsiimti Vilniaus kraštą. 1920 m. liepos 4 d. Lenkija buvo priversta pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę de facto, o lenkų valdininkų ir karininkų šeimos pradėjo kraustytis iš Vilniaus. Vilniaus lietuvių veikėjo Mykolo Biržiškos teigimu, tuo metu “vilniečiai – lenkai, žydai, gudai – nuolat teiravosi pas Vilniaus lietuvius, ar besutiks Lietuva apimti Vilnių ir neįsileisti raudonosios armijos”.

Liepos 9 d. raudonoji armija užėmė Švenčionis, bet ir Lietuvos kariuomenė pradėjo Vilniaus krašto vadavimą, užimdama Tauragnus, Alantą, Širvintas ir kai kurias kitas vietoves. Liepos 12 d. Maskvoje buvo pasirašyta Lietuvos ir Rusijos taikos sutartis, kuria pripažinta Lietuvos su sostine Vilniuje nepriklausomybė ir nustatytos jos rytinės sienos.

Tačiau liepos 14 d. Vilniuje buvusi lenkų kariuomenė pasipriešino Lietuvos kariuomenei ir užleido Vilnių raudonajai armijai.

Tik rugpjūčio 27 d. Lietuvai pavyko išprašyti raudonarmiečius iš sostinės, bet tuo metu, apsigynusi prie Varšuvos, Lenkijos kariuomenė jau sparčiai žygiavo atgal. Lietuva skubiai kėlė į Vilnių ministerijas ir užsienio valstybių atstovybes. Rugsėjo 29 d. Vilniuje įvyko pirmasis Vyriausybės posėdis.

Suvalkų sutartis, kaip agresijos priedanga

Prasidėjus grįžtančios Lenkijos kariuomenės susidūrimams su Lietuvos kariuomene, įsikišo Tautų Sąjunga, kurios iniciatyva prasidėjo Lietuvos ir Lenkijos derybos. 1920 m. spalio 7 d. tarp Lietuvos ir Lenkijos pasirašyta Suvalkų sutartis, kuri nustatė demarkacinę liniją tarp abiejų šalių kariuomenių, Vilnių ir Vilniaus kraštą palikdama Lietuvos pusėje. Kartu pabrėžta, kad ši sutartis galioja iki “galutinio Lietuvos ir Lenkų ginčijamų teritorinių klausimų išsprendimo”.

Tačiau pasirašydama šią sutartį Lenkija nė nemanė jos laikytis. Jau sutarties pasirašymo dieną – spalio 7-ąją – J.Pilsudskio nurodymu generolas Liucjanas Želigovskis pradėjo žygį į Vilnių ir spalio 9 d. jį užėmė. Oficialiai skelbta, kad L.Želigovskis tai padaręs nepaklusdamas Lenkijos karinei vadovybei. Tačiau J.Pilsudskis net nematė reikalo šitos operacijos detalių ilgai slėpti nuo visuomenės ir jau 1923 m. rugpjūčio 24 d. viešoje paskaitoje Vilniuje pasigyrė: “Želigovskis ėmė Vilnių mano nustatytas ir aiškiai įsakytas.”

Trumpai tariant, to meto Lenkijai tarptautinė teisė buvo mažiausiai rūpesčių keliantis dalykas, todėl ir vėliau niekas Lenkijoje nesuko galvos, kad jos sienų “pripažinimas” Ambasadorių konferencijos sprendimu neturėjo jokios juridinės galios ir buvo niekinis nuo pat jo paskelbimo momento. Šiek tiek keisčiau, kad to nesuvokia net daugelis šiuolaikinių lenkų istorikų ir politikų.

Neokupuota istorija

Svarbu tai, kad Vilnius per savo ilgaamžę istoriją niekada nepriklausė Lenkijai, todėl L.Želigovskis save pateikė kaip šios Lietuvos dalies veikėją ir netgi buvo sukūręs “Vidurinės Lietuvos” valstybėlę, kuri, atlikusi savo propagandinį vaidmenį, 1922 m. besąlygiškai įsiliejo į Lenkijos Respublikos sudėtį.

Bandant paaiškinti okupuoto krašto praeitį, buvo sukurta koncepcija apie lenkiškai kalbančius “litvinus”, kurie esą buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kūrėjai, neturintys nieko bendra su Lietuvos Respubliką sukūrusiais “žemaičiais” arba “lietuvisais”. Tai buvo bandymas tiesiog pasisavinti LDK istoriją, kurį jau mūsų laikais nusikopijavo ir sau pritaikė baltarusių nacionalistinė istoriografija.

Lenkijos istoriografijos garbei reikia pripažinti, kad tokios šovinistinės “koncepcijos” joje neįsitvirtino. Galbūt dėl to, jog lenkų istoriografija buvo pasiekusi pernelyg aukštą lygį, kad nusileistų iki tokių pigių falsifikacijų, o gal ir dėl to, kad daugelis Vilniaus okupantų jautė pakankamai nuoširdžią neapykantą Lietuvai ir nepanoro savintis jos istorijos.

Jų nusistatymas matomas net iš smulkių epizodų: 1922 m. Linkmenų parapijoje, lietuviškoje mokykloje, lenkų kareiviai sudrasko ir subado Vytį, 1923 m. Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnazijai okupacinė administracija įsako pašalinti iš savo antspaudo Vytį, “kaip svetimos valstybės ženklą”, ir pan.

Prieštaringi lietuviško paveldo vertinimai Vilniaus okupantų savimonėje taip ir nesusiklostė į darnią koncepciją, kuri leistų susitaikyti su krašto praeitimi. Tačiau dar ir šiandien “autentiškiausia” Vilniaus krašto praeitis kai kuriems šio krašto veikėjams lieka Lenkijos okupacijos dvidešimtmetis.

Iliustracija iš Gintaro Lučinsko knygos “Žuvę už Lietuvą. Laisvės kovos Dainavos krašte 1918–1923 metais”, 2010