- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Vilkolakių misija – keršyti ir naikinti

Autorius: veidas.lt | 2010 06 06 @ 16:23 | Istorija | 2 Comments

"Veido" archyvas

Nuo A.Hitlerio “Vilkolakio” planas buvo slepiamas

Nors po Antrojo pasaulinio karo jau praėjo 65-eri metai, ir šiais laikais vis dar atskleidžiama naujų istorinės tiesos puslapių. Vienas jų – apie vilkolakius.

Istorikai nevienodai vertina praeitį. Vieni sako, kad laiko dulkės temdo įvykius, tad apie ją vis sunkiau tiksliai kalbėti. Kiti tvirtina priešingai, esą laikas nupučia nuo įvykių rūką. Štai nuo Antrojo pasaulinio karo Europoje pabaigos jau praėjo 65-eri metai, o mes atskleidžiame vis naujų istorinės tiesos puslapių.

Konkrečiai kalbame apie paskutiniais karo mėnesiais Vokietijoje pradėjusią veikti slaptą organizaciją paslaptingu pavadinimu “Werwolf” – “Vilkolakis”. Tai turėjo tapti paskutiniu Trečiojo reicho slaptu ginklu. Kai šimtai divizijų, pasiekusių Paryžių ir Maskvą, turėjo negarbingai trauktis, nacionalsocialistinės Vokietijos vadovai buvo priversti imtis priemonių ir kaip nors nutolinti karo pralaimėjimą. Tuomet daug vilčių buvo dėta į šią paskutiniais karo mėnesiais įsteigtą pogrindinę organizaciją “Vilkolakis”.

Su pralaimėjimo nuojauta

Dar 1943 m. Vokietijoje vyko daugybė pasitarimų, per kuriuos buvo aptariama Vokietijos nacionalsocialistinės darbininkų partijos (NSDAP) politika tuo atveju, jeigu Vokietija pralaimėtų karą. Vokietijos SS vadovo SS reichsfiurerio Heinricho Himmlerio kabinete įvyko slaptas pasitarimas, kurio dalyviai patvirtino planą “W-II” (“Werwolf”). Pagal šį planą Reicho vadovai ėmė rengtis pogrindinei kovai. Planas buvo kruopščiai slepiamas nuo Adolfo Hitlerio, nes visi bijojo būti apkaltinti nesėkmės kare pranašavimu.

Įgyvendinant plano “W-II” nuostatas buvo sudarytas specialus H.Himmlerio vadovaujamas štabas. Jis parengė veiklos planą, numatantį vokiečių elgesį prieš įžengiant priešo kariuomenei į Vokietiją. Tam tikslui visame Reiche buvo įsteigtos “W-II” pogrindinės kuopelės, sudarytos iš 7–10 žmonių. Kiekviena kuopelė privalėjo laikytis griežtos konspiracijos. Ryšys turėjo būti palaikomas tik su centru. Būsimųjų partizaninių kovų dalyviai išklausydavo pradinio karinio parengimo kursą, buvo supažindinami su teritorija, kurioje gali tekti kovoti.

Jau pirmaisiais 1944-ųjų mėnesiais Vokietijos vadovai intensyviai svarstė, kaip išnaudoti kovos su pasipriešinimo judėjimu okupuotose šalyse patirtį, kuriant savą pogrindį. Šis klausimas buvo gvildenamas vyriausioje Reicho saugumo valdyboje ir generalinio štabo žvalgybos skyriuje. Šio skyriaus vadovas pulkininkas Reinhardas Gehlenas stengėsi nukopijuoti sovietų, lenkų ir kitų propaguotą pogrindžio veiklą, ketindamas panaudoti jų metodus organizuojant diversines grupes. Jis išstudijavo daugybę suimtų pogrindininkų, partizanų tardymo protokolų. Svarbiausias jo tikslas buvo pažinti pogrindžio, ypač sovietinio, struktūros ir veiklos mechanizmą.

Surinkęs pakankamai informacijos, R.Gehlenas savo planą apie vokiečių pogrindžio sukūrimą išdėstė H.Himmleriui. SS vadovas nutarė įkurti vieną bendrą diversinę pogrindinę organizaciją ir pavadinti ją “Vilkolakiu”. Jis tikriausiai žinojo daug legendų apie juos. Jų žinojo ir vokiečiai, kurie tikėjo, kad kas septintas sūnus šeimoje tampa vilkolakiu. Juo galima pavirsti, jei žmogų apima nesuvaldomas pyktis. Žodis “vilkolakis” turėjo sukelti siaubą, baimę ir nuolankų paklusnumą. Ši sąvoka turėjo drausminti ir pačius vokiečius: vilkolakiui niekas neatsisakys padėti.

Uoliausių fanatikų atranka

“Vilkolakiams” vadovavo vyriausiasis štabas. Jam buvo pavaldūs keturių sektorių, į kuriuos buvo padalyta visa Vokietija, teritoriniai štabai. Berlynas ir jo apylinkės priklausė atskiram sektoriui, kuris susidarė iš teroristinių diversinių ir propagandinių informacinių grupių. Į ją buvo atrenkami patys uoliausi nacionalsocialistai fundamentalistai, nacizmo ortodoksai, nacionalsocialistinės idėjos fanatikai.

1945 m. vasarį specialioms užduotims vykdyti priešo užnugaryje sukurtos pogrindinės organizacijos “Vilkolakis” vadovu paskirtas specialios gynybos generalinis inspektorius SS obergrupenfiureris Hansas Prutzmannas. Jis buvo neeilinė figūra SS hierarchijoje. Kai Vokietijos vermachtas užėmė Pabaltijį, H.Prutzmanną paskyrė Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausiuoju SS ir policijos vadu.

"Veido" archyvas

“Vilkolakio” vadovas SS obergrupenfiureris H.Prutzmannas

Netrukus Berlyno priemiestyje H.Prutzmannas organizavo vadinamąją Prutzmanno tarnybą. Ginkluoto pogrindžio organizavimo parengiamieji darbai buvo laikomi didžiausia paslaptimi. 1945 m. balandžio 2 d. vokiečiai per radiją išgirdo: “Dėmesio! Skelbiame pranešimą. Laikinai priešo okupuotuose Trečiojo reicho rajonuose savo veiklą pradėjo pogrindinė vokiečių organizacija, pavadinta “Vilkolakis”, kurios tikslas – žudyti okupacinės kariuomenės karius, nepaisant jų tautybės, amžiaus, kilmės ir šeimyninės padėties”.

Žurnalistas Helmutas Sundermannas NSDAP centriniame spaudos organe “Volkischer Beobachter” rašė: “Nė viena vokiečių grūdų varpa neturi maitinti priešo, nė vieno vokiečio lūpos neturi suteikti jam informacijos, nė viena ranka – pagalbos. Priešas turi rasti sunaikintą kiekvieną takelį, o kelią užtvertą. Jį turi pasitikti tik mirtis, griuvėsiai ir neapykanta”.

Kandidatai į “vilkolakius” iš daugybės savanorių buvo atrenkami labai kruopščiai. Naujai steigiamos organizacijos narių apmokymas prasidėjo 1945 m. sausį specialiose mokyklose. Jose buvo mokoma įveikti tolimus sunkius maršrutus, dirbti su žemėlapiais, šaudyti vokiškais ir užsienietiškais ginklais, vykdyti diversines akcijas. Mokslas trukdavo tris savaites, po to “absolventai” gaudavo atpažinimo ženklelį su numeriu ir gotiška raide “W”. Iš viso mokyklas baigė apie 1300 žmonių.

"Veido" archyvas

Vilkolakiai per tris savaites buvo apmokomi rengti diversines akcijas

Raginimai keršyti

Pogrindžio organizatoriai pasirūpino stipria materialine baze: buvo įrengtas platus paslėptų ginklų, šaudmenų, sprogmenų ir medikamentų sandėlių tinklas. “Vilkolakiai” turėjo nemenką kiekį nuodingųjų medžiągų, be to, jie planavo surengti kelias dujų atakas. Priešo kariuomenei užėmus tam tikrą rajoną, ten esantys “vilkolakiai” turėjo pradėti savo veiklą. Pagrindinis grupės tikslas buvo teroristinės diversinės akcijos, pagalba besislapstantiems nacionalsocialistiniams veikėjams, vietinių gyventojų pasipriešinimo okupacinei valdžiai organizavimas, propagandinė veikla, dezinformacija ir t.t. “Paversime dieną naktimi, o naktį – diena! Mušk priešą, kad ir kur jį sutiktum! Būk gudrus! Vok iš priešo ginklus, šaudmenis ir maisto produktus! Vokiečių moterys, kaip įmanydamos padėkite “Vilkolakio” kovai” – buvo rašoma nacionalsocialistinio pogrindžio atsišaukimuose.

“Vilkolakiai” stengėsi dalyvauti kovinėse operacijose uniformuoti, o imami į nelaisvę reikalaudavo karo belaisvių teisių. Tačiau jų reikalavimų mažai kas paisė – dažniausiai jie būdavo sušaudomi vietoje.

Aktyvią veiklą “Vilkolakis” pradėjo 1945 m. pavasarį, kai į Vokietijos teritoriją įžengė priešo kariuomenė. Užfrontėje diversantų grupelės naikino ryšių linijas, kelius, sandėlius, užpuldavo lauko ligonines ir karines komendantūras. Kelių miestų burmistrai, kurie pritarė okupacinei valdžiai, krito nuo kerštingos “Vilkolakio” organizacijos rankos. Gyventojai ėmė gauti laiškus, adresuotus tiems, kurie bandys atsisakyti jiems padėti: “Mes nubausime kiekvieną išdaviką ir jo šeimą. Mūsų kerštas bus mirtinas!”

Lietuviai jiems kasė bunkerius

Be “Vilkolakio”, susibūrė daug kitų įvairių pavadinimų pogrindinių organizacijų. Jos užsiėmė ne tik teroristine diversine veikla, bet ir propaganda: skleidė įvairius gandus, platino atsišaukimus. Viename lapelyje buvo rašoma, kad JAV, Anglija ir Turkija paskelbė karą SSRS, amerikiečių kariuomenė išsilaipino Gdanske ir žygiuoja Rytų Prūsijos kryptimi. Kitame atsišaukime buvo rašoma, kad vienintelė bausmė už pralaimėtą karą yra ta, jog okupacinė valdžia draudžia vokiečiams dvejus metus kurti šeimas ir vartoti alkoholį. Ypač aktyviai reiškėsi organizacija “Laisvoji Vokietija”.

“Vilkolakio” vadovybė specialiai paliko Berlyne daug moterų, sergančių venerinėmis ligomis, kad jos apkrėstų sovietinės armijos karius. Jaunos merginos gavo užduotį įvairiais būdais kenkti sovietų vadams, trukdyti jiems atlikti tarnybines pareigas.

“Vilkolakių” žiaurumą pajuto ir lietuviai. Nepilnamečių fanatikų būrys paskutinėmis karo dienomis veikė Švarcvalde, kur į jų rankas pakliuvo aštuoni lietuviai. Tai buvo į privalomus darbus išvežti darbininkai. Laukdami išvadavimo, jie jau ruošėsi grįžti į Lietuvą, bet “Vilkolakio” vyrai juos suėmė. Lietuvius privertė kasti bunkerius ir įrengti “vilkolakiams” slėptuves. Prisibijodami, kad darbininkai gali išduoti slėptuvių vietas, vokiečiai juos sušaudė.

Vis dėlto Trečiojo reicho galas nepermaldaujamai artėjo. Vokietijos vyriausybės vadovas po A.Hitlerio mirties admirolas Karlas Donitzas įsakė visiems “Vilkolakio” grupėms Vakaruose nutraukti savo beprasmę veiklą. Įsakymas nelietė šios grupuotės narių veiklos Rytuose, sovietinėje okupacinėje zonoje.

H.Prützmannas, mėginęs vienas pasitraukti į Vokietijos pietus, buvo sulaikytas anglų žandarmerijos. Dar prieš pirmą tardymą jis pasiprašė išleidžiamas į tualetą, kuriame 1945 m. gegužės 20 d. pasikorė ant savo kelnių diržo. Taip baigė gyvenimą “Vilkolakio” vadas. Vokietijos kapituliacija, organizacijos generalinio vadovo suėmimas, o po to ir savižudybė nulėmė šios organizacijos narių – Trečiojo reicho partizanų likimą: 1947 m. buvo išgaudyti paskutiniai “vilkolakiai”, o jų urvai likviduoti.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/vilkolakiu-misija-%e2%80%93-kersyti-ir-naikinti

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.