- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Viešieji intelektualai ir europarlamentarai praleido progą tarti žodį

Autorius: veidas.lt | 2011 07 26 @ 10:00 | Aktualūs komentarai | 5 Comments

“Golovatovo skandale” labiausiai į akis krito įvairių Lietuvos viešųjų intelektualų, profesionalių žmogaus teisių gynėjų ir daugumos Europos Parlamento narių pozicija. Tiksliau – visiškas jos nebuvimas, labai panašus į baimę ir sąmoningą nenorą ją pareikšti.

Iš trylikos Lietuvai Europos Parlamente atstovaujančių narių, “Golovatovo skandalo” metu už savo atlyginimą (labai nemenką) iki paskutinio cento atidirbo tik profesorius Vytautas Landsbergis ir jauniausioji europarlamentarė Radvilė Morkūnaitė. Tiesą sakant, reikėtų stebėtis, jeigu būtų kitaip: matant V.Landsbergio aktyvumą Europos Parlamente kartais kyla mintis, kad jis kone vienintelis ten ir dirba taip, kaip priklauso. Šiedu parlamentarai darė pareiškimus, rašė straipsnius, protestavo prie Austrijos ambasados – žodžiu, darė viską, kad “Golovatovo skandalas” taptų kaip galima girdimesnis tiek Vienoje, tiek visoje Europoje, nes tik taip Lietuva galėjo pritraukti Austrijos visuomenės dėmesį ir perlenkti situaciją savo naudai (kas mums galiausiai ir pavyko).

Tačiau ką tuo metu darė likusieji dešimt Europos Parlamento narių iš Lietuvos (priminsiu, turime jų ten net 12). Vienas, kurį po pusantros dienos trukusių paieškų šiaip ne taip pavyko rasti žurnalistams, pačiame skandalo įkarštyje buvo užsiėmęs, kaip galima spręsti iš pranešimų spaudai, kažkokio trečiarūšio Anglijos universiteto garbės daktaro regalijų gavimu. Teisinosi, esą jam ir kolegoms atostogos, Europos Parlamentas neposėdžiauja, tad su kolegomis susisiekti negalėjęs, o ir skandalo detalių nežinąs. Toks įspūdis, kad nei pats mobilaus telefono neturi, nei kitų europarlamentarų numerių nežinąs. Tačiau, kaip rodo V.Landsbergio ir R.Morkūnaitės pavyzdys, nepaisant vasariškų nuotaikų Briuselyje ir Strasbūre, galima ir pareiškimus spaudai padaryti, ir laiškus kolegoms į Austriją parašyti – kad tik noro būtų. Akivaizdu, kad tai likusiai dešimčiai nepakako ar tai noro, ar tai suvokimo, ką Lietuvai ir visai Europos Sąjungai reiškia Austrijos teisėsaugos ir dalies politikų kinkų drebinimas, ir kokią galią Europoje turi viešas tiesos žodis.
Per “Golovatovo skandalo” savaitę buvo pasakyta labai daug ir dažniausiai teisingų žodžių apie Austrijos pragmatizmą, priklausomybę nuo iš Rusijos tiekiamų dujų, apie Austrijos bankų Rusijoje ir Ukrainoje sumerktus milijardus, kurių likimą gali stipriai paveikti tų valstybių politikai.

Prisimintas buvo ir visos “Senosios Europos” ar jos didžiųjų valstybių pragmatizmas, polinkis užmerkti akis į svetimas bėdas, jeigu tai gresia interesams. Vėl gana teisingai. Tačiau atvirkštine šio europietiškojo pragmatizmo (kartais virstančio netgi cinizmu) puse yra kone parodomasis idealizmas, jautrumas viešajai nuomonei. Iš čia ir kyla Austrijos politikų siekis išvengti skandalų, nes į juos tiesiog privalu reaguoti – kitaip visuomenė nesupras.

Tas greitis, su kuriuo Michailas Golovatovas it karšta bulvė buvo grūste išgrūstas iš Vienos į Maskvą, o Austrijos teisėsauga viską bandė pridengti juridiniais kabliukais, tik įrodo, kad austrai, viską kuo puikiausiai suprasdami, siekė tyliai ir greitai nusikratyti problemos. Tokioje situacijoje Lietuvos interesas buvo atvirkščias – sukelti kuo didesnį triukšmą, paversti “Golovatovo skandalą” tegu ne pagrindine, bet svarbia naujiena Austrijos žiniasklaidoje, priversti Austrijos pareigūnus ir politikus aiškintis. Paprasčiau tariant – viešai sugėdinti ir priversti pajusti moralinę kaltę. Didele dalimi mums tai pavyko – pirmiausia žiniasklaidos, audringai reagavusios interneto socialinių tinklų bendruomenės, taip pat stebėtinai nebloga diplomatinės tarnybos veikla. Šiaip kritikos Lietuvos užsienio politikos formuotojams nestokojantis vienas iš įtakingojo “Economist” redaktorių Edwardas Lucas ministro Audroniaus Ažubalio išsakytą M.Golovatovo palyginimą su karo nusikaltėliu Radko Mladičiumi pavadino “puikiu”.

Taęiau, sekant europietiškąja tradicija, su karo nusikaltimais susijusiose bylose teisiniai kaltinimai, kuriuos išsako prokurorai ir platina diplomatai, turi būti lydimi viešai išsakomų moralinių ir etinių vertinimų, kuriuos privalo duoti žmogaus teisių gynėjai ir viešieji intelektualai. Nes tik jie, būdami nesuvaržyti juridinių ir diplomatinių normų, gali atkreipti Austrijos ir Europos visuomenės dėmesį į tai, kad KGB zonderkomandos “Alfa” smogikų pasiteisinimai, esą Vilniuje “jie tik vykdė vadovybės įsakymą” niekuo nesiskiria nuo SS zonderkomandų vadų pasiteisinimų Niurnberge. Ir iškelti klausimą: kuo KGB-Oberstas Golovatovas skiriasi nuo austrų kilmės SS-Oberstfuererio Kaltenbrunnerio, kurį Austrija kažkodėl neabejodama laiko karo nusikaltėliu?

Deja, praėjo savaitė nuo “Golovatovo skandalo” pradžios, bet nė vienas iš gausaus profesionalių žmogaus teisių gynėjų, “Europos teisės specialistų” ar viešųjų intelektualų būrio taip ir nepademonstravo savo sugebėjimų. Ir taip praleido puikią progą parodyti, kad karštai smerkti ir garsiai šaukti jie moka ne tik ant smulkiųjų Lietuvos valstybės tarnautojų.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/viesieji-intelektualai-ir-europarlamentarai-praleido-proga-tarti-zodi

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.