- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Vieniems Klaipėda, kitiems Mėmelis

Autorius: veidas.lt | 2015 01 25 @ 09:05 | Istorija | 1 Comment

Sausio 15 d. – Klaipėdos diena. Tądien 1923 m. miestas prijungtas prie Lietuvos Respublikos. Kaip tie įvykiai dabar atrodo žvelgiant iš šalies, mūsų ir ne mūsų piliečiai gali paskaityti britų istoriko apžvalgoje.

Prit Buttar

Miestas ir jo apylinkės nuo teutonų riterių valdymo laikų iki Prūsijos karalystės atsiradimo visada priklausė Rytprūsiams. Todėl 1871 m. ši sritis tapo suvienytos Vokietijos dalimi. Jos, kaip šiauriausio naujos šalies krašto, nuošalumas iš dalies lėmė lėtą industrializaciją.

Krašte gyveno daug lietuvių: 1910 m. atliktas gyventojų surašymas parodė, kad 45 procentai iš beveik 150 tūkst. Mėmelyje ar aplink jį esančioje teritorijoje, vadintoje ~Memelland~, gyvenusių žmonių savo gimtąja kalba laikė lietuvių kalbą. Tačiau vokiečiai ir lietuviai buvo pasiskirstę netolygiai. Mieste daugumą gyventojų sudarė vokiečiai, o aplinkinėse kaimo vietovėse vyravo lietuviai.

 

Prancūzų valdžia

 

Kaip jau minėta, po Pirmojo pasaulinio karo dėl Klaipėdos krašto buvo labai nesutariama. Lenkai troško šią sritį prijungti prie Lenkijos, galbūt vietoj Dancigo, kuriam buvo suteiktas laisvojo miesto statusas. Lietuva tam griežtai priešinosi, nes tada būtų netekusi didelio jūrų uosto, o Lenkija kone visiškai apjuosusi Lietuvą. Dalis, iš pradžių tikriausiai nedidelė, toje teritorijoje bei kaimyniniuose Rytprūsiuose gyvenusių etninių lietuvių reikalavo vadinamąją Mažąją Lietuvą prijungti prie naujos Lietuvos valstybės. Prieštaringų reikalavimų akivaizdoje Klaipėdos kraštas Versalio sutartimi buvo atskirtas nuo Vokietijos ir perduotas Tautų Sąjungos globai. Britanijai atsisakius šią teritoriją administruoti, tai daryti sutiko Prancūzija. 1920 m. vasarį atvyko prancūzų karių batalionas, o Gabrielis Petisné tapo naujosios administracijos galva.

Derybos tęsėsi kelerius metus. Lietuvos pretenzijoms trukdė tai, kad Vakarų valstybės Lietuvos dar nepripažino kaip nepriklausomos šalies, be to, būta pastangų sujungti kelis skirtingus klausimus. 1922 m. kovą britai pasiūlė lietuviams pripažinti Vilnių lenkams, o už tai Vakarų valstybės atiduotų Klaipėdos kraštą Lietuvai, pripažintų šalį nepriklausoma valstybe ir suteiktų finansinę paramą. Nenorėdami nusileisti Vilniaus klausimu, lietuviai pasiūlymą atmetė, o Vakarų valstybės tada dar labiau ėmė linkti, vadovaudamosi Dancigo pavyzdžiu, suteikti kraštui laisvojo miesto statusą. Tai matydami lietuvių politikai nusprendė veikti.

Nors generolas Silvestras Žukauskas, nedidelės Lietuvos kariuomenės vadas, tvirtino, kad jo vyrai galėtų nuginkluoti prancūzų garnizoną per dieną, lietuviai, tebepuoselėdami viltį sudaryti ilgalaikes sąjungas su Vakarų valstybėmis, nepageidavo potencialaus konflikto su Prancūzija. Todėl pasirinko Vilnių užgrobusio Želigovskio maišto modelį.

Iš pradžių atrodė, kad sąmokslo laukia didelės kliūtys. Nors Klaipėdos krašte buvo daug etninių lietuvių, jie jau daug metų gyveno valdomi vokiečių ir net buvo perėmę liuteronybę. Katalikišką Lietuvą jie laikė atsilikusia, kaimiška šalimi ir buvo linkę paremti laisvojo miesto statusą. Prolietuviškai (ir antilenkiškai bei antivokiškai) propagandai skleisti įsteigus keletą fondų, „memelenderių“ nuotaika pamažu pradėjo keistis. Vokietijoje vyravo nuomonė, kad apie Klaipėdos krašto susigrąžinimą kol kas nėra ko ir svajoti, todėl Vokietijos vyriausybė, padariusi išvadą, jog neapibrėžtoje ateityje atgauti Klaipėdos kraštą iš Lietuvos bus lengviau nei iš Lenkijos, lietuviams leido suprasti, kad Vokietija neprieštarausianti, jei Lietuva kraštą užimtų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-03-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

 

 

Daugiau šia tema:

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/vieniems-klaipeda-kitiems-memelis

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.