Vienam aukštojo mokslo pertvarkos etapui nepasibaigus jau siūloma šokti į kitą.

Vyriausybės sudaryta darbo grupė pasiūlė Lietuvos universitetus jungti ir palikti po vieną tiek Vilniuje, tiek Kaune. Visa tai panašiau į avantiūrą nei į racionalų sprendimą, nes šis siūlymas visiškai neatitinka nei Europos, nei viso pasaulio tendencijų ir panėšėja į totalitarizmo šūkį bei norą likviduoti laisvę ir konkurenciją.

Šiandien ES valstybėse veikia apie 4 tūkst. privačių ir valstybinių universitetų, Lietuvoje – 19. Europoje vienas universitetas aptarnauja 110 tūkst. gyventojų, Lietuvoje – 160 tūkst. Jei norėtume atitikti bendrą Europos vidurkį, Lietuvoje turėtų būti 27 universitetai.

Galime tuo piktintis ar stebėtis, bet universitetai šiandieniniame pasaulyje tapo masinės kultūros reiškiniu. Taip atsitiko ne dėl dekadanso aukštajame moksle ar politikų noro kontroliuoti akademines bendruomenes, bet dėl postindustrinės visuomenės poreikių, pasikeitusio globalaus pasaulio būtinybės būti pasiruošusiam konkuruoti globalioje darbo rinkoje. Darbininkų darbo vietas užėmus robotams, kitose srityse dirbantiems žmonėms keliami didesni kvalifikaciniai reikalavimai. O be universiteto jų neįgysi. Universitetas jau nebėra tik elito užsiėmimas, bet kvalifikuotos darbo jėgos rengimo įstaiga. Kitos prasmės aukštojo mokslo diplomas nebeturi. Išsilavinusių aristokratų laikai, kai aukštasis mokslas buvo tiesiog gražus priedas prie ištekančios dukters kraičio, kaip tai įtaigiai parodyta garsiame Thomo Manno romane “Budenbrokai”, jau seniai praeityje. Šiandien aukštojo mokslo diplomas yra elementari būtinybė siekiant konkuruoti darbo rinkoje.

Dabar kone pusė visų abiturientų Europoje siekia aukštojo mokslo diplomo. Manoma, kad jo siekiančiųjų nuolat daugės, nes darbo rinka nepalanki ne tik abiturientams, bet net ir bakalauro studijas baigusiems studentams. Visas civilizuotas pasaulis ruošiasi tam, kad kone visi vidurinių mokyklų abiturientai žengtų universiteto ar kolegijos link. Darbo rinkoje vietos bakalaurams beveik nebėra, minimaliu išsilavinimo standartu tampa magistro diplomas.

Tai suvokiantiems nebėra prasmės kalbėti apie universitetų elitarinius tikslus ar elitarinį, nei nuo valdžios, nei nuo visuomenės nepriklausantį, valdymo modelį. Jei už universitetų veiklą moka ne mecenatai, o visa visuomenė, už tas lėšas ir jų prasmingą naudojimą reikia ne tik atsiskaityti, bet ir įsileisti jų naudojimo racionalumo kontrolę. Dalies akademinio sluoksnio reikalavimas „duokit mums daugiau pinigų, neverskit konkuruoti aukštojo mokslo rinkoje ir suteikit autonomijos laisvę“ tėra pasąmoninis troškimas grįžti į sovietmetį.

Visi viešojoje erdvėje pasirodantys kaltinimai Lietuvos aukštojo mokslo komercializacija ar akademinės laisvės ribojimu yra tik provincijos lygio burnojimai. Filosofai dažnai linkę matyti pasaulį žengiantį į pražūtį, nes nesiklausoma protingų žmonių ar filosofų. Burnotojai pamiršta, kad tas komercializuotas pasaulis mus nuolat ir kantriai maitina finansine ir administracine bei intelektine parama. O vartotojiška Vakarų visuomenė yra laimingesnė ir laisvesnė už bet kokią kitą ir visai nesiruošia keisti savo pasaulėžiūros.

Mūsų Vyriausybės sudarytos darbo grupės narių postringavimai, kad fizikams būtų neprošal išklausyti ir meno paskaitų, yra įdomūs. Bet ar tikrai tokių meniškų fizikų poreikiams tenkinti būtina sujungti universitetus? O tvirtinimai, kad dideli universitetai geriau nei maži, yra niekuo nepagrindžiamas teiginys. Kokybės ieškojimas organizacijos dydyje – labai atsilikęs ir labiau atsilikusioms valstybėms būdingas bruožas. Pasaulyje pilna labai nedidelių, bet labai aukštos kokybės universitetų. Priešingai – organizacijos dydis daro struktūrą inertišką ir sunkiai valdomą bei dar sunkiau modernizuojamą.

Šiandienos pasaulis žino tik vieną patikimą ir jau patikrintą inovacijų, vedančių į progresą, skatinimo mechanizmą – tai konkurencija. Harvardas ir Kembridžas tapo pasaulio universitetų kokybės ženklais ne todėl, kad buvo didžiausi ir rinkoje turėjo išskirtines sąlygas ribojant kitų universitetų kūrimąsi ir egzistavimą. O todėl, kad savo išskirtinumą įrodė veikdami aukštojo mokslo įstaigų rinkoje. Darbo grupės siūlymas palikti po vieną universitetą Vilniuje ir Kaune labai panašus į aukštojo mokslo koncepciją Rusijoje. Čia taip pat privilegijuoti du universitetai, suteikiant nacionalinio statusą, parūpinant didesnį finansavimą, o visi kiti nustumiami į užribį.

Iš tiesų likvidavus konkurenciją universitetai netektų tarpusavio konkurencijos dvasios. Kas yra konkurencija ir ką ji reiškia, reikia aiškinti tik tiems, kurie niekada nėra dirbę jos sąlygomis. Kitiems konkurencijos jėga, vedanti bet kurią organizaciją inovacijų ir pažangos keliu, yra akivaizdi.

Universitetų autonomija svarbus dalykas. Konstituciniame Teisme savo eilės laukia byla dėl universitetų autonomijos. Pagrindinis ginčas susijęs su universitetų tarybų sudarymu. Ar gali pusės tarybos narių paskyrimą nulemti ministerijos vadovų sprendimai? Kokios universiteto autonomijos apimtys? Ar visuomenė turi teisę dalyvauti universitetų valdymo bei kontrolės procese ir kaip tai turi būti realizuojama? Jei nebus realios konkurencijos tarp universitetų, visi šie klausimai netenka prasmės. Vienas universitetas bus lengvai kontroliuojamas. Kaip lengvai kontroliuojamas vienas laikraštis ar viena politinė partija. Viename universitete bus tik viena nuomonė, vienas požiūris ir viena pasaulėžiūra. Ar tikrai norime taip nuskurdinti naujai gimstančią mūsų valstybę?