Vis dažniau atrodo, kad mums vadovauja ideologijos ir kažkokio mistinio tikėjimo įsikibę zombiai, o ne jaučiantys ir girdintys žmonės.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė sako, kad Lietuva gali didžiuotis dėl to, kaip įveikė ekonomikos nuosmukį. Atsakydama į Maltos žurnalistės klausimą, ji apibendrino taip: ”Lietuva sugebėjo susitvarkyti pati, be jokios finansinės pagalbos, išorinės paramos. Dabar jaučiamės stiprūs, patyrę ir išdidūs. Žinoma, situacija Europoje dar neišspręsta. Atsipalaiduoti visiems per anksti.”

Kažkodėl toks pasididžiavimas man labai primena audringą dūžtančio laivo keleivių džiaugsmą, kad per gelbėjimo valties bortą švystelėjus vaikus (nenaudingi), jaunus žmonės (per sunkūs / per brangūs) ir kitokį balastą, valtis sėkmingai dreifuoja. Labai drastiška? Na geri pavyzdžiai įkvepia, tad laikydamasi prezidentės stiliaus užsimerkiau ir apibendrinau be jokių abejonių. Abejones žmogui (kol jis nevirto zombiu) dovanoja mąstymas, bet Lietuvos valdžia praktiškai nuo nepriklausomybės pradžios (o gal ir nuo revoliucijos užuomazgų) ne tiek mąstė, skaičiavo, tad abejojo, kiek visiems bandantiems pamatyti daugiau klausimo momentų davė aiškią žinią: „Abejoja tik tie, kuriuos nuperka priešai ar bent oponuojančios partijos.“

Dvi atrodytų skirtingas problemas – išėjimą iš ekonomikos krizės ir tam tikrą mąstymo bei retorikos stilių – sujungiau tikrai ne atsitiktinai. Skaičiai ir visuomenėje vyraujančios nuotaikos, prasiveržiančios jau ne tiek socialinėje, kiek moralinėje plotmėje, vis aiškesnis vadinamųjų aiškių, griežtų ir vienpusių sprendimų poreikis (nebetinkami net teismai, nes jie prasideda nuo oponuojančių pusių diskusijos ir faktų / įrodymų aptarimo) kalba apie rimtas visuomenės bėdas. Ar jas suvokia valdžia? Na, vis dažniau atrodo, kad mums vadovauja ideologijos ir kažkokio mistinio tikėjimo įsikibę zombiai, o ne jaučiantys ir girdintys žmonės.

Štai išties valdžios koridoriuose intelektu, ironijos jausmu, kalbančiu apie gebėjimą vertinti ir protauti, išsiskirianti finansų ministrė Ingrida Šimonytė neseniai mums, nesusipratėliams, neva pokštaudama paaiškino, kad „viskas buvo padaryta žmonių sąskaita“, nes marsiečių sąskaita padaryti esą nieko nebuvo galima: „Žinoma, nes valstybė yra tiktai žmonės, net verslo nėra kaip tokio, nes jis irgi yra žmonės. Nėra taip, kad kažką būtų galima padaryti marsiečių sąskaita. Visi sprendimai, kad ir kokie jie būtų, yra priimami kažkokių žmonių sąskaita. (…) Bandymas valkioti žodį ”žmogus”, mano supratimu, yra visiška piguva.“ Na, pati aname konservatorių vakarėlyje nebuvau, bet žurnalistai rašė, esą išgirdę šiuos žodžius konservatoriai kvatojo. Iš ko ir kodėl jie juokėsi?

Pirma, kas lenda galvon, tai šiek tiek nelogiškas atsakymas, kad, matyt, konservatoriai džiūgavo, jog jie tai tikrai nepriklauso tiems, kurių sąskaita tai vyko. Akivaizdu, kad prielaida nevykusi, bet kadangi kalbame apie politinę jėgą, kuri vadovauja ir kuri mano galinti vadovauti ir toliau, klausimas pateisinamas.

Ir tada ministrės kalboje pamatau žodelį „kažkokių“. O taip! Pasirodo, tas konservatorių juokas gali turėti įvairių atspalvių, tiesiog viskas priklauso nuo to, kas tie konservatorių negerbiami „kažkokie“, ir kad nebūčiau apkaltinta „piguva“, pabandysiu anam įvardžiui suteikti realesnius kontūrus.

Lietuvoje įprasta aiškinti, kad čia labiausiai skursta ir kenčia pensininkai. Faktai rodo ką kita. Tai yra gyventojų grupė, kurios nominalios pajamos šiemet jau sugrąžintos į buvusį lygį, tai grupė, kuri valdo didžią dalį šalies būstų, ir tai grupė, kurios indėliai bankuose sudaro taip pat nepalyginti didesnę dalį, nei jų vaikų ar anūkų. Nesakau – dalykimės, bet… yra kaip yra. Gyventi sunku? Neabejoju. Nors, kaip rodo duomenys, Lietuvos pensininkai ir gali tikėtis vienų didžiausių Europos Sąjungoje pensijų, palyginti su buvusiu darbo užmokesčiu, bet kadangi tas užmokestis yra vienas mažiausių toje pačioje ES, tai rezultatas nelinksmas.

Dabar logiška būtų imtis tų, kurie anas pensijas ir moka, – visų pirma didžiausią jų dalį sunešančių samdomų darbuotojų. Kaip per minėtus krizės metus pasikeitė šių žmonių gyvenimas? Apibendrinti duomenys rodo, kad palyginti su 2010 m., pernai šių žmonių dalis visose valstybės pajamose vos pagerėjo ir nors kol kas jų pajamos toli gražu nesiekia 2008 m., kai sudarė beveik 50 mlrd. Lt (dabar ne visai 42 mlrd. Lt, tačiau išaugus nedarbui ir gavėjų skaičius sumažėjo), tačiau jiems tenka kurti pajamas apytikriai labai panašiam pensininkų skaičiui. Ir tada tikrai kyla vienas iš daugelio klausimų, skirtų valdžiai. Kodėl jie tokie dosnūs pensininkams, kurių pajamos garantuotos ir labai dažnai viršija vidutines dirbančios šeimos su vaikais pajamas vienam žmogui, o ne tai šeimai, kuri aną pensiją ir moka?

Dar viena gyventojų grupė – bedarbiai. Vienas pirmųjų konservatorių žingsnių buvo drastiškai sumažintos nedarbo draudimo išmokos. Pabrėžiu – draudimo išmokos. Taigi žmogus dirbo, mokėjo Sodrai įmokas (kitaip sakant, buvo susitaręs su valstybe, kad netekęs darbo gaus išmoką sulig savo įmokomis už draudimą nuo nedarbo), bet va valdžia pamąstė, kad marsiečių neprisišauksi, ir vienašališkai tą įmoką atėmė. Sakysite, sumažino išmokas visiems, net pensininkams. Taip, bet pensininkams mažino dar remdamiesi kažkokia logika, gaunamomis pajamomis, o bedarbiams – visiems vienodai (nežiūrint indėlio) ir bent kol kas apie atkūrimą net neužsimena. Matyt, neblogai skaičiuoja tie pokštaujantys konservatoriai. Pensininkai už juos gal balsuos ir leis dar vairą pasukioti, o va bedarbiai – vargu. Nors ekonominė logika sakytų, kad ką jau ką, o ypač aukštai kvalifikuotus bedarbius būtina saugoti iš paskutiniųjų, nes be jų nebus jokio Lietuvos ekonomikos atsigavimo.

Galiu tęsti ir tęsti, prisimindama ir tuos, kuriems krizė net nebuvo prasidėjusi, ir tuos, kuriems ji jau baigėsi (pavyzdžiui, didžiajai daliai tų, kurie gauna įvairias kapitalo kilmės pajamas – na, ten dividendus, mišrias pajamas, nuomas ir panašiai). Rimčiausias klausimas kitas: kada valdžia, išgirdusi, kad yra problema, nesijuoks, kaip anie konservatoriai, ir nesapalios niekų, kaip prezidentė, apie mūsų pačių jėgomis suvaldytą finansų krizę (Ponia D.Grybauskaite, melskitės, kad Europoje neprasidėtų griežto taupymo vajus, nes neteksime ir ES paramos, ir eksporto rinkų, ir nebus kur išmesti perteklinių bedarbių). Bet kokia rimtesnė kalba apie krizę, jos pasekmes ir Lietuvos ateities situaciją prasidės tik tada, kai bus rimčiau nei lėkšti juokeliai apie marsiečius išsiaiškinta, kas ir kiek realiai paaukojo, kad dabar turime nors ir labai menką bei nestabilų, bet vis dėlto augimą.

Pensininkai už konservatorius gal balsuos ir leis dar vairą pasukioti, o va bedarbiai – vargu.