Kodėl vienos tautos klesti, kitos – skursta? Į tokį klausimą mėgina atsakyti du amerikiečių ekonomistai Daronas Acemoglu ir Jamesas A.Robinsonas. Jų knyga „Kodėl tautos suklumpa. Galios, klestėjimo ir skurdo šaknys“ JAV pastarosiomis savaitėmis tapo bestseleriu.

Maxas Weberis į panašų klausimą atsakymo ieškojo protestantiškoje etikoje. Amerikiečių ekonomistai išsamioje valstybių istorinės ir ekonominės raidos studijoje pateikia tokį atsakymą: klestėjimą lemia efektyviai veikiančios valstybės institucijos ir demokratija. Šalyse, kuriose valstybės institucijos veikia blogai, gaji autokratija, plinta skurdas.
Beje, minėti mokslininkai pabandė žvilgtelėti ir į ateitį. Jų nuomone, Kinijos, sparčiausiai besivystančios valstybės, ekonominė ir finansinė galia ateityje vėl susilpnės, jei nepasikeis režimas ir šalis išliks diktatoriška, valdoma vienos partijos. O štai Vakarų Europos, Šiaurės Amerikos šalys net ir po šimto metų gyvens turtingiau bei geriau nei Pietų Amerika, Afrika ar arabų šalys.
Nelengvais laikais, ūkiui tik atsigaunant po krizės, tokios pranašystės ir lietuviams galėtų būti tarsi balzamas. Valstybės institucijos sukurtos, demokratija veikia, gerovei pagrindas yra. Tačiau nepasitenkinimo, nepasitikėjimo valstybės institucijomis, o pastaruoju metu net agresyvumo – labai daug. Vargu ar tai galima paaiškinti vien ekonominiais nepritekliais ar paaštrėjusia politine kova artėjant rinkimams.
Greičiausiai ne vien institucijų sukūrimas Vakarų pavyzdžiu yra sėkmės garantas. Nemažai lemia ir jų vadovai. Stebint pastarojo meto Lietuvos įvykius matyti, kad būtent vadovams pritrūksta liberalaus, demokratinio supratimo ar tiesiog sveiko proto. Neretai dėl smulkmenų, kurios ilgainiui virsta didelėmis problemomis.
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė prieš porą savaičių perskaitė trečią savo metinį pranešimą. Politologai jau įvertino, kas jame buvo geriau ar blogiau nei ankstesniuose. Pastebėta, kad prezidentė rečiau vartojo įvardį „aš“ ir dažniau minėjo „mes“. Tačiau esminis bruožas, palyginti su Valdo Adamkaus pranešimais, vis dėlto išliko. Dėl daug ko galima kritikuoti V.Adamkų, bet esminė savybė V.Adamkaus prezidentavimo metais buvo ypač ryški: skleisti ir ginti liberalios demokratijos vertybes.
Sunku įsivaizduoti, kad „prie Adamkaus“ būtų mėginama bausti ar kaip nors kitaip persekioti nesutinkančius, nepritariančius, turinčius kitokią nuomonę piliečius. Štai po geros savaitės bus nagrinėjama byla, iškelta Vilniaus universiteto profesoriui Povilui Gyliui. Prisipažinsiu, nesu profesoriaus ir jo vadovaujamo visuomeninio judėjimo keliamų idėjų šalininkas. Tačiau tai, kad byla iškelta vien dėl to, jog P.Gylys vaikštinėjo prie Prezidentūros ir protestavo prieš mergaitės paėmimą gegužės 17 d. Garliavoje, verčia manyti, kad valstybėje ne viskas gerai.
Beje, patys Garliavos įvykiai, kai šeimos konfliktas dėl vaiko virto valstybinio masto problema, rodo, kaip neatsakingai veikė valstybės institucijos, ministerijų ir net šalies vadovai.
Teismas laukia ir kovo 17 d. prie Seimo vykusio mitingo, kuriame reikalauta grąžinti į darbą buvusius FNTT vadovus, organizatorių. Dėl to, kad mitingas vyko valanda anksčiau ir dviem šimtais metrų toliau numatytos vietos. Sveikas protas sakytų, kad smerkti reikėtų valdininkus, numačiusius vietą mitingui rengti purvyne, bet teisiami protesto organizatoriai.
Dar keisčiau atrodo, kai mėginama vaikyti žmones, kreidelėmis ant grindinio piešiančius žodį „Tiesos“. Žinant mūsų valdininkijos įprotį žiūrėti valstybės vadovams į lūpas, kyla klausimas, ar prezidentei nevertėtų atkreipti institucijų vadovų dėmesio į su demokratijos vertybėmis prasilenkiančius veiksmus? Ar Lietuva dar turi premjerą, atsakingą už krašto valdymą? Ko tyli sveiko proto teisingumo ir vidaus reikalų ministrai?
Kiek aprimus aistroms po FNTT skandalo paaiškėjo, jog Vitalijus Gailius iš posto buvo išspirtas tik dėl to, kad jį rėmė konservatoriai. Prezidentūrai ir liberalcentristams tai nepatiko, nes jų statytinis buvo kitas – Kęstutis Jucevičius. Taigi, pasinaudojus pirma proga, suvirpinus melo detektoriaus rodmenis, V.Gailius ir jo pavaduotojas buvo išmesti į gatvę. O visuomenei iki šios dienos taip ir neatsakyta į klausimus, kas nutekino informaciją dėl „Snoro“ banko nacionalizacijos. Kas padarė žalą valstybei?
Nekaip atrodo ir VSD bei Generalinės prokuratūros laikysena Eglės Kusaitės byloje. Sveikas protas sako, kad jaunos merginos pasvaičiojimai apie „šventą karą“ ir kovą su blogio imperija buvo nesubrendusio žmogaus naivumas, ir nieko daugiau. Tačiau VSD ir Generalinė prokuratūra ėmė persekioti E.Kusaitę kaip amžiaus teroristę. Dabar jau keliamos bylos už paburnojimus prieš prokurorus, nors teisingiau ir išmintingiau būtų tiesiog pamokyti merginą mandagesnio elgesio. Kai to nėra, kyla klausimas, kodėl vienai teisėjai galima kalbėti, ką nori ir prieš ką nori, o nesubrendusiai merginai už kalbas viena po kitos keliamos bylos.
Negyvename uždarame pasaulyje ir žmonės mato, kaip panašiais atvejais elgiamasi senesnes demokratijos tradicijas turinčiose šalyse. Štai Vokietijoje beveik dvejus metus piliečiai, nesutinkantys su valdžios planais plėsti Diuseldorfo geležinkelio stotį, blokavo bet kokius darbus. Valdžia derėjosi, ardė protestuotojų pastatytas barikadas, specialia technika pjaustė grandines, kuriomis protestuotojai buvo prisirišę. Prievartos ir teisinių veiksmų imtasi tik prieš smurtautojus. Tai ką darytų Lietuvos valdžia, policija, jei mūsų šalyje, taip kaip Vokietijoje, protestuotojai prisirakintų prie geležinkelio bėgių?
Jungtinėse Amerikos Valstijose kilęs judėjimas „Okupuok Volstritą“ – kitas pavyzdys. Protestuotojai miestų aikštėse ir parkuose pasistatė palapines ir žadėjo nesitraukti tol, kol valdžia nesiims priemonių mažinti socialinę atskirtį. Policija savo ruožtu jėgą panaudojo tik tuomet, kai demonstrantai ėmė kelti grėsmę visuomenei.
Visa tai, atrodytų, smulkmenos, bet jos daug ką pasako apie svarbiausių institucijų, jų vadovų laikyseną, demokratijos suvokimą. Iš čia randasi ir nepasitikėjimo, neteisybės jausmas.
Kai prezidentė pritaria, o premjeras nusišalina nuo šių procesų, ima kurtis visuomeniniai judėjimai vis skambesniais pavadinimais ir pareiškimais apie valstybės uzurpaciją. Gal tai į naudą? Juk, kaip teigia minėti JAV ekonomistai, demokratija padeda klestėti ekonomikai.
Gal tai išeis į gerą, gal vadovai padarys išvadas. Valstybės institucijos veiks efektyviau. Valdyti juk reikia ne tik norėti, bet ir mokėti. Bent jau mokytis…

Kęstutis Petrauskis

Įkirta
Valdyti juk reikia ne tik norėti, bet ir mokėti. Bent jau mokytis.