Siekis surengti referendumą dėl atominės elektrinės statybos nėra Lietuvos valstybės išdavystė ar sąmoningas kenkimas mūsų ekonominiams interesams. Tai bandymas apriboti partinę oligarchiją ir grąžinti suverenumą, pagal Konstituciją priklausantį Lietuvos piliečiams.

Tai, kad Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų lyderiai Andrius Kubilius ar prof. Kęstutis Masiulis visus siekiančiuosius referendumo dėl atominės elektrinės statybos vadina Rusijos agentais ir jos finansuojamais Lietuvos valstybės bei jos nepriklausomos energetikos išdavikais, yra logiškas šios politinės jėgos atstovų demokratijos esmės nesuvokimo tęsinys.

Į demagogijos apdarą įvilkta Lietuvos konservatorių retorika, draudžianti abejoti šios partijos sprendimų teisingumu, kategoriškai neleidžianti jų valios tikrinti referendumu, yra rimtas simptomas, kad šalyje nebėra tikrų demokratų. Ir nuo Rusijos savo demokratijos kokybės požiūriu nesame labai nutolę. Skiriamės nebent tuo, kad Rusijos valdovas Vladimiras Putinas tiesiai kalba apie būtinybę valdyti Rusijos demokratiją, o Lietuvoje mes tokiam „atvirumui“ pakeisti turime partinę demagogiją.

Pirmiausia buvo „šunauja“, raginimas nusiplauti rankas paskaičius Lietuvos laikraščius, vėliau „valstybės priešai“, kurie reikalavo ištirti, buvo ar nebuvo Lietuvoje CŽV kalėjimai, tada susidorojimas su Lietuvos spauda, jai per naktį įvedant nepakeliamus mokesčius, tada Seimo narys konservatorius Seime prakiša įstatymą, pagal kurį nušalintas prezidentas Rolandas Paksas vėl atgaivinamas politinei veiklai, pervažiuojant buldozeriu Konstitucinį Teismą, vėliau Seimo pirmininkė Irena Degutienė pradeda tvirtinti, kad teismo sprendimas nėra svarbus, tad dukrą siekianti atgauti Laimutė Stankūnaitė turėtų nusileisti ir atsisakyti savo vaiko, galų gale politinės partijos turės teisę naudoti mokesčių mokėtojų pinigus, bet galės tai daryti nesilaikydamos Viešųjų pirkimų įstatymo. Kas toliau?

Polinkiu į diktatoriškumą kaltinama prezidentė Dalia Grybauskaitė, atsakydama į gana kvailus Seimo Antikorupcijos komisijos jai pateiktus klausimus, atrodo kaip demokratijos šauklys, palyginti su Andriumi Kubiliumi, kuris nurodė statutiniams pareigūnams, ko jie turi klausti poligrafu tikrinamų įtariamųjų valstybės paslapties išdavimu.

Nors pasaulyje yra daug valstybių, kuriose atominės energetikos klausimus patikėta spręsti vyriausybėms ir parlamentams, bet esama ir tokių, kurios tai daro tik referendumais. Austrijos piliečiai referendume uždraudė eksploatuoti už milijardus litų šalia Vienos pastatytą atominę elektrinę. Nors būta daug politinių spekuliacijų, austrai gerai suvokia, kad, turėdami galimybę šią elektrinę bet kada paleisti veikti, jie turi rimtą įrankį derybose su Rusija dėl dujų kainų.

Italai po Černobylio elektrinės sprogimo balsavo per referendumą dėl pasitraukimo iš atominės energetikos, vėliau balsavo dėl būtinybės naudoti atominę energetiką. Vargu ar atsirastų abejojančių, kad turėti savo atominę elektrinę ir pigiai generuoti elektrą ekonomiškai naudinga. Todėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderių raginimas formuluoti referendumo klausimą, jį susiejant su piliečių valia apsispręsti pirkti brangesnę elektros energiją, yra tobula politinė demagogija. Niekas nenori brangesnės elektros energijos. Bet piliečiai nori realizuoti savo teisę patys nuspręsti, ar Lietuvoje turi būti atominė elektrinė.

Atominės elektrinės projektas labai sudėtingas. Be to, nežinia, ar ekonomiškai pagrįstas ir ar tikrai reikalingas, kai Lietuva elektros kabeliais bus sujungta su Švedija ir Lenkija. Iki šiol visuomenei nėra pateikta šio projekto naudingumo ir ekonomiškumo skaičiavimų. Aiškėja, kad elektrinės statyba Lietuvos mokesčių mokėtojams kainuos ne vieną milijardą litų. Valstybė, kuri nesugeba tinkamai uždaryti sustabdytos Ignalinos atominės elektrinės, nesugeba pradėti namų renovacijos programos, efektyvinti savo viešojo sektoriaus ir kasmet kalba apie mokesčių didinimą, vargu ar turi teisę imtis tokių grandiozinių ir sudėtingų projektų be tiesioginio piliečių dalyvavimo. Europos Komisija 2014–2020 m. ketina skirti daug mažiau lėšų, nei jų reikia uždarymui. Tam dar reikia 2,7 mlrd. Lt, o Europos Komisija siūlo 800 mln. Lt. Nepavykus išsiderėti trūkstamos sumos, mokesčių mokėtojų pečius prispaus rimti papildomi įsipareigojimai.

Požiūris į žmones kaip į įrankius, kuriais galima manipuliuoti siekiant savo tikslų (tiek vertingų, tiek nevertingų), o ne kaip į politinio proceso lygiaverčius dalyvius, sukūrė realybę, kurioje Lietuvos tradicinė politika, atstovaujama tradicinių dešiniųjų, socialdemokratų ir liberalų, beveik niekuo nesiskiria nuo politikos marginalų ir populistų Viktoro Uspaskicho, Rolando Pakso ar kitokio politinio šlamšto. O vis dėlto kuo skiriasi tradicinės politinės partijos nuo politikos marginalų? Jos skiriasi savo cinizmo laipsniu.

Kokios tokios partijų valdomos demokratijos pasekmės Lietuvos valstybei? Skaudžiausia pasekmė ta, kad toliau žengiant piliečių izoliacijos nuo svarbiausių politinių sprendimų keliu čia niekada nebus tikros demokratijos ir piliečių pasitikėjimo savo valstybe. Nedideli politiniai klubeliai pešis dėl savo siaurių interesų, juos pristatydami kaip valstybės prioritetus. Taip kasdien naikindami mūsų valstybę. Tokiems politikams valstybė ir demokratija nėra tikslas, o tik priemonė.

Toks požiūris į valstybę suformuoja ir požiūrį į piliečius. Jų teisės ir laisvės negali būti tikslas, nes patys žmonės yra tik priemonė pasiekti kitų žmonių tikslams – užsidirbti, patenkinti savo liguistą poreikį valdyti ar žeminti kitus, jais manipuliuoti, save iškeliant aukščiau kitų. Štai kodėl mes taip mylime Lietuvos Respublikos prezidentą Antaną Smetoną.

Kokia išeitis iš tokios demokratiją kompromituojančios ir skaudžių pasekmių sukeliančios valdomos demokratijos? Kaip kovoti prieš politinių partijų oligarchiją? Viena išeičių yra nuoseklus ir sisteminis politinių partijų įtakos šalies gyvenimui mažinimas. Tiek savivaldos, tiek Seimo, tiek Europarlamento rinkimuose turėtų dalyvauti daug asmenų, kurie nebūtų politinių partijų nariai ir priimant svarbius visai šaliai sprendimus pakiltų aukščiau savo asmeninių ir partinių interesų.