Sveika gyvensena. Dažną pavasarį po nejudrios žiemos ne vienas savigraužos pagautas pilietis prisižada daugiau judėti ir sveikiau maitintis. Vieniems duotus pažadus pavyksta įgyvendinti, kiti šios minties išsižada vos įsisukę į kasdienę rutiną. Paprastų ir pigių būdų pagelbėti antriesiems yra ne toliau nei artimiausias parkas, stadionas ar aikštelė, bet prieš nurodant kryptį laukia neįprasta misija – pakeisti šių žmonių sąmonę.

Jeigu būtų žinomiausių posakių konkursas, „sportas – sveikata“ tikrai patektų į pirmąjį dešimtuką. Esmę žinome, tik vargu ar visiems šis žinojimas padeda sąmoninga fizinio aktyvumo veikla stiprinti nuosavą sveikatą. Kaip rodo kitokie dešimtukai, tarp mūsų esama nemažai apsileidėlių, kurių mėgstamiausias sportas – rankos pirštų miklinimas perjunginėjant televizoriaus pultelį arba maigant kompiuterio ar telefono klaviatūrą.

„Praktiškai tai kova su žmonių gyvenimą lengvinančiomis naujosiomis technologijomis, – konstatuoja Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) Sveikatos stiprinimo valdybos Mitybos ir fizinio aktyvumo skyriaus vedėjas dr. Almantas Kranauskas. – Juk dabar ką nors įsigyti, padaryti ar nusipirkti galima patogiai sėdint ir judinant vos vieną pirštą. Bet technologijos ir toliau eis į priekį, nei interneto, nei automobilių neuždrausi, vadinasi, mes tegalime žmones raginti būti sąmoningesnius, labiau žiūrėti savęs ir savo sveikatos. Juk už savo sveikatą galutiniame etape atsako pats žmogus – tą teigia ir įvairūs ES dokumentai. Valstybė gali daug ko žmogui siūlyti, nurodyti ir net nemokamai duoti, bet jeigu jis pats nenorės, niekas jo neprivers“, – dėsto pašnekovas, kartu primindamas, kad piliečių fizinis pasyvumas pratrūksta ne tik ligomis, bet ir ekonominiais padariniais.

Štai vien dėl nutukimo šalis patiria apie 7 proc. biudžeto nuostolių. „Lietuva pagal antsvorį ir nutukimą patenka į pirmąjį Europos šalių dešimtuką. Nutukimas pas mus daugiausia suaugusiųjų bėda, nors pastarųjų metų rezultatai rodo, kad ir vaikai bei jaunimas juos vejasi: kažkada buvę pirmieji tarp šalių, turinčių mažiausią vaikų ir jaunimo antsvorį, dabar Europos Sąjungoje jau esame ketvirti“, – pateikia statistikos SAM mitybos ir fizinio aktyvumo specialistas.

Palyginti su kitomis Europos šalimis, Lietuvos gyventojų sveikatos rodikliai yra gana prasti, ypač širdies ligų srityje. Kodėl taip yra, priežasčių galima rasti įvairių. Pasak SAM specialisto, pirmiausia kalta nesubalansuota mityba ir fizinio aktyvumo stoka. Be to, kitos šalys apie sveikatą pradėjo galvoti daug anksčiau, nes ten kitaip sutvarkytos sveikatos apsaugos paslaugos ir atsiskaitymas už jas. „Mūsų Konstitucijoje parašyta, jog šalies piliečiams medicininė pagalba teikiama nemokamai, gal dėl to žmonės yra atsipalaidavę ir mano, kad jei susirgs – bus kas už tai mokės. Vakaruose yra kitaip, ten seniai įsisąmoninta, kad būti sveikiems ekonomiškai naudinga, o sirgti brangiai kainuoja. Juk ekonominė motyvacija yra viena svarbiausių. Žmogus supranta pinigų vertę, o štai savo sveikatos reikšmės nesuvokia“, – paradoksalia situacija stebisi A.Kranauskas.

Siekiant padidinti žmonių sąmoningumą ir pridėti motyvacijos imti rūpintis savo sveikata griebtasi įvairių iniciatyvų. Viena tokių – visuomenės sveikatos biurai, kurie pradėti steigti prieš devynerius metus ir dabar jau veikia praktiškai visose Lietuvos savivaldybėse. Tai daugiausia savivaldybių ir iš dalies Sveikatos apsaugos ministerijos finansuojamos įstaigos, todėl nuo savivaldos valdžios požiūrio labiausiai priklauso šių biurų veiklos užmojai ir darbo sėkmė. Tokių biurų darbas – skleisti ir propaguoti informaciją apie sveiką gyvenseną, skatinti įvairių gyventojų grupių atsakomybę už savo sveikatą, teikti informaciją apie sveikatinimo priemones, renginius ir pan.

„Šis biurų tinklas gana unikalus – kažko panašaus esama tik Olandijoje ir šiek tiek Jungtinėje Karalystėje. Tai įstaigų kompleksas, kurio uždavinys – keisti žmonių mąstymą, susijusį su sveika gyvensena, fiziniu aktyvumu, mityba ir ligų prevencija. Tirdami gyventojų žinias apie sveikatą pastebėjome, kad Lietuvoje labai stokojama žinių apie sveikos mitybos ir gyvensenos naudą, daug kur vadovaujamasi pasenusiomis tradicijomis ir mitais, mažai rūpinamasi vaikų sveikata“, – dėl ko buvo nuspręsta savivaldybėse steigti visuomenės sveikatos biurus, paaiškina SAM mitybos ir fizinio aktyvumo specialistas A.Kranauskas.

Dažnai tereikia pasidomėti

Ketvirtus metus veikianti Vilniaus savivaldybės viešoji įstaiga „Sveikas miestas“, atsiradusi reorganizavus Vilniaus visuomenės sveikatos biurą, rūpinasi, kad sostinėje sportuoti būtų madinga. „Dirbame su dviračių žygių, pusmaratonio, maratono bei kitų sporto renginių organizatoriais ir tiek, kiek pajėgiame, jiems gelbstime: pasirūpiname reikalingais leidimais renginiui organizuoti, padedame savanoriais ir panašiai. Kita mūsų veiklos dalis – bandome visokeriopai žmones skatinti judėti“, – pasakoja šios įstaigos direktorius Mantas Paulauskas.

Renginių organizatoriaus patirties turintis pats prisiekęs sportininkas M.Paulauskas paaiškina, kad vienas būdų paskatinti pajudėti ir sudominti sportu – kviesti į kuo įvairesnius nemokamus sporto užsiėmimus ir taip padėti žmonėms atrasti, kuri sporto veikla jiems priimtiniausia. Taigi Vilnius šį kovą skelbia tikru Rytų dvikovos sporto šakų ir šokių mėnesiu: visą mėnesį praktiškai kasdien galima eiti į nemokamas taiči mankštas arba muai tai ar aikido treniruotes, 5–9 metų vaikai laukiami dziudo ir sambo trenerių, o tie, kuriems patinka šokti, viliojami lotynų muzikos ritmų, hiphopo ir hauso stiliaus šokių pamokomis. Prie nuolatinių vilniečiams siūlomų nemokamų iniciatyvų dar reikia pridėti būsimoms mamoms ir senjorams skirtas mankštas, kurias savo patalpose bei sostinės poliklinikose rengia Vilniaus visuomenės sveikatos biuras.

„Atšilus fizinės veiklos padaugės – Vingio parke kartu su patyrusiais treneriais vyks nemokamos bėgimo treniruotės, futbolo turnyrai, toliau propaguosime šiaurietišką vaikščiojimą, vėl kviesime į jau keleri metai nuo pavasario iki rudens kas savaitgalį vykstantį renginį „Sekmadienis – sporto diena“: į Gedimino prospekto atkarpą nuo Lietuvos pašto iki Katedros aikštės prikviečiame įvairių sporto klubų, būrelių, mokyklų, kad besidomintieji ar tiesiog praeiviai pamatytų ir sužinotų, ką jie siūlo, ir čia pat išbandytų daugybę sporto šakų – stalo tenisą, lauko futbolą, badmintoną ar kurią nors Rytų dvikovos sporto šaką“, – pasakoja M.Paulauskas.

Kalbinti pašnekovai sutinka: dažnai reikia visai nedaug, tik atsiversti kitą, nei esi įpratęs, interneto puslapį, nueiti į artimiausią parką ar aikštelę ir pasidomėti, kas vyksta aplinkui. O pasidomėjus nebijoti pabandyti, nes jeigu žmogus kratysis fizinės veiklos, jo pajudėti nepriversi, net jeigu po langais pastatysi auksinę sporto aikštelę. „Per prievartą nieko neįbruksi, reikia keisti žmonių sąmonę. Todėl mes norime, kad į Vilnių ateitų mada sportuoti: juk kai visi aplink tuo užsiima ir apie tai šneka, smalsu ir kitam išbandyti“, – paaiškina sostinės gyventojų sveikata besirūpinančios įstaigos vadovas.

Lietuvos asociacijos „Sportas visiems“ generalinis sekretorius Giedrius Grybauskas sutinka, kad kai kuriems piliečiams netgi paprasčiausias išėjimas į lauką pasivaikščioti reikalauja daug pastangų. Bet tie, kurie išeina, pajudėti tikrai randa kur, nors tokių vietų, ypač didžiuosiuose miestuose, niekada nebus per daug. „Jeigu žmonėms, norintiems išeiti pasivaikščioti, nereikėtų automobiliu važiuoti iki Vingio parko Vilniuje arba Ąžuolyno Kaune, būtų idealu – kuo daugiau nutiestų pėsčiųjų ir dviračių takų turėtų būti kiekvieno miesto siekiamybė, nes kuo arčiau žmogaus fizinio judėjimo infrastruktūra, tuo geriau“, – sako G.Grybauskas, primindamas žinomo keliautojo, nenuilstančio fizinio aktyvumo puoselėjo ir ilgamečio asociacijos „Sportas visiems“ darbuotojo Algimanto Jucevičiaus mėgstamus kartoti žodžius, kad geriausias stadionas yra gamta.

„Negali nepritarti, todėl belieka vadovautis. Jeigu žmogus iš darbo grįžta susinervinęs, užtenka persirengti ir išeiti į lauką – aplankyti parką, apsukti kelis ratus aplink kvartalą ir visiškai kitokios nuotaikos grįžti namo“, – paprastą patarimą, kaip malšinti per dieną susikaupusį stresą ir įtampą, duoda pašnekovas.

Šis receptas nesenstantis ir universalus, bet apskritai sporto mados linkusios keistis. Tarkime, anksčiau buvo madinga rengti riedučių ir riedlenčių parkus, o dabar ryškėja naujos tendencijos: miestų centruose ir miegamuosiuose rajonuose pageidaujama turėti lauko treniruokliais apstatytų fizinio aktyvumo aikštelių ir tokių vietų, kuriose būtų paprasčiausių skersinių.

Erdvių sportuoti kuo arčiau namų, daugiabučių kiemuose ir netoli jų daugiau norėtų matyti ir „Sveiko miesto“ direktorius M.Paulauskas. Jo tikinimu, apleistoms skersinių aikštelėms, kuriose būtų galima užsiimti stipriai populiarėjančia gatvės gimnastika ar tiesiog pamankštinti raumenis, įrengti ar renovuoti nereikia didelių investicijų. „Vilnius yra žalias miestas, erdvių sportuoti netrūksta: be Vingio parko, žalių plotų pasivaikščioti, pabėgioti užtektinai yra Žvėryne, Antakalnyje, Lazdynuose, sostinės paplūdimiai tinkliniui žaisti naudojami, prie Baltojo tilto nestinga nuolat sportuojančiųjų. Beje, prie šio tilto sporto klubas „Impuls“ dar žada įrengti ir miestui dovanoti treniruoklių aikštelę. Ir Liepkalnis tapo Vilniaus perliuku, aplink šią vietą dar tvarkoma infrastruktūra, todėl kitą žiemą bus galima šliuožti ne tik kalnų, bet ir lygumų slidėmis. Smagu sulaukti ir privačių iniciatyvų: štai prie Ozo parko statytojų iniciatyva atsirado diskgolfo aikštynas – šeimos gali žaisti skraidančių lėkščių golfą“, – sostinėje matomus pokyčius vardija M.Paulauskas.

Žalumos netrūksta ir Kaune, kaip ir nemokamai sportuoti tinkamų stadionų, aikštelių, parkų, senesnių ir naujai nutiestų dviračių takų, apie trisdešimt fizinio aktyvumo aikštelių. Koks objektas artimiausias ir kokie renginiai numatomi, miesto gyventojai gali pasiieškoti žvilgtelėję į interaktyvųjį fizinio aktyvumo žemėlapį.

Kauno miesto savivaldybės Visuomenės sveikatos biuro specialistės Giedrės Bernotaitės įsitikinimu, labiausiai žmonėms stinga ne vietų ar erdvių sportuoti, o noro, motyvacijos ir suvokimo, dėl ko tą reikia daryti – dėl savo sveikatos. „Juk fizinis aktyvumas ir sveikesnė mityba prilyginami vaistams. Stengiamės diegti tokį požiūrį, bet tikrai nelengva, ypač vyresniems žmonėms“, – prasitaria G.Bernotaitė, pati vedanti šiaurietiško vaikščiojimo treniruotes.

Be kitų projektų, kauniečiams paskatinti sportuoti buvo sugalvotas sportiškiausio Kauno miesto kolektyvo konkursas, savaitgaliais kvietęs darbo kolektyvus į „Rio“ smėlio areną pasivaržyti paplūdimio tinklinio turnyre. „Stengiamės organizuoti kuo daugiau renginių, kad žmogus rastų, iš ko pasirinkti. Žiemą mankštoms nuomojame patalpas, penkiasdešimčiai senjorų visą mėnesį po kartą per savaitę sudarome galimybę nemokamai lankyti baseiną, kviečiame į paskaitas. Šiltuoju sezonu siūlome daugiau sporto renginių: kviečiame gyventojus į įvairias mankštas, bėgimus, nuo pavasario iki rudens į šiaurietiško vaikščiojimo treniruotes, vasarą vesti mankštų  prikalbiname sporto klubų trenerius. Į savanorišką fizinio aktyvumo veiklą mielai įsitraukia ir Lietuvos sporto universiteto studentai“, – apie kauniečių sportavimo ypatumus pasakoja G.Bernotaitė.

Sostinėje bendradarbiavimu su partneriais ir rėmėjais besirūpinantis M.Paulauskas pasakoja ne tik apie nemokamas sporto klubų trenerių mankštas, bet ir apie banko perimtą mokėjimą už šiaurietiško vaikščiojimo treniruotes ar mineralinio vandens gamintoją, kuris už savo pinigus samdė jogos ir kalanetikos trenerius. „Tiems, kurie veda treniruotes, mes mokame, nors yra ir neatlygintinai tą darančių, tik žmonėms būna nemokamai. Juk negali daryti gera kito sąskaita. Bet kai atsiranda rėmėjų, kurie perima projekto finansinę pusę, būna labai smagu“, – džiūgauja „Sveiko miesto“ vadovas.

Rajonų savivaldybių gyventojams dažnai sudarytos galimybės nemokamai individualiai sportuoti ne tik lauko sąlygomis, bet ir turimose sporto salėse, tereikia sutarti dėl laiko. Uteniškiai pažaisti futbolo, krepšinio, pabėgioti ar pasimankštinti ant lauko treniruoklių gali traukti į prieš metus renovuotą „Utenio“ stadioną, nors sportuojančiųjų reikmėms puikiai pritaikyti ir trys miesto parkai.

„Ir Utenos daugiafunkcio sporto centro salė nėra mokama, tiesiog jeigu ten vyksta kokios nors varžybos, susimokama už teisėjų darbą, ne už salę“, – patikina Utenos rajono savivaldybės administracijos Švietimo, sporto ir jaunimo reikalų skyriaus vedėjo pavaduotojas Alvydas Gražys, pridurdamas, kad pačioje Utenoje daug kas sutvarkyta – parkai, aikštelės, renovuoti mokyklų stadionai.

Utenos rajono miesteliuose irgi netrūksta vietų žmonėms sportuoti. A.Gražio tikinimu, daugiau sportuoja jaunų uteniškių, bet yra ir aktyvių suaugusių žmonių, kurie dalyvauja seniūnijų žaidynėse, įvairių sporto šakų miesto pirmenybėse.

Suaugusiųjų rajono varžybas, seniūnijų žaidynes, kaip ir savivaldybės gyventojams nemokamas sporto sales, daugiafunkces aikšteles, mini ir Panevėžio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vyr. specialistas Alvidas Savickas. „Rajonas nėra mažas, todėl didžiausia bėda – dėl pavėžėjimo, kad visi galėtų susiburti į vieną vietą ir pasportuoti. Kiekvienoje iš dvylikos mūsų savivaldybės seniūnijų dirba po sporto metodininką, kurio užduotis – įtraukti paprastus žmones į sportą, todėl ir šventės, tokios kaip Joninės, be sportinių elementų neapsieina“, – apie panevėžiečių fizinę veiklą pasakoja A.Savickas.

Jis atkreipia dėmesį į svarbų aspektą – pavienius iniciatyvius žmones. Tarkime, Panevėžio rajone ilgą laiką buvo stipri moterų virvės traukimo komanda „Šauksmas“, gal dešimtmetį šalyje neužleidusi nugalėtojų pozicijų, o dabar auginanti jaunąją pamainą.

Pašnekovas mini ir kitą aktyvių šio rajono moterų iniciatyvą. „Susibūrė nedidelio miestuko Upytės moterys, susirado trenerį, kuris pas jas važinėja iš Panevėžio, ir dabar visas jų būrelis, apie trisdešimt, užsiima pilatesu. Tokia grupė mieste gal būtų maža, bet rajone masteliai šiek tiek kitokie. Tarkime, jei krepšinio turnyre dalyvauja dešimt komandų, sakome, kad daug“, – lygina A.Savickas.

Veidrodinis atspindys

Tėvai turėtų nepamiršti, kad vaikų įprotį judėti, sveikai gyventi ir maitintis visų pirma formuoja jie, sveikos gyvensenos pagrindų vaikas turi išmokti šeimoje. Jeigu mes norime daug ir sočiai valgyti, o po to sėdėti ant sofos arba prie kompiuterio, nereikėtų kažko kito tikėtis ir iš savo vaikų. Specialistai sutinka, kad pakeisti mitybos įpročius sunku, nes juos koreguodami kėsinamės į šimtmečių ar net tūkstantmečių nuostatas ir tiek laiko besiformavusį skonį. Vadinasi, reikia, kad pasikeistų sąmonė. „Esame emocinio mąstymo žmonės, todėl mums svarbiau momentinis malonumas nei pasekmės, kurios bus vėliau. Betgi protas turėtų būti aukščiau už skonį“, – įsitikinęs A.Kranauskas.

Tiems, kurie mėgsta griebtis žinomo lyginimo, esą lašiniai padėjo išgyventi mūsų seneliams, vadinasi, ir mums nepakenks, SAM mitybos ir fizinio aktyvumo specialistas pataria nepamiršti, kaip ir kokiomis sąlygomis tai vyko: visų pirma tie seneliai gyveno praktiškai ekologiškomis sąlygomis – nei oro tarša, nei įvairi spinduliuotė, nei kiti aplinkos veiksniai tokios įtakos sveikatai neturėjo, antra, jie nuolat dirbo fizinį darbą, trečia, maistas, oras ir buities aplinka buvo be cheminių medžiagų, jie nesusidūrė ir su nuolatiniu mūsų palydovu – kasdieniu stresu. Vadinasi, negalime būti abejingi tam, kaip gyvename ir kokios negalios ateityje mūsų laukia.

„Aišku, nesame tokie turtingi kaip skandinavai ar britai, skiriantys daugybę lėšų žmonių sveikatai gerinti, bet ką su mūsų finansais galima padaryti – tą darome. Vis dėlto rezultatas ypač priklauso nuo paties žmogaus, nuo jo sąmoningumo. Jeigu žmogui geriau iškęsti keturias širdies kraujagyslių šuntavimo operacijas, nei atsisakyti besaikio riebių produktų ar rūkytų dešrų valgymo, tai yra jo pasirinkimas, tik apmaudu, kad už tas jo operacijas turi mokėti ir kiti žmonės“, – atkreipia dėmesį A.Kranauskas.

M.Paulauskas miesto sporto renginiuose mato entuziastingų tėvų, su vaikais dalyvaujančių dažnoje savaitgalio sporto šventėje. Kita grupė šeimomis sportuojančiųjų – buvę sportininkai tėvai ir jų atžalos. Ne paslaptis, kad suaugusiųjų įpročius pakeisti sunkiau, todėl reikia vadovautis žinomu posakiu ir lenkti medį, kol jaunas. „Jeigu su vaikais bent kas antrą dieną nors pusvalandžiui išeiname pasivaikščioti, mes jau formuojame jiems šį įprotį. Be to, žinome, kokia tragiška tėvų bendravimo su vaikais statistika – vos 20 minučių per dieną. Vadinasi, su vaikais išėję pasivaikščioti galime atlikti du didelius darbus: ir ilgiau pabendrauti, ir skatinti juos judėti“, – paprastą sprendimą siūlo G.Grybauskas.

Pomėgius ir fizinius gabumus atitinkančios sporto šakos ieškantiems vaikams ir jų tėvams „Sveiko miesto“ vadovas siūlo pasidomėti sostinės „Litexpo“ parodų centre rengiamu Vilniaus sporto festivaliu, į kurį po vienu stogu susirenka įvairių sporto klubų, būrelių, mokyklų atstovų – pernai jų buvo per 130.

„Tai daug informacijos vienoje vietoje, tereikia ją pasiimti. Galima ateiti su vaikais, kiekvieną dominančią sporto šaką pamatyti iš arti ar netgi išbandyti ir susirinkti daug kitokios informacijos, kad vienam būreliui nepatikus nereikėtų iš naujo ieškoti, – siūlo M.Paulauskas. – Be to, vyksta ir sporto prekių paroda, galima išsiaiškinti, kokie drabužiai, batai tinka, tarkime, bėgioti šlapiu oru, kokių maisto papildų vartoti, ir panašiai.“

Mėgėjams vienyti

Neprofesionalaus sporto bei poilsio renginių įvairaus amžiaus žmonėms siūlo ir daugiau nei dvi dešimtis metų veikianti Lietuvos asociacija „Sportas visiems“, šiuo metu vienijanti beveik 500 sveikatą stiprinančių mėgėjų sporto klubų, visuomeninių kūno kultūro, sporto ir turizmo organizacijų.

Šios asociacijos gen. sekretorius G.Grybauskas vardija pagrindinius veiklos banginius: tai tradiciniai su savivaldybėmis bendradarbiaujant organizuojami tęstiniai renginiai, tokie kaip aštuntą kartą vykstančios Lietuvos seniūnijų žaidynės (šiemet jose dalyvauja 54 savivaldybės), pernai perkopusios 150 tūkst. dalyvių ribą, arba šią gegužę jau dvidešimt antrą kartą į Palangą kviesiantis festivalis „Sportas visiems“, nesunkiai sutraukiantis 5–7 tūkst. žmonių. „Šiųmetis festivalis Palangoje bus skirtas Lietuvos nepriklausomybės 25-mečiui, rengsime laisvės bėgimą, bus dar 50 kitokių sporto varžybų, – pasakoja G.Grybauskas. – Visi laukia šio festivalio, dalyvių raginti atvykti nebereikia.“

„Sporto visiems“ asociacijos taip pat laukia aktyvaus gyvenimo būdo skatinimo projektas „Judėkim.lt“ ir du konkursai – vienas skirtas mokykloms, o kitas darželiams. „Su švietimo įstaigomis dirbame konkursine linkme, stengiamės joms duoti impulsą ir šiek tiek sujudinti. Ieškome ir inovatyvesnių priemonių: ne tik sporto renginiais, bet ir socialiniais klipais skatiname visuomenę sportuoti“, – pasakoja pašnekovas. Ir atskleidžia naują projektą: su vienu didžiųjų portalų sutarta dėl keliolikos vaizdo siužetų, todėl bus rengiama speciali vadinamojo fitneso programa mamoms, kurios augina vaikus ir negali išeiti pasportuoti. Jos galės nemokamai prisijungti prie tiesioginės transliacijos ir kartu su profesionaliais instruktoriais daryti 20 min. trukmės pratimus tiesiog namie.

Pasak G.Grybausko, renginiai – tai kaip impulsai, skirti sužadinti, suaktyvinti žmones, kad jie pajustų varžymosi, sportavimo, buvimo kartu džiaugsmą. Kokybiškiems, dideliems renginiams reikia nemažai ir žmogiškųjų išteklių, ir pinigų. Aišku, sporto renginių turėtų būti daugiau, bet ne kas savaitgalį, nes ilgainiui jie taptų nebelankomu dalyku.

„Sportui visiems“ plačiau veikti, telkti visus mėgėjus ir neabejingus sportui padeda devyniolika skėtinių organizacijų, tokių kaip Lietuvos šaulių sąjunga, sporto draugija „Žalgiris“, Studentų sąjunga ar Sveikuolių asociacija. Bendradarbiaujama ir su savivaldybių sveikatos biurais bei savivaldybių sporto skyriais. Skatinti toliau nuo miestų gyvenančius žmones sportuoti padeda jau minėtos Lietuvos seniūnijų, kurių šalyje yra per penkis šimtus, žaidynės.

„Nesusiduriame nė su viena savivaldybe, kuri būtų visiškai pasivyti ir niekur nenorėtų dalyvauti. Tiek mūsų asociacijos, tiek kitų su mumis dirbančių įstaigų vienas tikslų – kad žmogus jaustų poreikį individualiai išeiti sportuoti. Žiūrint į paraiškas, pateiktas šių metų finansavimui gauti, matyti, kad poreikis burtis į organizuotas grupes ir sportuoti kasmet didėja, vadinasi, didėja sąmoningumas ir sporto visiems judėjimas plečiasi“, – neabejoja G.Grybauskas.

Inga Jarmalaitė-Necelienė

Minimumas investicijų, maksimumas naudos

Suomijoje atsiradęs ir pirmiausia Skandinavijoje išpopuliarėjęs šiaurietiškas vaikščiojimas sparčiai plinta po visą pasaulį. Tai pati populiariausia ir mūsų visuomenės sveikatos biurų gyventojams siūloma fizinė veikla. Didžiausias šiaurietiško vaikščiojimo privalumas – nesudėtinga, nebrangi, tinkama bet kokiomis oro sąlygomis ir bet kokio amžiaus žmonėms fizinė veikla.

Taisyklingai vaikščiojant su specialiomis lazdomis aktyviai dirba ne tik kojų, bet ir viršutinės kūno dalies raumenys: nugaros, pilvo, rankų, pečių ir krūtinės, todėl efektyviau deginamos kalorijos. Ši sporto šaka, itin rekomenduojama mažai judantiems ir sėdimą darbą dirbantiems žmonėms, padeda išlaikyti taisyklingą laikyseną, lavina koordinaciją, stiprina širdį ir kraujagysles. Be to, kaip ir bet koks sportas, suteikia energijos ir pagerina nuotaiką.

„Kokybiškų šiaurietiško vaikščiojimo lazdų galima įsigyti bet kurioje sporto prekių parduotuvėje. Jų kaina senąja valiuta prasideda nuo šimto litų, bet jos yra praktiškai amžinos. Tai minimali investicijas į save ir maksimumas, ką gali iš to gauti. Vienintelis patarimas – įsigijus lazdas, jei nėra galimybių ateiti pas trenerius ir pasimokyti, ėjimo technika reikėtų pasidomėti internete ar kitur. Taisyklingai einant dirba 90 proc. raumenų – tiek, kiek ir plaukiant. Bet ne visi gali sau leisti plaukioti, pagaliau gal ne visi ir moka, o su lazdomis nuo mažo iki seno gali vaikščioti. Svarbu laikas, kiek eini: reikėtų bent pusvalandį arba dar geriau valandą, o kiek per tą laiką nueisi – tavo reikalas“, – patarimų dalija VšĮ „Sveikas miestas“ direktorius Mantas Paulauskas.

 

Nuo vaistų prie sveikatos stiprinimo kursų

Šiemet Sveikatos apsaugos ministerija drauge su savivaldybių visuomenės sveikatos biurais ir pirminėmis asmens sveikatos priežiūros įstaigomis pradėjo įgyvendinti naujovę – širdies ir kraujagyslių ligų rizikos grupei priklausantiems asmenims ne tik siūlo nueiti pas gydytoją, išsitirti ir gauti receptą vaistams įsigyti, bet ir palankyti specializuotus sveikatos stiprinimo kursus, laikytis išmoktų nuostatų, po trijų mėnesių aptarti išmoktą programą, o po metų vėl viską prisiminti ir dar kartą pasitikrinti sveikatą, įvertinti jos pokyčius.

Kursų metu širdies ir kraujagyslių ligų rizikos grupės pacientams paskaitas, seminarus, diskusijas veda kviestiniai kardiologai, dietologai, psichologai, psichiatrai, kineziterapeutai ir kiti sveikatos specialistai, kurie moko sveikos gyvensenos ir mitybos, aiškina apie streso valdymą, fizinio aktyvumo reikšmę ir svarbą bei kitas sveikatinimo priemones. Tuo siekiama objektyvaus, išmatuojamo lankytojų sveikatos būklės pagerėjimo bei visos šios veiklos efektyvumo įvertinimo.

 

Apie sportą skaičiais

Sporto organizacijos

2013 m. gruodžio 31 d. Lietuvoje buvo 1673 sporto organizacijos, iš jų 150 nacionalinių ir 1523 miestų bei rajonų (35 daugiau negu 2012 m). Padaugėjo sporto klubų ir viešųjų įstaigų.

Lietuvos mietuose ir rajonuose buvo 1240 įvairių sporto šakų klubų (59 daugiau nei 2012 m.), veikė 27 sporto federacijos, sąjungos, asociacijos, komitetai, 120 viešųjų įstaigų (17 daugiau nei 2012 m.), 6 sporto įmonės.

Sportininkai savo meistriškumą tobulino 98 sportininkų ugdymo centruose, 57 iš jų priklausė kūno kultūros ir sporto padalinių reguliavimo sričiai, 34 – švietimo, 7 – privatūs.

Sportuojantieji

2013 m. Lietuvoje organizuotai sportavo 143 960 žmonių (1413 žmonių mažiau nei 2012 m.), iš jų 50 848 sporto ugdymo centruose (3505 daugiau negu 2012 m.), 74 606 įvairaus amžiaus šalies gyventojai sporto klubuose (8518 mažiau negu 2012 m.), 17 987 asmenys – kitose organizacijose.

Sportininkų ugdymo centruose didžiausias organizuotai sportuojančių žmonių skaičius pagal sporto šakas:

krepšinis – 9870,

futbolas – 6413,

lengvoji atletika – 4178,

plaukimas – 4734,

rankinis – 3026,

dziudo imtynės – 1900,

tinklinis – 1888,

stalo tenisas – 1402.

2013 m. visos Lietuvos sporto organizacijos surengė 22 661 varžybas (7336 daugiau), kuriose dalyvavo 796 358 dalyviai (39 236 mažiau negu 2012 m.). 7301 sporto visiems renginyje dalyvavo 506 711 dalyvių (2449 mažiau negu 2012 m.).

Darbuotojai

2013 m. gruodžio 31 d. šalies valstybinėse, visuomeninėse ir kitose sporto struktūrose

dirbo 7975 kūno kultūros ir sporto darbuotojai (251 mažiau negu 2012 m.), tarp jų 2421 treneris (59 mažiau).

Treneriai dirbo: 1269 – savivaldybių sporto padalinių sportininkų ugdymo centruose, 576 – švietimo padalinių ir 122 – privačiuose sportininkų ugdymo centruose; 261 – sporto klubuose, 127 – viešosiose įstaigose.

Daugiausiai trenerių dirbo šių miestų sportininkų ugdymo centruose: Kauno – 313, Vilniaus – 241, Klaipėdos – 150, Šiaulių – 128, Panevėžio – 88, Alytaus – 72; šių rajonų SU C: Kauno – 41, Ukmergės – 29, Tauragės, Utenos – po 27, Kėdainių – 26, Jonavos, Plungės, Telšių – po 25.

Šaltinis: Lietuvos sporto statistikos metraštis, 2013 m.