- Veidas.lt - http://www.veidas.lt -

Tyrų vilkas

Autorius: veidas.lt | 2010 06 18 @ 14:24 | Knygos | No Comments

Leidykla “Tyto alba” pradeda leisti naują knygų seriją “Nuotykių vėjas” ir su “Veidu” dalijasi pirmosios knygos apie Čingischaną ištrauka.

"Veido" archyvas

Čingischano, XII a. sukūrusio didžiausią imperiją, istorija iki šiol jaudina kūrėjus

Totorių karys susiraukė, išgirdęs Jesugėjaus juoką. Jie žvelgė vienas kitam į akis. Ne, jie nepasimokys. Nuo lopšio totoriai mirtinai užsispyrę. Jie sugrįš, o jis vėl turės juos vyti, pralieti dar daugiau jų nedoro kraujo. Tokia ateitis jam patiko.

Iššūkį jam metęs totorius buvo jaunas. Jesugėjus prisiminė sūnų, gimstantį jam už kalvų rytuose, ir pagalvojo, ar tik ir jo sūnui neteks kada nors atsidurti per kardo atstumą prieš pražilusį karį.

– Kuo tu vardu? – paklausė Jesugėjus.

Aplinkui siautęs mūšis buvo pasibaigęs. Mongolai vaikščiojo tarp lavonų, rinkdami nuo jų visa, kas galėtų praversti. Vėjas vis dar kaukė, tačiau totorius išgirdo klausimą, ir Jesugėjus matė, kad jaunasis priešas susiraukė.

– O tu, jako pimpale?

Jesugėjus nusijuokė, bet ėmė peršėti nepridengtą odą. Be to, jis buvo pavargęs. Totorių būrį savo žemėse jie persekiojo dvi paras, be miego, kasdien suvalgydami tik po saują varškės. Jo kardas troško atimti dar vieną gyvybę, tad Jasugėjus jį pakėlė.

– Nesvarbu, berniuk. Prijok arčiau.

Totorių karys Jesugėjaus akyse kažką pamatė ir tas kažkas buvo iškalbingiau už strėlę. Susitaikęs su lemtimi jis linktelėjo.

– Esu Temudžinas Ugė, – pasakė. – Už mano mirtį bus atkeršyta. Aš – chano sūnus.

Jis spustelėjo kulnais, ir žirgas metėsi Jesugėjaus link. Chano kardas sušvilpė ore – kirtis buvo apskaičiuotas puikiai. Kūnas susmuko, o žirgas tarsi strėlė nuskriejo mūšio lauku.

– Iš tavęs, berniuk, teliko maita, – tarė Jesugėjus. – Kaip ir iš visų tų, kurie plėšikauja mano kaimenėse.

Jis apžvelgė susirinkusius karius. Pakviesti jo, keturiasdešimt septyni atjojo nuo savo gerų*. Per nuožmų totorių antpuolį žuvo keturi jų broliai, tačiau namo negrįš nė vienas iš dvidešimties totorių. Sumokėta daug, tačiau žiema privertė žmones daryti kas įmanoma.

– Nurenkite žuvusiuosius. Greičiau, – įsakė Jesugėjus. – Grįžti per vėlu. Nakvosime uolų užuovėjoje.

Brangūs metalo dirbiniai ir lankai buvo labai vertinami, nes juos buvo galima išmainyti, pasikeisti sulaužytus ginklus. Grobis teko menkas, tik šarvai, ir tai patvirtino Jesugėjaus mintį, kad juos puolė būrys jaunų karių, išjojusių tiesiog pasigrumti ir pasirodyti. Jie nesiruošė kautis iki mirties kietoje tarsi akmuo žemėje.

Jesugėjui kažkas pamėtėjo kruvinus metalinius šarvus, ir jis pasidėjo juos ant balno gugos. Šarvai buvo geri, galėjo atlaikyti bent jau durklo smūgį. Mintyse kartodamas jaunojo kario vardą, jis svarstė, kas anas galėjo būti, kad dėvėjo tokį brangų daiktą.

Jesugėjus gūžtelėjo pečiais. Tai nebebuvo svarbu. Sutikęs mainikaujančias gentis, jis savąją dalį totorių trumpakojų žirgų išmainys į stipriuosius gėrimus ir kailius. Nors maudė kaulus, diena jis buvo patenkintas.

Pūga nenurimo ir kitą rytą, kai Jesugėjus su kariais grįžo į stovyklą. Tik apsaugos raiteliai lengva žingine jojo šalia, pasirengę duoti ženklą, jei kas netikėtai užpultų. Kiti buvo taip apsivynioję kailiais ir apsikrovę grobiu, kad atrodė keistų pavidalų, buvo sustirę, apledėję, apskretę.

Vieta stovyklai buvo parinkta vykusiai – vėjų nugairintomis kerpėmis apžėlusių uolėtų kalnų prieglobstyje. Sniege gerų beveik nesimatė. Šviesą skleidė tik blankios besigrūdančių debesų properšos, tačiau grįžtančius karius pastebėjo vienas iš tų aštriaakių berniukų, kurie saugojo stovyklą. Pasigirdus apie jų artėjimą pranešantiems ragų garsams, Jesugėjaus širdis suvirpėjo.

Jis pagalvojo, kad moterų ir vaikų lauke dar neturėtų būti. Tokiame šaltyje jie prabunda tik tam, kad užsikurtų geležinę krosnelę. Laikas keltis ateis po valandos ar dviejų, kai didžiulėse veltinio ir vytelių palapinėse nebeliks žnaibančio speigo.

Prijojęs arčiau, Jesugėjus išgirdo iš Hiulanos gero tarsi dūmai sklindantį klyksmą, ir pajuto, kaip kažką nujausdama ima dažniau plakti širdis. Jų vienintelis sūnus dar kūdikis, o mirtis labiausiai tyko mažųjų. Palikuonių chanui reikėjo tiek, kiek tilptų jo geruose. Jis sušnibždėjo maldą už kitą berniuką, pirmojo brolį.

Jesugėjui lipant nuo žirgo, su kiekvienu judesiu girgždėjo šarvai. Jis išgirdo, kaip gere spigiai suklykė jo sakalas. Beveik nežiūrėdamas į kailiais apsitūlojusį tarsi stulpas šalia stovintį karį, chanas numetė jam žirgo pavadį ir stumtelėjęs medines duris įėjo į vidų. Akimirksniu nuo šarvų ėmė tirpti ledas ir ant grindų atsirado balutės.

– Eikit! Eikit lauk! – šūktelėjo juokdamasis dviem skalikams, kurie karštligiškai prišokę ėmė jį laižyti ir šokinėti it pamišę. Sakalas pasisveikindamas surėkė – Jesugėjus pagalvojo, kad taip paukštis rodo norįs į medžioklę. Pirmasis sūnus Bekteris nuogas šliaužiojo kampe, žarstydamas kietus tarsi akmuo varškės sūrio gabalėlius. Visa tai Jesugėjus matė neatplėšdamas akių nuo moters ant kailių. Hiulana gulėjo greta karštos krosnies, jos akys spindėjo lempos šviesoje. Jos švelnus ryškus veidas blizgėjo nuo prakaito, ir ant kaktos, ten, kur ji perbraukė atgalia ranka, Jesugėjus pamatė kraujo pėdsaką. Pribuvėja krapštėsi skudurų ryšulyje, ir Jesugėjus iš Hiulanos šypsenos suprato, kad jam gimė antras sūnus.

– Duok jį man, – pasakė Jesugėjus žengdamas artyn.

Pribuvėja atsisuko, jos raukšlėtas veidas irzliai susiraukė.

– Savo didžiulėmis rankomis sutraiškysi jį. Tegu paragauja motinos pieno. Galėsi nešioti vėliau, kai sustiprės.

Pribuvėjai mažylį paguldžius ir ėmus skudurėliu valyti rankutes ir kojeles, Jesugėjus neiškentė nepasilenkęs ir nepažiūrėjęs. Apsitūlojęs kailiais, jis tarsi pakibo virš pribuvėjos ir kūdikio. Šis ėmė pašėlusiai klykti – atrodė, kad pažįsta tėvą.

– Jis pažino mane, – išdidžiai pasakė Jesugėjus.

Pribuvėja suprunkštė.

– Jis dar per mažas, – sumurmėjo.

Jesugėjus neatsakė, tik nusišypsojo kūdikiui raudonu veideliu. Bet staiga jis pasikeitė. Ūmai pakėlęs ranką stvėrė senyvai pribuvėjai už riešo.

– Kas jo rankutei? – paklausė tyliai.

Pribuvėja ketino šluostyti kūdikio pirštelius, bet pamačiusi rūstų Jesugėjaus žvilgsnį švelniai juos atlenkė. Pasirodė akies dydžio kraujo krešulys, suvirpantis nuo menkiausio judesio. Krešulys buvo juodas, žvilgėjo tarsi riebalai. Hiulana pasikėlė norėdama apžiūrėti, kas ant naujagimio kūnelio patraukė Jesugėjaus dėmesį. Pamačiusi tamsųjį gumulėlį, tyliai sudejavo.

– Jo dešinėje saujoje kraujas, – sušnibždėjo ji. – Visą gyvenimą jį lydės mirtis.

Jesugėjus staigiai įkvėpė oro, gailėdamasis, kad ji nepatylėjo. Nedera taip kalbėti, dar prišauks kūdikiui blogą likimą. Keletą akimirkų jis stovėjo mąstydamas. Pribuvėja pikta šluostė ir vystė kūdikį, o ant paklodės virpėjo tas krešulys. Jesugėjus paėmė jį ir ėmė žiūrėti, kaip jis žvilga.

– Hiulana, jis gimė su mirtimi dešinėje rankoje. Tai geras ženklas. Jis – chano sūnus, ir visur jį lydės mirtis. Jis bus didis karys.

Jis žiūrėjo, kaip kūdikį paduoda išsekusiai motinai. Vos spėjęs atsidurti jos glėbyje, kūdikis įnirtingai puolė žįsti krūtį. Motina krūptelėjo ir įsikando lūpą.

Jesugėjus atsisuko į pribuvėją, jo žvilgsnis buvo neramus.

– Mesk kauliukus, motin. Pažiūrėkim, ką tas krešulys vilkų genčiai reiškia – gera ar bloga.

Jo žvilgsnis buvo niūrus, ir nereikėjo nė sakyti, kad kūdikio gyvenimą lems tai, ką jis dabar išvys. Jis chanas, tad gentainiai iš jo laukia stiprybės. Jis norėjo tikėti, kad tai, ką jis ką tik pasakė, padės išvengti Dangiškojo tėvo rūstybės, tačiau bijojo, kad teisi gali būti ir Hiulana.

Pribuvėja nulenkė galvą, suvokdama, kad įprastą gimimo eigą sutrikdė kažkas baisaus ir keisto. Ji paėmė šalia krosnies padėtą maišelį su avies kulkšnių kauliukais – genties vaikai buvo nudažę juos raudonai ir žaliai. Kaip tie kauliukai iškrisdavo, taip juos vadino – žirgu, karve, avimi arba jaku, ir jais buvo galima žaisti daugybę žaidimų. O suaugusieji žinojo, kad išmesti tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku kauliukai gali pasakyti kur kas daugiau. Pribuvėja užsimojo mesti kauliukus, bet Jesugėjus vėl ją sulaikė – staiga sugriebė jai už rankos, ir ji krūptelėjo.

– Šis mažas karys yra mano kraujas. Duok man, – pasakė jis, imdamas iš jos keturis kauliukus.

Išgąsdinta ledinio žvilgsnio, ji nesipriešino. Nutilo net šunys ir sakalas.

Jesugėjus metė kauliukus. Paskutiniam nustojus ristis, pribuvėja aiktelėjo.

– Oi! Keturi žirgai neša didelę sėkmę. Jis bus didis raitelis. Viską jis užkariaus būdamas ant žirgo.

Jesugėjus gyvai linktelėjo. Jis norėjo parodyti sūnų genčiai, ir būtų parodęs, jei ne aplink gerus siaučianti pūga, besiveržianti į šiltą patalpą. Šaltis buvo priešas, tačiau gentims jis padėdavo sustiprėti. Seni žmonės tokias atšiaurias žiemas tverdavo neilgai. Greitai žūdavo ir silpnesni vaikai. Jo sūnaus tarp jų nebus.

Jesugėjus žiūrėjo į mažytį sūnaus kūną. Kūdikis žindo motinos krūtį. Jo akys buvo aukso spalvos, panašios į tėvo, geltonos, beveik kaip vilko. Hiulana pakėlė akis į Jesugėjų, linktelėjo, ir jo didžiavimasis numaldė jos nerimą. Nors tikėjo, kad krešulys blogas ženklas, kauliukai ją apramino…

* geras – mongolų ir kaimyninių tautų klajoklių palapinė

Iš anglų kalbos vertė a.a. Gendrutis Morkūnas ir Kristina Miliūnienė

Apie knygą

"Veido" archyvas

Conn Iggulden

Kaip gimsta didieji užkariautojai, palikę kruviną pėdsaką istorijoje? Vienuolikos knygų autoriaus britų rašytojo Conno Igguldeno romanas “Tyrų vilkas” – krauju ir ugnimi paženklintas pasakojimas apie Mongolijos stepių siaubą Čingischaną, jo gimimą, vaikystę ir pirmųjų pergalių skonį. Po tėvo mirties jaunasis Temudžinas buvo praradęs viską. Vienišas jis klajojo atšiauriose Mongolijos stepėse, svajodamas suvienyti savo tautą. Galiausiai jis sugrįžo, įgijęs naują vardą, prieš kurį drebėjo visas pasaulis.

Daugiau šia tema:
  • Nėra panašių straipsnių.

Straipsnis publikuotas: http://www.veidas.lt

Straipsnio adresas: http://www.veidas.lt/tyru-vilkas

© 2002-2009 UAB "Veido periodikos leidykla". Visos teisės saugomos.