BFL

Andriaus Kubiliaus Ministrų kabineto žvaigžde Ingrida Šimonytė tapo ne iš karto. Ministro postą I.Šimonytė tarsi paveldėjo iš seno A.Kubiliaus bendražygio Algirdo Šemetos, kuris 2009-ųjų vasarą išvyko į Briuselį dirbti Europos Komisijos komisaru vietoje šalies prezidente išrinktos Dalios Grybauskaitės. Tuo metu netrūko spekuliacijų, esą naujoji valstybės vadovė I.Šimonytę pasiskyrusi tarsi „kišenine“ ministre, per kurią darysianti įtaką A.Kubiliaus Vyriausybės politikai.
Gerą dirvą tokioms spekuliacijoms davė ir pati ministrė – tiek savo išnirimu tarsi „iš niekur“ (apie jos bendrą darbą rengiant biudžeto reformą kartu su A.Kubiliumi nuo pat pirmųjų jo dienų premjero poste tuo metu mažai kas žinojo), tiek savo gana uždaru asmeniniu gyvenimu, apie kurį žiniasklaida iki šiol nieko nėra iškapsčiusi.
Tačiau šis asmeninis uždarumas nė kiek nesutrukdė I.Šimonytei netrukus tapti viena labiausiai žiniasklaidos matomų ir cituojamų Vyriausybės narių. Viskas prasidėjo nuo to, kad I.Šimonytė pradėjo pati rašyti straipsnius į žurnalus, laikraščius, naujienų portalus, paprasta, gyva, žmonėms suprantama kalba aiškindama valstybės finansų politiką: kodėl reikia taupyti pinigus, kodėl Lietuva negali skolintis tiek daug ir taip pigiai, kaip kokia Vokietija, ar devalvuoti savo valiutos, kaip Lenkija. Svarbiausia (matyt, paskatinta pirmojo straipsnio sėkmės), I.Šimonytė ėmė rašyti nuolat, kai tik susidurdavo su kokia akivaizdžia oponentų finansine kvailyste ar žurnalistų nesusivokimu, kas ir kodėl daroma.
Tai buvo absoliutus perversmas Vyriausybės informacijos politikoje. Per visus du dešimtmečius dar nebuvo ministro, ypač – finansų, kuris nuolat, pats, be gudrių ir vien specialistams suvokiamų tarptautinių bei profesinių terminų aiškintų žmonėms, iš kur Vyriausybė ima pinigus ir kaip juos išleidžia atlyginimams, pensijoms, pašalpoms.
Galima drąsiai teigti, kad I.Šimonytė įvedė naują ministrų bendravimo tiek su visuomene, tiek su politiniais oponentais standartą, pagal kurį bus matuojami visi jos įpėdiniai. Svarbiausia – laisva, aiški ir nuosekli minčių dėstymo maniera nepalieka abejonių, kad I.Šimonytė pati neabejoja tuo, ką sako ir rašo, o tai prideda jos mintims to įtaigumo, kurio taip stinga daugeliui Lietuvos valstybės vyrų ir moterų.

Ministrės gerbėjų klubai kuriasi savaime

I.Šimonytė – pirmoji ministrė, Didžiosios Britanijos parlamento stiliumi ėmusi agresyviai dusinti kvailus oponentus tiek Seime, tiek žiniasklaidoje. Tai yra tradicinė viso pasaulio gerų politikų maniera, kurios Lietuvoje lig šiol buvo labai mažai. Pirmiausia todėl, kad, norint šitaip elgtis, pačiam reikia būti aukščiausios prabos profesionalu bei politiku. I.Šimonytės frazė: „Jeigu kas nors pasakys, jog valstybės išlaidos nemažėja dėl to, kad valdininkija išlaidauja, tai esu pasirengusi tokiam žmogui, atsiprašau už pasakymą, trenkti į snukį, nes skaičiai rodo visiškai kitą dalyką“, – iš karto tapo legendinė ir padarė ministrę interneto socialinių tinklų žvaigžde. Tikriausiai ji yra pirmoji Vyriausybės narė, kurios gerbėjų klubai kuriasi savaime, o ne ministerijos viešųjų ryšių specialistams pasistengus.
Vis dėlto gerai ministrei, netgi labai iškalbingai ir sąmojingai, vien mokėjimo kalbėti nepakanka. Toks Gediminas Kirkilas (neabejotinai esantis vienas pirmųjų sąraše tų, kuriems I.Šimonytė norėtų už niektauzystę apskaldyti ausis) irgi mokėjo daug šnekėti, tik štai darydavo jis šitai Vyriausybės darbų sąskaita. O I.Šimonytės pastangomis vos per trejus metus valstybės biudžeto deficitas sumažėjo trigubai ir 2012-aisiais atitiks europinį 3 proc. standartą, pagal kurį naujojoje Europos Sąjungoje valstybės bus skirstomos į pirmarūšes ir antrarūšes.
I.Šimonytė, tegu per vargus, išmokė ministerijas taupyti, suvokti, jog biudžeto planavimo maniera „prašykime daugiau, kad gautume, kiek reikia“, negrįžtamai paseno.
Neabejotinai vienas didžiausių I.Šimonytės nuopelnų – kasos aparatų įvedimas turguose, du dešimtmečius buvusiuose biudžeto „juodąja skyle“, kurioje dingdavo šimtai milijonų pensijoms ar socialinėms pašalpoms taip trūkstamų litų. Apie kasos aparatus turguose svajojo daugelis Vyriausybių, bet tik I.Šimonytė išdrįso ir sugebėjo tai padaryti.
Elegantiškas ir be rimtų pasekmių biudžetui įvykęs „Snoro“ banko nacionalizavimas irgi, reikia manyti, neapsiėjo be Finansų ministerijos bei jos vadovės indėlio.
Turėti tokią gabią finansų ministrę – sėkmė ne tik Vyriausybei, bet ir visai valstybei.