– Kaip Jūs, būdamas vienas Seimo senbuvių, manote – keli kartu su Arūnu Valinsku išrinkti parlamentarai per pustrečių metų sugebėjo tapti politikais?

– Regis, iš Vytauto Kurpuveso gali kažkas išeiti. Na, dar Mantas Varaška, bet jis savarankiškai išsikėlė, tik vėliau prie Tautos prisikėlimo prisidėjo. Daugiau kažkaip niekas į galvą neateina. Priežastys, kodėl tokie kaip “prisikėlėliai” dažniausiai netampa politikais, yra kelios.

Pirmoji – jie į Seimą atėjo, vaizdžiai sakant, iš gatvės. Mes, veteranai, dažniausiai į Seimą patekome ar iš savivaldybių tarybų, ar iš visuomeninių organizacijų, ar iš profsąjungų. Tai yra iš struktūrų, vienaip ar kitaip susijusių su politikos darymu, perėję kelis vidinės atrankos etapus. O šitie į Seimą atėjo tiesiai iš televizorių ekranų. Jie neturi jokio supratimo apie politiką, tuo tarpu per du dešimtmečius bendras Lietuvos politikos lygmuo, taigi ir reikalavimai politikui, labai pakilo.

Antroji – perdėtas, į pasipūtimą pereinantis pasitikėjimas savimi. Kiek stebiu, matau, kad šitie naujokai visiškai nenori mokytis. Atvirkščiai, jų nuostata: mes protingi, o jūs, seniai, – kvailiai. Todėl, užuot normaliai dirbę, jie tik kelia chaosą, kuris galiausiai jiems patiems blogai baigiasi. Imkime tą patį Arūną. Kai buvo išrinktas Seimo pirmininku, pirmu savo įsakymu uždraudė Seimo bufete pardavinėti alkoholį. Ką – darbą pradedančiame, naujai išrinktame Seime jokių svarbesnių problemų nebuvo? Paskui lygioje vietoje susipyko su žurnalistais, o galiausiai – apsiskelbė “vienu iš trijų svarbiausiųjų” Lietuvoje, nesuvokdamas, kad užimamas postas proto neprideda, tik suteikia galimybių veikti. O juk Seimo pirmininkas! Pavyzdžiui, britai pirmą kartą į parlamentą išrinktam nariui viešai kalbėti leidžia tik su frakcijos leidimu. Pirmą kadenciją tokie ne šneka, o mokosi, kas tai yra parlamentinis darbas. O mūsiškiai…

Trečioji – liguistas siekis patekti į televizorių ekranus. Anksčiau irgi būdavo, kad Seimo nariai pasidarkydavo televizijose, bet tik per balandžio 1-ąją. O dabar Žilvinas Šilgalis, Andrius Šedžius nuolat šoka ir, jei sugėdini, rėžia į akis: jūs mums pavydit! Nebeliko nei padorumo, nei kuklumo, nei suvokimo, kad Seimo narys tėra rinkėjų tarnas. Tuo šios kadencijos Seimas tikrai išsiskiria iš ankstesniųjų blogąja prasme. O rinkėjai priekaištauja: jūs ten veikti neturite ką Seime! Nes pagal kelis matomiausius apie visus sprendžia.

– Nesate su senbuviais svarstę, ką būtų galima pakeisti?

– Nieko čia dabar nebepadarysi, reikės iškentėti iki šios kadencijos pabaigos. O paskui? Viliuosi, kad rinkėjai, kelis kartus pabandę rinkti įvairius gelbėtojus, šoumenus, pagaliau supras, kad atsitiktiniams žmonėms “iš gatvės” ne vieta Seime. Daug ką parodys savivaldybių tarybų rinkimai – seksis įvairiems “nepriklausomiems” ar ne?

Juo labiau praktika rodo, kad visokie politikos “netyčiukai” Seime ilgai neužsibūna. Štai iš kadaise su Artūru Paulausku atėjusių liko tik du – Valerijus Simulikas ir pas “darbiečius” perbėgusi Dangutė Mikutienė. Iš atėjusių su Viktoru Uspaskichu – tik kas ketvirtas, su Rolandu Paksu pirmą kartą atėjusieji arba dingę, arba išsivaikščioję į kitas partijas.

Beje, Latvijos Seimas neseniai priėmė sprendimą, kad palikęs savo frakciją parlamentaras iki kadencijos pabaigos į kitą pereiti negali. Pas mus per kadenciją kas dešimtas pakeičia savo frakciją, o Valdemaras Valkiūnas per dvejus metus spėjo net penkias frakcijas pakeisti! Reikėtų ir mums tokių draudimų įsivesti – vis daugiau tvarkos būtų.