Piktybinių ląstelių atsiranda kiekvieno žmogaus organizme. Ar jos augs ir plis, lemia terpė. O tą terpę lemia maistas, kurį valgome.

"Veido" archyvas

Omega-3 ir Omega-6 riebalų rūgščių balansas mažina riziką susirgti vėžiu, todėl rekomenduojama mažiau valgyti hidrogenuotų, pavyzdžiui, margarino, o daugiau natūraliai auginamų gyvūnų mėsos, pieno ir kiaušinių

Net sunku patikėti tokiu paprastu skaičiumi: maždaug 35 proc. visų vėžinių ligų priežastimi šiandien laikoma mityba. Pasirodo, mūsų vartojamas maistas – toks pat rimtas vėžio rizikos veiksnys, kaip ir rūkymas. Tačiau visus tabake esančius cheminius junginius ištirti ir įvertinti vis dėlto galima, o mitybos komponentų ir jų derinių yra milijonai.

Nespecialistui ne taip paprasta bent miglotai įsivaizduoti medžiagų apykaitą, vykstančią griežtai vegetariškai ar ūkiškai mėsa besimaitinančio žmogaus organizme. O kur dar itin sudėtingas vėžio atsiradimo procesas. Tada ir tampa aišku, kodėl taip sunku iššifruoti galimą tiek teigiamą, tiek neigiamą mitybos poveikį.

Atskleisti šią sudėtingą tarpusavio sąveiką – didelis iššūkis mokslui. Pastaraisiais metais mokslininkai vis dėlto sugebėjo pateikti konkrečių rekomendacijų, kaip galima gerokai sumažinti šios ligos riziką. Maisto produktų, kuriuose esantys junginiai neleidžia susidaryti vėžiui, sąrašas, laimei, yra kur kas ilgesnis, nei žmonės linkę manyti.

Kai gydytojas tampa pacientu

Dr. Davidui Servanui-Schreiberiui dabar 49-eri. Prieš aštuoniolika metų jaunas neurologas ir psichiatrijos doktorantas nė neabejojo, kad jo laukia įdomi mokslininko ateitis ir pripažinimas. Bet vieną vakarą į laboratoriją eksperimentinio elektromagnetinio rezonanso tyrimo neatėjo savanoris studentas. Laboratorijos laikas – brangus, tad jaunasis tyrėjas nusprendė pats pabūti bandomuoju triušiu. Tyrimą teko nutraukti – ekrane pamatytas darinys tegalėjo būti smegenų auglys.

Šiandien dr. D.Servanas-Schreiberis prisipažįsta, kad yra dėl ko būti dėkingam šiai baisiai ligai – ji leido arba privertė į daug ką gyvenime pažvelgti kitaip. Savo knygoje “Anticancer” jis ne kolegoms mokslininkams, o paprastiems skaitytojams atskleidžia sudėtingą vėžio mechanizmą, kas jį stimuliuoja ir kas stabdo.

Gydantys onkologai paprastai neturi laiko ir nesijaučia moksliškai pasikaustę kalbėtis su pacientu apie gyvenimo būdą. O būtent jis lemia, kiek organizmas pajėgs kovoti su vėžinėmis ląstelėmis, kurių randasi kiekvieno mūsų organizme. Kol esame sveiki, pamirštame, kad maistas – geriausia vėžio profilaktika, ir nelabai susimąstome, jog vakarietiška ir ypač “greitoji pramoninė” mityba purena trąšią dirvą uždegimams, kuriuose piktybinės ląstelės kaipmat ima tarpti. Ir kad kalčiausias ne suvalgomo maisto kiekis, o jo kokybė.

Amerikietiškasis paradoksas

Greta vėžio dar viena itin didelė šiuolaikinės epidemiologijos paslaptis – nutukimas. Didieji mokslo autoritetai nė kiek neabejoja, kad tai iš tiesų yra epidemija. Kita vertus, nutukimas – antras didžiausias vėžio veiksnys po tabako. Sąsaja tarp nutukimo ir vėžio tapo aiški neseniai. Taigi per didelis svoris nėra vien moteriškų žurnalų tema – šią mįslę kuo rimčiausiai gvildena onkologai.

Nuo 1976 iki 2000 m. dėl netikusios mitybos vis pirštais badomi amerikiečiai gerokai (apie 11 proc.) sumažino riebalų suvartojimą ir netgi bendrą kalorijų kiekį (4 proc.). Bet nutukusių amerikiečių per tą patį laikotarpį padaugėjo 31 proc. Šis reiškinys, kai nutukimas didėja mažėjant riebalų vartojimui, dabar vadinamas amerikietiškuoju paradoksu. Beje, jis jau konstatuotas ne tik Amerikoje, bet ir visoje Europoje bei Izraelyje.

Amerikietiškojo paradokso paslaptį įminė Prancūzijos mokslininkų grupė. Visiems dėl nutukimo epidemijos kaltinant netikusį maistą ir fizinio aktyvumo trūkumą, jie pamatė silpną šių argumentų vietą: per laikotarpį nuo 1970 iki 1990 m. JAV padvigubėjo vaikų iki vienų metų riebalinio audinio masė. O juk 6–11 mėnesių amžiaus kūdikiai dar nežino, kas yra “McDonald’s”, užkandžiavimas, televizija ir judėjimo trūkumas!

Kūdikiai suvalgo tiek pat pieno, kaip ir anksčiau – ir maitinami natūraliai, ir mišinėliais. Tačiau mokslininkai nustatė, kad nuo 1950-ųjų iš esmės pasikeitė pieno savybės.

Tikrų pievų nostalgija

Gamtos sutvarkyta taip, kad karvės veršiuotųsi pavasarį, kada žolė vešliausia, o daugiausia pieno turėtų keletą mėnesių, iki vasaros pabaigos. Pavasarinė žolė – ypač dosnus omega-3 riebalų rūgščių šaltinis, tad šių išties gausiai susikaupia pievose ganomų karvių piene ir jo gaminiuose: svieste, grietinėlėje, jogurte ir sūryje. Omega-3 esama ir jautienoje, jei galvijai ėdė žolę, ir vištienoje, jei paukščiai laisvai judėjo (o ne buvo laikomi narvuose ir gavo specialų lesalą).

Omega-3 ir omega-6 nuolat rungiasi, kontroliuodamos mūsų organizmo funkcijas. Omega-6 reguliuoja aprūpinimą riebalais, didina ląstelių standumą ir atsako už uždegimus – organizmo reakcijas į agresiją iš išorės. Be to, omega-6 nuo pat gimimo stimuliuoja riebalinių ląstelių gamybą.

Omega-3 veikia visai kitaip, šios riebalų rūgštys dalyvauja formuojantis nervų sistemai, dėl jų ląstelių membranos tampa lankstesnės, o uždegimas slopinamas. Jos taip pat riboja riebalinių ląstelių atsiradimą. Visos mūsų fiziologijos darnumas ir pusiausvyra labai priklauso nuo omega-3 ir omega-6 balanso organizme – taigi ir mūsų mityboje. O per pastaruosius penkiasdešimt civilizacijos metų mitybos balansas buvo gerokai supurtytas.

Šeštojo dešimtmečio pradžia buvo savotiškas lūžio taškas: pieno produktų ir jautienos paklausa padidėjo tiek, kad teko ieškoti būdų, kaip sutrumpinti natūralų pieno gamybos ciklą ir sumažinti vienai karvei reikalingą ganyklos plotą. Kaip tik tada ganyklas pakeitė neva subalansuotų pašarų daviniai. Tačiau kukurūzuose, sojose ir kviečiuose, kurie ir tapo pagrindiniu galvijų pašaru, praktiškai nėra omega-3 riebalų rūgščių. Užtat tokiuose pašaruose gausu omega-6.

Nei vienų, nei kitų žmogaus organizmas pasigaminti negali. Taigi omega-3 ir omega-6 riebalų rūgščių kiekis mūsų organizme tiesiogiai priklauso nuo valgomo maisto, o jų kiekis maiste priklauso nuo to, kokį pašarą gavo karvės ir vištos, kurių produktus vartojame. Jei tai buvo žolė, tuomet ir piene, ir mėsoje, ir kiaušiniuose puikiai subalansuotos omega-3 ir omega-6 (pusiausvyra artima 1:1). O kukurūzai ir soja tą pusiausvyrą smarkiai išbalansuoja ir santykis tampa 1 su 15 ar netgi 1 su 40.

Šie pokyčiai paveikė ir kitų naminių gyvulių pašarą. Kiaušiniuose, kurie, atrodytų, yra gryniausias natūralaus maisto įsikūnijimas, jau nėra tiek pačių svarbiausių riebalų rūgščių, kiek buvo, tarkim, prieš trisdešimt metų. Rimtais tyrimais įrodyta, kad  kukurūzais lesinamų vištų kiaušiniuose omega-6 dvidešimt kartų daugiau nei omega-3. Tuo tarpu tikrų naminių vištų kiaušiniuose šių riebalų rūgščių pusiausvyra išlieka 1:1.

Sveikas ar hidrogenuotas?

Paskutinis veiksnys, nuo septintojo dešimtmečio pakeitęs mūsų mitybą į blogąją pusę, buvo margarino ir kitokių hidrogenuotų bei iš dalies hidrogenuotų riebalų atsiradimas. Šeštąjį dešimtmetį buvo nustatytas akivaizdus gyvulinių riebalų ryšys su širdies ir kraujagyslių ligomis, tad daug mitybos specialistų ir maisto pramonė ėmė propaguoti pramoninį “augalinį” margariną vietoje sviesto. Tačiau šio naujojo tikėjimo skleidėjams visai nerūpėjo faktas, kad margarinas dažniausiai gaminamas iš saulėgrąžų aliejaus, kuris pigiausias, o jame omega-6 septyniasdešimt (!) kartų daugiau nei omega-3. Kaip žaliava dar naudojamas sojų aliejus (omega-6 septynis kartus daugiau). O itin geru riebalų rūgščių balansu pasižymintys alyvuogių ar linų sėmenų aliejus nei margarino, nei tepiųjų mišinių gamybai, suprantama, nenaudojami.

Absoliučioje daugumoje pirktinių sausainių, krekerių, pyragų ar bulvių traškučių, taip pat įvairiuose tepiuosiuose mišiniuose, netgi majoneze ar kulinarijos cechų siūlomuose keptuose mėsos ar žuvies gaminiuose tikrai yra hidrogenuoto ar iš dalies hidrogenuoto augalinio aliejaus. Sojų (kartais palmių, kukurūzų ar rapsų) aliejus apdorojamas (pakaitinamas ir įterpiama vandenilio molekulė; “hydrogenum”, kuris, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia vandenilis) taip, kad kietėja jau kambario temperatūroje (šiaip jau aliejus paprastai būna skystas netgi laikomas šaldytuve). Toks aliejus turi pramonei labai svarbų praktinį privalumą – jis ilgai nesensta. Dėl to ir naudojamas beveik visiems maisto gaminiams, kurie parduotuvių lentynose praleidžia po keletą savaičių ar net mėnesių, gaminti.

Taigi hidrogenuoti riebalai įsitvirtino ne dėl naudos sveikatai, o grynai dėl pramoninių ir komercinių motyvų. Svarbu tai, kad pripažįstant jų pavojingumą tokie riebalai 2007-ųjų vasarą buvo uždrausti Niujorko ir Filadelfijos restoranuose bei Danijos maisto pramonėje.

Tegul maistas būna vaistas

Kai kurie mūsų valgomi produktai gali tapti trąša augliams, o kiti, priešingai, yra vėžiui neleidžiančių pasireikšti molekulių užutėkis. Kaip rodo neseni atradimai, tai toli gražu ne vien įprasti vitaminai, mineralai ir antioksidantai.
Gamtoje susidūrusios su užpuolikais daržovės negali nei kautis, nei bėgti. Kad išgyventų, jos privalo būti apsiginklavusios galingomis molekulėmis, sugebančiomis apginti jas nuo bakterijų, vabzdžių ir blogo oro. Tos molekulės – tai fitocheminiai komponentai, turintys antimikrobinių, antigrybelinių ir insekticidinių savybių, jos veikia potencialių agresorių biologinius mechanizmus.

Kasdien valgydami galime rinktis tai, kas apgins organizmą nuo vėžio invazijos:

• Žalioji arbata blokuoja piktybinių ląstelių skverbimąsi į gretimus audinius.

• Ciberžolė – galingas uždegimus slopinantis preparatas.

• Grybai stimuliuoja imuninę sistemą.

• Uogos – gervuogės, avietės, žemuogės, mėlynės, vyšnios – superproduktai, veikiantys keliais frontais.

• Prieskonių ir žalumynų taikinys yra tas pats, kaip ir vėžiui pasireikšti neleidžiančių preparatų.