“Vagos” leidykla, iš naujo išleisdama amerikiečių literatūros pažibos romanus, skaitytojui primena – štai kas yra tikrasis prozos talentas.

Popietė atėjo nepastebimai kaip senatvė pas laimingą žmogų. Saulės šviesa nugelto. Lagūna pasidarė mėlynesnė, ir ja nuraibuliavo bangų raukšlelės, sukeltos nuo kranto pučiančio vėjo. Vieniši meškeriotojai, tikėję, kad žuvys kimba potvynio metu, nuėjo nuo uolų, užleisdami savo vietas kitiems, įsitikinusiems, kad žuvys kimba per atoslūgį.

Trečią valandą vėjas apsisuko ir švelniai padvelkė nuo jūros pusės, prisotindamas orą malonaus dumblių kvapo. Tinklų taisytojai Monterėjaus dykvietėse atidėjo į šalį savo adatas ir susisuko po suktinę. Storos moterys nuobodžiomis ir išmintingomis kaip kiaulių akimis riedėjo persikreipusiais nuo tokio svorio automobiliais gerti arbatos ir džino su soda į “Del Montes” viešbutį.

Alvarado gatvėje Hugas Mačadas, siuvėjas, pakabino ant dirbtuvėlės durų užrašą “Grįšiu po penkių minučių” ir visai dienai nuėjo namo. Iš lėto geidulingai lingavo pušys. Vištos šimtuose vištidžių romiais balsais skundėsi savo sunkia dalia.

Pilonas su Pablu sėdėjo po kastiliškos rožės krūmu Torelio kieme ir ramiai gurkšnojo vyną, negalvodami apie laiką, kaip negalvojama apie plaukų augimą.

– Gerai padarėme, kad nenunešėme tų dviejų galonų Deniui, – tarė Pilonas. – Jis iš tų žmonių, kurie paprastai nejaučia saiko.

Pablas sutiko.

– Iš pažiūros jis sveikas žmogus, – tarė jis, – bet kasdien išgirstam, kad būtent tokie žmonės ir miršta. Štai kad ir Rudolfas Kelingas. Arba Andželina Vaskes.

Pilono realizmas palengva paėmė viršų.

– Rudolfas nukrito į akmens skaldyklą už Pasifik Grouvo, – švelniai paprieštaravo jis. – Andželina užvalgė sugedusių konservų. Bet, – toliau kalbėjo jis, – suprantu, ką turi galvoje. Daug kas miršta nuo piktnaudžiavimo vynu.

Visas Monterėjus palengva instinktyviai ėmė ruoštis nakčiai. Rupertas Koganas, prekiautojas stipriaisiais gėrimais, įpylė į džiną vandens ir atidėjo pardavimui po vidurnakčio. Į vakarui skirtą džiną įbėrė žiupsnį pipirų. “EI Paseo” šokių paviljone Kulkelė Rozendeil atidarė dėžutę sūdytų traškučių ir išdėliojo juos kaip girliandą ant didžiulio vaisių padėklo.

“Palaso” vaistinėje buvo suvynioti tentai. Būrelis vyrų, visą dieną stovėjusių priešais paštą, kur sveikinosi su pažįstamais, patraukė stotin paspoksoti į San Francisko ekspresą. Išpampę kirai pakilo nuo konservų fabrikų ir tingiai nusklendė jūros uolų link. Pulkai pelikanų sunkiai plasnojo pavandeniui į nakvynės vietą. Italai savo seineriuose suko ant velenų tinklus. Nedidukė Alma Alvares, kuriai sukako jau devyniasdešimt metų, nunešė kasdienę pelargonijų puokštę Švenčiausiajai Mergelei į San Karloso bažnyčios priebažnytį. Netoliese, Pasifik Grouvo metodistų kaimelyje, Moterų krikščioniškosios blaivybės sąjungos narės susirinko išgerti arbatos ir paplepėti. Jos klausėsi, kaip maža moteriškaitė karštai ir vaizdžiai pasakoja apie nedorybes ir ištvirkavimą, klestinčius Monterėjuje. Jos galva, komisijai vertėjo apsilankyti landynėse ir pažiūrėti į baisybes, kurios ten dedasi. Jos jau tiek daug apie tai kalbėjusios, bet reikia naujų faktų.

Saulė slinko vakarop ir dažėsi oranžine spalva. Torelio kiemelyje po rožių krūmu Pablas su Pilonu subaigė pirmąjį butelį vyno. Tarpdury pasirodė Torelis, perėjo kiemą nepastebėjęs nesenų savo klientų. Šie palaukė, kol jis pradingo už posūkio kelyje į Monterėjų; tuomet Pablas su Pilonu užėjo į namą ir sumaniai išprovokavo ponią Toreli pavaišinti juos vakariene. Pliaukštelėjo per minkštą vietą, pavadino “antele” ir šiaip jau laisvai elgėsi su jos asmeniu, o paskui išėjo palikę ją apsvaigusią ir mažumėlę sutaršytais plaukais.

Monterėjuje jau vakaras, užsidegė miesto ugnys. Malonia šviesa nušvito langai. Virš Monterėjaus teatro, sužibęs neonu, ėmė bėgti užrašas: “Pragaro vaikai… Pragaro vaikai”. Nedidelis, tačiau fantastiškas būrelis meškeriotojų, tikinčių, jog žuvys kimba vakare, sutūpė ant atvėsusių uolų. Gatvėmis nuplaukė lengvas rūkas, jis apsivijo kaminus, o ore pasklido skanus degančių pušinių malkų kvapas.

Pablas su Pilonu grįžo prie savo rožių krūmo, susėdo ant žemės, bet jau ne tokie patenkinti kaip pirma.

– Vėsoka čia, – tarė Pilonas ir gurkštelėjo, kad sušiltų.

– Reikėtų eiti namo, ten bent šilta, – kalbėjo Pablas.

– Neturiu malkų krosniai.

– Na, – tarė Pablas, – jeigu palauktum manęs su vynu, po pusvalandžio susitiktume prie kampo.

Pilonas kantriai laukė, nes žinojo: yra dalykų, kuriuose net draugai negali padėti. Lūkuriuodamas Pilonas budriai sekė gatvės galą, kur buvo nuėjęs Torelis, nes Torelis buvo ūmus žmogus, kuriam visi aiškinimai, kad ir kokie pagrįsti, kad ir kaip gražiai išdėstyti, buvo šėgžmas. Be to, Pilonas žinojo, kad Torelis turėjo giliai įsišaknijusį perdėtą itališkos santuokinės ištikimybės supratimą. Bet jis veltui laukė. Putojantis iš įsiūčio Torelis nepasirodė. Netrukus atėjo Pablas, ir Pilonas susižavėjęs ir apsidžiaugęs žiūrėjo, kaip jis neša glėbį pušinių malkų iš Torelio rietuvės.

Pablas nepasakojo apie savo nuotykį, kol juodu pasiekė namus. Čia jis kaip aidas pakartojo Denio žodžius:

– Nieko sau “antelė”.

Pilonas tamsoje linktelėjo galvą ir ėmė ramiai filosofuoti:

– Retai taip nutinka, kad viename turguje gautum ir vyno, ir maisto, ir meilės, ir malkų. Nepamirškime Torelio, bičiuli Pablai. Su šiuo žmogum verta bendrauti. Reikėtų jam ką nors padovanoti.

Pilonas tol triūsė prie krosnies, kol ugnis ėmė linksmai ūžti. Abu draugai prisitraukė arčiau kėdes ir atkišo stiklainius su vynu, kad šis pašiltų. Tą vakarą degė šventa ugnis, nes Pablas turėjo nupirkęs žvakę šventam Pranciškui. Iki šiol jam kažkas kliudė atlikti tą šventą priedermę. Ir šit plona vaško žvakikė jau gražiai degė įstatyta į kriauklę, o nuo jos liepsnos ant sienos šokinėjo Pablo ir Pilono šešėliai.

– Įdomu, kur nuėjo Chesus Marija? – pasidomėjo Pilonas.

– Jau seniai žadėjo grįžti, – tarė Pablas. – Jis man atrodo nelabai patikimas.

– Gal jam kas nors atsitiko, Pablai? Chesus Marija su savo ruda barzda ir gera širdim visuomet įsipainioja į kokį nuotykį su moterimis…

– Jis turi žiogo smegenis, – pasakė Pablas. – Dainuoja, šoka. Jokios rimties.

Laukti jiems teko neilgai. Vos tik jie ėmėsi antrojo butelio, pro duris įšlitiniavo Chesus Marija. Jis stovėjo įsirėmęs rankomis į durų staktą, kad išsilaikytų ant kojų. Marškiniai buvo sudraskyti, veidas kruvinas. Viena akis klaikiai juodavo virpančioje žvakės šviesoje.

Pablas su Pilonu puolė prie jo.

– O varge! Sužeistas! Nukrito nuo uolos! Jį pervažiavo traukinys!

Jie kalbėjo kuo nuoširdžiausiai, bet Chesus Marija jų žodžiuose įžvelgė baisią pašaipą. Jis žybtelėjo jų pusėn viena akim, dar sugebančia tai padaryti.

– Jūsų motinos buvo karvės be tešmenų, – tarė jis.

Bičiuliai atšlijo pasibaisėję tokia vulgarybe.

– Mūsų draugas kliedi.

– Jam perskėlė makaulę.

– Įpilk jam vyno, Pablai.

Chesus Marija sėdėjo prie ugnies ir glostė stiklainį, o draugai kantriai laukė pasakojimo apie jo nelaimę. Bet Chesus Marija, atrodo, nebuvo linkęs dalytis įspūdžiais apie savo nedalią. Nors Pilonas kelis kartus atsikrenkštė ir Pablas žiūrėjo į jį supratingomis ir kupinomis užuojautos akimis, Chesus Marija sėdėjo niūrus ir spoksojo į ugnį, kol galop nedraugiškas jo elgesys sukėlė tokią pat Pilono reakciją. Vėliau jis ir pats negalėjo suprasti, kodėl taip pasielgė.

– Vėl tie kareiviai? – paklausė jis.

– Taip, – suniurzgė Chesus Marija. – Šįsyk jie atėjo per anksti.

– Jų turėjo būti kokia dvidešimt, kad tave šitaip išgražintų, – tarė Pablas pataikaudamas. – Visi žino – tu kauniesi kaip liūtas.

Chesus Marija išties pralinksmėjo.

– Jie buvo keturiese. Padėjo ir Arabela Gros. Ji trenkė man akmeniu galvon.

Pilonas nuoširdžiai pasipiktino.

– Nenoriu priminti, – tarė jis, – kad draugai tau patarė nesusidėti su ta konservine suskretėle. – Jis pats abejojo, ar buvo davęs tokį patarimą, bet pamąstęs nusprendė, kad buvo.

– Tos pigios baltosios mergšės velnių priėdusios, bičiuli, – įsiterpė Pablas. – Ar atidavei jai tą daikčiuką?

Chesus Marija įkišo ranką kišenėn ir ištraukė suglamžytą viskozinę rožinės spalvos liemenėlę.

– Nespėjau, – pasakė jis. – Kaip tik ruošiausi padovanoti. Be to, mes dar nebuvome pasiekę miško.

Pilonas pauostė orą ir papurtė galvą, tačiau su liūdnu atlaidumu.

– Tu gėrei viskio.

Chesus Marija linktelėjo galvą.

Apie knygą ir autorių

Žymaus amerikiečių rašytojo, Nobelio premijos laureato Johno Steinbecko romanas “Tortiljų kvartalas” savo stilistika ir tema labai panašus į kitą autoriaus romaną “Konservų gatvė”. Jį taip pat galime rasti tarp naujų “Vagos” leidyklos knygų. “Tortiljų kvartalo” herojai gyvena autoriaus gimtojoje Kalifornijoje prie Monterėjaus įlankos. Rašytojas pažinojo savo personažus.

Priminsime, kad J.Steinbeckas yra gimęs 1902 m. JAV, nedideliame Kalifornijos miestelyje Saline. Jis studijavo meną ir ekonomiką, o pirmąjį romaną “Aukso taurė” išleido būdamas 27-erių. Antrąjį būsimojo klasiko romaną atmetė net septynios leidyklos, bet jau po kelerių metų jį aplankė literatūrinė sėkmė ir pripažinimas. “Tortiljų gatvė”, parašyta, kai autoriui buvo 33-eji, tapo bestseleriu. Šiame glaustame amerikiečių miestelio gyventojų šarže – ryškūs ir humoristiniai provincijos valkatėlių charakteriai, jų patiriami nuotykiai ir žaižaruojantis J.Steinbecko talentas.

Iš anglų kalbos vertė Kęstutis Šidiškis