Per pastarąsias dvi savaites teko lankytis net keletoje renginių, kuriuose aukštintas profesionalumas, aukščiausias meistriškumas, netgi siekis tobulybės. Tai kino filmas “Juodoji gulbė” – apie tobulybės siekusią ir ją pasiekusią perfekcionistę baleriną Niną; tai teatro spektaklis “Meistriškumo pamoka” Mažajame teatre – apie operos primadonos Marios Callas kelią į profesionalumo viršūnę ir apie sau ir kitiems keltus reikalavimus; tai popietė nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje Kaune; galų gale – tai kelios Knygų mugėje įsigytos knygos – vėlgi apie profesionalumą, perfekcionizmą, tobulybę. Vienoje jų skelbiama, kad perfekcionizmu nereikėtų girtis, netgi reikėtų susirūpinti juo, kaip psichologine problema, o kitoje – priešingai – įrodinėjama, kad noras tapti geriausiu nereiškia nieko blogo, svarbiausia tik, kad siekiama būtų tapti geriausiu ne pasaulyje, o pasauliui.

Mano supratimu, profesionalumo viršūnės reikia siekti visiems, visų profesijų, nes tai kelias į progresą. Kitas kelias – tai vidutinybių kelias. Gaila, bet Lietuvoje būtent jį renkasi dauguma žmonių. Šios savaitės  “Veido” numeryje rasite straipsnį, kuriame itin daug sporte, mene, versle pasiekusieji bando įrodyti, kad sau būtina išsikelti aukštus tikslus, būtina atiduoti visą save, būtina viską daryti profesionaliai, nes jei to nebus, tai nei savęs, nei kitų niekuo ir nenustebinsi.

Bet čia priėjo Kindziulis ir tarė: “Jokios tobulybės nėra, tobuli tik danguje.” Taip, tobulybės gal ir nėra, bet aukščiausio lygio profesionalų vis dėlto yra. Nuvykus į Londoną daugelyje sričių tiesiog galima pajusti spinduliuojantį profesionalumą: nesvarbu, ar būtum teatre, ar koncerte, ar muziejuje, ar televizijoje, visur yra justi, kad turi reikalų su profesionalais, kad dirbama nepriekaištingai.

Lietuvai dar toloka iki to. Žinoma, ir pas mus esama sričių, kur kritinė masė žmonių yra pasiekusi profesionalumo aukštumas: tai ir gydytojai, ir nemaža dalis aktorių, muzikų, advokatų, finansininkų, kai kurių kitų profesijų atstovų, tačiau daugiau sričių, šiaip ar taip, dominuoja neprofesionalumas. Juk niekaip neapsiverstų liežuvis pasakyti, kad profesionalai dominuoja politikoje, teisėtvarkoje, energetikos srityje, biurokratiniame aparate ar net ir žiniasklaidoje.

Čia kur kas daugiau ne profesionalų, o abejingų prisitaikėlių, imituojančių darbą. Tarkime, mūsų Seime politikų profesionalų gal tik 20 iš 141, – taigi visiška mažuma. Svarbu pastebėti, kad kai kuriose srityse tų profesionalų lyg ir nemažai, tačiau šį savo pranašumą jie panaudoja blogiems kėslams, tai yra vien tik asmeninės naudos siekimui. Tarkime, jie tampa profesionaliais sukčiais, aferistais, biurokratais ar korumpuotais veikėjais. Kartu jie profesionaliai ir visą šalį traukia atgal.

Na, o į pažangą šalį stumia pozityvūs ir altruistiški lyderiai. Žinoma, kiekvienas žmogus lyderiu netaps, nes tokių savybių turi tik kas dešimtas, bet profesionalu savo srityje gali būti kiekvienas. Kaip tokiu tapti? Čia neblogą receptą savo knygoje “99 %” siūlo Vladas A.Bumelis: “Visada būk pirmas, turėk strategiją, nebijok keistis, būk išradingas ir ką darai, daryk tik gerai.”