Gintaras nekabina sau medalio už tai, kad vienas užaugino dukrą

Gintarą Mikalauską pažįsta visa Lietuva – artistiškas jo balsas kviečia išlošti dešimt milijonų loterijoje, nors pats tikina, kad į azartą nepuola. Mat gerai pažįsta save. Yra žmonių, kurie nusiperka tik vieną bilietą ir laimi absoliučiai viską, kiti nusiperka daugybę bilietų ir nelaimi nieko. Jis iš tų, antrųjų. Bet jei pasikapstytume giliau, atrastume, kad būtent Gintaras yra ištraukęs patį laimingiausią bilietą gyvenime.

„Esu tikrai laimingas tėvas. Ypač tada, kai kalbėdamasis su dukra, nesvarbu, kad „skaipu“, išgirstu teisingas gaideles – vaikas žino, ko nori, turi aiškų tikslą, link kurio eina, o tai jaunam žmogui labai svarbu. Augusta jau dvejus metus gyvena Čikagoje, pas mamą. Koledžą baigia aukščiausiais balais, be vargo pateko į universitetą. Ne tik mokosi, bet ir dirba, padėdama mamai, kuri turi šeimą, augina du vaikus. Praėjusią vasarą dukra buvo atskridusi, šiemet, sako, nespės, nes nori sėkmingai užbaigti sesiją koledže, nuo kurios turėtų priklausyti nemokama vieta universitete. Šiemet mergina taps pilnamete, rinksis pilietybę. Nors to egoizmo manyje apstu, tačiau ką ji pasirinks, tam ir pritarsiu.“

Pasižadėjo nevesti

Augustai nebuvo penkerių, kai mama išvyko į Ameriką, palikusi dukrą augti su tėvu. Pasak Gintaro, mergaitė niekada nieko blogo neišgirdo apie savo mamą nei iš jo, nei iš aplinkos, nes jis visus buvo perspėjęs: „Jei išgirsiu kažką… Mes kiekvienas galime turėti savo nuomones, bet malonėkite jas susikišti į tam tikrą vietą, – taip ir pasakiau. Vaikas užaugęs susidarys savo nuomonę, ir aš jos akyse nebūsiu nei geresnis, nei blogesnis, negu esu iš tikrųjų.“

Ar ne lengviau būtų buvę, jei Gintaras, viens du, būtų susiradęs antrąją pusę, juk paprastai šitaip elgiasi vieni likę vyrai? „Buvau kategoriškas: užteks, ačiū, aš nieko nenoriu. Mano gyvenime užtektinai istorijų – gražių, negražių. Tiesa, man buvo 36-eri, kaip be moters? Juk ne vienuolis, bet kurti šeimą, na, ne. Kai kas nors paklausdavo, sakydavau: niekada. Bet niekada nesakyk niekada…“

Vaikas siųstas Dievo

Galima įsivaizduoti, kaip nelengva tėčiui – vyrui auginti dukrą – mergaitę. Vaikystė vieną dieną baigiasi, mergaitė bręsta… Kyla aibė klausimų, kas padeda juos spręsti?

„Kai buvo maža, išplaudavau jos ilgus plaukus, vėliau ji išmoko tai padaryti pati. Būdavo, dar mažytė lekia nuoga į vonią. „Palauk, – sustabdydavau. – Ar tu matei, kad aš nuogas eičiau į vonią? Ar matei, kad močiutė eitų į vonią nuoga?“ Ne. Aiškinau: tėtis yra tėtis, bet jis yra dar ir vyras. Buvo sunku, nesu išminčius, ne visada žinojau, kaip kai kuriais atvejais elgtis. Kai atsirado mano gyvenime Jūratė, dabartinė žmona, tapo lengviau. Ji medikė, mūsų šeimos gydytoja – jos bendrakursė, o Augusta turėjo šiokių tokių mergaitiškų problemų… Dar buvo puiki pradinių klasių mokytoja, ji mergaitę ypač globojo. Na, negaliu tvirtinti, kad aš vienas didvyris. Mano močiutė, ilgametė pedagogė, gyvenusi su mumis, išmokė vaiką skaityti. Padėjo ir mano mama, taip pat žmonos tėvai, seneliai. Augusta gavo daug meilės, – taip pat ir iš Jūratės tėvų, nes vasaras praleisdavo pas juos Plungėje. Apskritai, šis vaikas buvo siųstas Dievo, nes ir man padėjo atsitiesti. Kai ją auginau, be aukštų frazių atsisakiau alkoholio. Ir savo nestandartinį darbą suderinau su šeima – negalėjau sau leisti bent vieną vakarą nesugrįžti namo. Parlėkdavau iš visur, kad ir kur išvykčiau, nesvarbu, kada baigdavosi renginys. Žinojau, – močiutė, kuri skaičiavo devintą dešimtį, viena su proanūke.“

Pati pasirinks, su kuo liks

Gintaras turėjo darbą ir namus, namus ir darbą, nieko daugiau. Jokių pramogų, didžiausia pramoga – pereiti su Augusta per gatvę pas jo draugą ir suvalgyti gimtadienio tortą. Arba pasėdėti „Makdonalde“, kuris ką tik buvo atvėręs duris ir visi Vilniaus vaikai dievino keptas bulvytes. Jis sėdėdavo priešais ir stebėdavo, kaip jo dukra puotauja. Juodu rimtai susidėliodavo savo planus ir pasidalydavo svajonėmis.

„Augusta augo miela, gera ir labai švelni mergaitė. Kai kokių ožiukų, žinoma, turėjo. Bet stengėsi padėti, klausdavo, kuo galėtų?.. Maža labai sirgo, imuninė sistema buvo lygi nuliui, – vaiką labai paveikė mamos išvykimas. Aš jai dėdavau kompresus, ir mudu valandomis sėdėdavom apsikabinę, guosdamiesi. Rūpestis vienas kitu labai suartino. Dabar visa tai praeitis. Ji ilgėjosi mamos, ir, ačiū Dievui, jos kartu. Visi aplink aimanavo: kaip, tu atiduodi vaiką? Bet tam vaikui 21 metai, ji nori gyventi su mama. Mama tesi pažadus. Mes susitarėme, kad kai prasidės rimtieji mokslai, prisidės ir ji, o iki tol pati stojosi ant kojų. Dabar mama, kaip ir aš, rūpinasi vaiku. O vaikas pasirinks, su kuo likti.“

Tolerantiškai augino skirtingus vaikus

Jūratę Gintaras sutiko 1999 metų gruodį, ir jo pažadas nekurti šeimos apvirto aukštyn kojomis. Su Audrone jau buvo išsiskyrę, Jūratė taip pat buvo išlaisvėjusi… Kas sužaibuoja tokiu momentu? Juk, pasak Gintaro, buvo moterų, – gražių, įdomių, bet nė viena taip nesužaibavo…

„Tai nepaaiškinama. Sako, yra meilė iš pirmo žvilgsnio, kažkas žybteli. Taip atsitiko, kai pamačiau Jūratę. Banaloka pasakyti, kad sužavėjo šypsena, akys. Bet aš pirmiausia pamačiau tai – vyras myli akimis, o kai ėmėme bendrauti, veiksmas rutuliojosi labai greitai. Kitas renginys vyko sausį, ir mudu, gerdami kavą prie baro, išsiaiškinome, kad esame vienišiai. Leptelėjau, kad po savaitės atvažiuosiu, ką ir padariau. Važiuoju ir mąstau, na, nejau visa tai vyksta su manimi? Juk prisiekiau: niekada. Daug lėmė dukra, – jai labai trūko moters meilės, švelnumo. Jūratės dukrai Dovilei, galbūt, trūko tėvo autoriteto. Žinoma, kai sujungėme visų keturių gyvenimus į vieną, teko „susigroti“. Šiuo metu Augustos ožiukai Jūratės (pamotės) atžvilgiu baigėsi, Dovilės ožiukai mano (patėvio) atžvilgiu – taip pat. Natūralu, jos buvo vaikai, paauglės. Bet ir tuomet nebuvo didelių skandalų ar drastiškų išsišokimų. Mes gana tolerantiškai auginom labai skirtingus vaikus. Nors… Vėlais vakarais, kai mergaitės sumigdavo, abu išsisakydavom, mat savas vaikas visada arčiau „skūros“, tik niekada neįžeidinėdavome vienas kito jausmų.“

Prisijaukino ir senelio vaidmenį

Nustebsite – Gintaras jau senelis. Jo vyriausioji dukra Jurga iš pirmosios santuokos augina penkerių Izabelę ir dvejų metų Patriciją. „Mes puikiai bendraujame, gal tik nesusitinkame taip dažnai, kaip norėtume… Dukra, žentas dirba, planuoja savo ateitį. Jei ne viskas lengvai klojasi, paklausiu, kuo galiu padėti… Anūkės atvyks pas senelį į Palangą (turimi galvoje neseniai pastatyti namai pajūryje), jau esu pastatęs sūpuokles, čiuožynę… Palangoje skambės ir sesers vaikų juokas, – sūnėnas Marius yra gimęs gegužės 19 dieną, kaip ir aš, mano 35-mečio proga. Mama tikina, kad panašus į mane. Ir sesės 14-metė dukra Ugnė man labai brangi. Yra ir daugiau brangių žmonių, su kuriais, deja, negaliu susitikti. Gyvenimas susideda iš klaidų. Norėčiau pamatyti tą idiotą, kuris sapaliotų, neva, gyvena vien teisingai….“

Pjauti žolę – relaksas

Vieno kambario butui Palangoje Gintaras ėmė kaupti seniai, kai vienas augino dukrą. Vasaromis juodu važinėdavo į Palangą pas draugus, bet pasvajodavo – kaip būtų gera turėti kažką sava. Deja, pradėję taupyti, nepavydavo kainų. Atrodė, tuoj tuoj užsidirbs, tačiau butai katastrofiškai brango. Taip begaudydamas butą, „pagavo“ žmoną. Daugiau nei dvejus metus Gintaras su dukra važinėjo į pajūrį. Atkrito būtinybė siekti buto Palangoje. Už sutaupytus pinigus jauna šeima pasistatė didelį butą Vilniuje, o pardavę anksčiau turėtus butus ir Palangoje nusipirkę sklypą, ėmė statyti namą dviem šeimoms. Dalį kambarių nusprendė nuomoti (bus paspirtis senatvėje).

„Sumažinome butą ir Vilniuje, nes jau abi mergaitės išvykusios studijuoti. Žmonos Jūratės dukra Dovilė mokosi Londone. Likę vieni mudu visą atliekamą laiką gražinam, tvarkom namus Palangoje. Meistrauti, pjauti žolę – didžiulis relaksas, – nereikia sėdėti „kabake“, gerti degtinę į skolą ir sakyti, kad niekas nemyli meno.“

Aktorius lyg prostitutė

Gintaras duoną užsidirba vesdamas laidas, respublikinius renginius, filmuodamasis filmuose, reklaminiuose klipuose, vaidindamas teatro spektakliuose. Žinoma, jei galėtų rinktis ką nors viena, rinktųsi teatrą, nes teatras yra diagnozė, darbas „dlia dušy“, tai nesiejama su uždarbiu.

„Aktoriaus profesija – žiauri, prilyginama prostitutės profesijai, – samprotauja jis. – Tu nuolat lauki, priklausai nuo daugybės dalykų, neturinčių nieko bendra su talentu. Nuo režisieriaus, nuo klano, nuo to, kas su kuo miega, su kuo geria. Vienas kursiokas, vaidinantis tik teatre, taigi iš aukšto žiūrintis į tokią barbę devyndarbę kaip aš, pasakė: tu verslininkas, o aš menininkas. Atsakiau: „Į dantis dabar ar vėliau?“ Aš gyvenu didžiuliu tempu, – dėliodamas darbus į priekį, mąstydamas, ar užteks duonai – kasdieninei, šventinei… Ir tai labai drausmina, kaip labai drausmina… finansinė paskola, be kurios nebūtume pasistatę Palangos…“

Virginija Barštytė

Moters savaitgalis, Nr.22